Rašytojas ir disidentas Andrejus Siniavskis, ekscelencijos arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus bendražygis, Sovietų Sąjungoje persekiotas ir kalintas, vėliau ištremtas į Vakarus, tapęs Sorbonos universiteto Paryžiuje profesorium, į žmogaus būseną pasaulyje žvelgė kaip į tikėjimo Dievu santykį: „Reikia tikėti ne dėl seno įpročio, ne dėl mirties baimės, ne šiaip dėl ko nors, ne todėl, kad mus kas nors verčia ar mums grasina, ne dėl humanistinių principų, ne sielai išgelbėti, ne originalumo dėlei. Reikia tikėti paprasčiausiai todėl, kad Dievas yra.“
Žmonėms šiandien, pasak Jono Pauliaus II, labiau nei duonos reikia įsitikinimo, jog egzistuoja Kažkas, kas tvarko šio laikino pasaulio likimus. Kažkas, turintis mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus. Kažkas, kas yra žmogaus istorijos Alfa ir Omega. O tas Kažkas, „žmonių popiežiumi“ praminto gerojo ganytojo žodžiais, yra Meilė: „Meilė, tapusi žmogumi, Meilė, nukryžiuota ir prisikėlusi, Meilė, nuolatos esanti tarp žmonių.“
Šias mintis, tegu kiek neįprastai šiandien skambančias jau net ir kalėdiniu laikotarpiu, prisiminiau pasižiūrėjęs į kalendorių – sausio 2 d. būtų suėję 50 metų (vos 50!..) žmogui, kurio šiandien man labai trūksta. Trūksta ne vien todėl, kad jis buvo artimas mano bičiulis, nepaprastai kilnus žmogus ir gilus krikščionis, bet ir dėl to, kad jis buvo daugeliu talentų apdovanotas kūrėjas bei įžvalgus gyvenimo stebėtojas, kurio pavaduoti, kaip jau dabar matyti, kol kas nelabai yra kam. Turiu galvoje jo giliai krikščionišką gyvenimo žvilgsnio perspektyvą, iš kurios jis vertino literatūrą, meną, žmonių tarpusavio santykius, pagaliau – politinius reiškinius mūsų tėvynėje ir pasaulyje. Tai – Vaidotas Daunys (1958-1995).
Vaidoto gyvenimas buvo trumpas, bet ryškus ir neužmirštamas, kaip ir jo mirtis. Net ir po dvylikos metų akyse nenuvejamai šmėžuoja kraupus, tiesiog kvapą gniaužiantis jo mirties pobūdis: daugybės šventiškai nusiteikusių žmonių, susirinkusių į pasaulio lietuvių sporto žaidynių oro balionų šventę Vingio parke, akivaizdoje staiga, atrodytų, be priežasties, buvo pakeltas į aukštybes ir atleistas pasitikti mirties žemėje. Kiek trumpas buvo šios dramos veiksmas, tiek gilus ir sukrečiantis liko įvykusios tragedijos turinys: žuvo jaunas, talentingas ir gilus žmogus, darbštus ir savitas kultūros darbininkas, žodžiui jautrus poetas, publicistas, redaktorius, pagaliau – mylintis tėvas, vyras, brangus sūnus, atviro būdo kolega, bičiulis, draugas. Nesuskaitoma ir neperregima Viešpaties minties gelmė...
Berods, nuo 1985 metų dalyvavome su Vaidotu įvairiuose literatūriniuose bei kultūriniuose projektuose, visuomeninėje veikloje, kultūrinėse akcijose. Jis gyveno Vilniuje, aš – Kaune, tad susisiekdavome ir laiškais. Tebesaugau jų gerą pluoštą. Galvodamas apie šį komentarą – juos peržvelgiau. Supratau, kad Vaidotas geriau už mane gali prabilti apie mūsų gyvenimo aktualijas, nepaisant to, kad savo laišką jis rašė prieš 15 metų. Man belieka tik jį pacituoti.
„Ką tik išklausiau Tavo pokalbį su vyskupu Tamkevičiumi (per „Laisvąją Europą“), – rašo Vaidotas 1992 m. spalio 31 d., t. y. netrukus po to, kai Sąjūdis triuškinamai pralaimėjo rinkimus LDDP (Lietuvos demokratinei darbo partijai arba buvusiems komunistams), o aš tuo metu dirbau „Laisvosios Europos“ radijo korespondentu Lietuvoje. – Išklausiau labai atidžiai, kadangi Tu minėjai vyskupo mintį apie sūnų palaidūną – kaip argumentą, vertinant visą tą rinkiminę perversiją, ką tik įvykusią...
Iš anksto nusiteikinėjau gana kritiškai, maniau, kad ims politikuoti – apsirikau, ir ačiū Dievui. Vyskupas kalbėjo tikrus dalykus, jis buvo nuoširdus. Jis kalbėjo apie kertinę krikščioniškąją problemą: kaip susitikti prie eucharistinio stalo su žmogumi, kuris neišpildo esminės sąlygos – neatlieka atgailos.
Neatlikęs atgailos žmogus faktiškai paneigia eucharistiją, joje dalyvaudamas. Be abejo, jis turėtų būti neprileidžiamas prie stalo, – ekskomunikacija (išskyrimas iš eucharistinės bendruomenės) yra labai paprastai suprantama, ji yra neišvengiama; toks išskyrimas iš bendruomenės pirmiesiems krikščionims buvo natūralus veiksmas, anaiptol nereiškiantis žmogaus pasmerkimo, ir juo labiau nereiškiantis žmogaus pasmerkimo myriop, nors vėlesniais amžiais ekskomunikacija tapo suprantama ne vien kaip žmogaus išskyrimas iš krikščioniškosios bendruomenės, bet ir apskritai kaip išskyrimas iš socialinės, politinės visuomenės (turiu galvoje laikus, kai Bažnyčia ir valstybė buvo susitapatinusi). Taigi: prie eucharistinio stalo toks žmogus, be abejo, negali sėsti.
Bet toks žmogus vis dėlto lieka gyventi, jis yra gyvas kūnas ir kraujas, jis yra gyva paties krikščionio problema, nesvarbu, kad jis gyvena už Bažnyčios, t.y. krikščioniškosios šeimos, ribų. Už tų ribų yra kitokie stalai, jis skiriasi nuo eucharistinio.
Na, pavyzdžiui, Kristus sėdo už vieno stalo su valkatomis ir anaiptol nesakė, kad, atseit, jūs pirma atgailaukit, po to aš atsisėsiu kartu. Dar yra Bažnyčios ir Valstybės derybų stalas, prie kurio susitariama dėl Bažnyčios ir Valstybės tarpusavio santykių. Jeigu abi pusės susieina laisva valia, t.y. be prievartos (kaip kad buvo Sovietijoje), tuomet irgi nesakoma, kad jūs, t.y. valstybės atstovai, pirmiausia būkit krikščionys, po to mes su jumis sėsime prie vieno stalo.
Aišku, galima sakyti, kad „valstybininkai“, su kuriais dabar reikia derėtis, anksčiau persekiojo Bažnyčią, todėl dabar, prieš sėsdami, privalo padaryti atgailą. Bet ką daryti, jeigu „valstybininkai“ atgailą suvokia savaip – jie tiesiog atsiprašo už viską, ką yra blogo padarę, ir mano, kad to užtenka?.. Koks yra krikščionio santykis su sūnumi palaidūnu, kuris neatgailavo, t.y. nesugrįžo tiek, kad jį galima būtų lyginti su tuo klasikiniu bibliniu sūnum palaidūnu?
Tai kartu yra labai gilus žmogiškasis klausimas, kuris mane patį kamuoja vos ne kasdien: kaip rasti santykį, kaip susikalbėti su žmogumi, kuris dėl psichologinių, moralinių ar pasaulėžiūrinių priežasčių tavęs paprasčiausiai negirdi arba girdi savaip? Aš sprendžiu tą klausimą taip: jeigu tas žmogus nusidėjęs, tai atgaila vis dėlto labiau reikalinga jam, o ne man; man reikalinga mano paties pastanga, kuri tai atgailai kelią palengvina, ir šia prasme kito žmogaus atgaila iš tiesų yra man reikalinga, kadangi ji paliudija tos mano pastangos tikrumą ir vaisingumą. Tuo būdu kito žmogaus atgaila man suteikia tam tikrą džiaugsmą, bet jinai jokiu būdu nėra skirta mane patenkinti kaip įžeistą, nuskriaustą ar pan. žmogų. Labai daug žmonių verčia atgailauti kitus todėl, kad patys yra labai silpni ir nesusitvarko su savo puikybe ar nuskriaustumu...
Taigi, sėsti prie stalo su žmogumi, kuris nei atgailos, nei išpažinties neatliko, yra krikščionio pajėgumo ir jo širdies erdvumo patikrinimas. Aš manau, kad Vyskupas čia turi rodyti pavyzdį, jis turi žengti per bažnyčios slenkstį ir, jei reikia, sėsti prie stalo su žmogumi, kuris, ačiū Dievui, irgi linkęs sėsti kartu. Reikia kabintis už kiekvieno geranoriško atgailos krustelėjimo, nes nuo to labai priklausys, ar sūnus palaidūnas vieną dieną nubus atgailai, ar dar labiau užsidarys savyje. <...>
Beje, kalbėdamas su vysk. Tamkevičium, Tu pacitavai pačią problemiškiausią ir kartu silpniausią, mano požiūriu, Ganytojiško laiško vietą. Tą, kur Lietuva suskirstyta į „tikrus patriotus“ ir į tuos, kurie kolaboravo. Yra visai neaišku, kaip tikrais patriotais tampama. <...> Vadinasi, tikras patriotas yra tas, kuris laikosi „tikros“ pasaulėžiūros ir „tikrų“ pažiūrų. Be abejo, šitaip apibrėžus „tikrųjų“ ratą, įsileisti kitokius tampa paprasčiausiai nuodėminga.
Čia glūdi rimta Lietuvos bėda: apibrėžiamas „tikrosios“ Lietuvos ratas, kas į jį nepatenka, tas – priešas, kalbamasi tik su savais, verdama tik savos patirties sultyse, kitų žmonių patirtys suvokiamos visiškai neadekvačiai... Taip ir įvyksta, kad „tikrieji“ lietuviai gali nuvesti į „tikrą“ aklavietę. Tuomet ateis kiti „tikrieji“ ir iš savo pasaulėžiūros smerks kitus...
Krikščioniškosios atgailos problema yra amžina, jinai yra tiek tikra ir reikšminga, kad neverta dėl to net ginčytis. Tačiau verta abejoti ar teisūs tie, kurie ją paverčia kertiniu politiniu klausimu. <...>
Lik sveikas. Jau toli po vidurnakčio. Kad ir kaip ten bebūtų su atgailomis, o išsimiegoti reikia...
Tavo –
Vaidotas“.
Jei šio rašinio tikslas būtų tik prisiminti Vaidoto Daunio asmenybę, pagerbti jo šviesų atminimą, šiek tiek atliepti kalėdiniam laikotarpiui deramą nuotaiką, šioje vietoje galima būtų ir dėti tašką.
Vis dėlto laiško autoriaus įžvalga, jau prieš 15 metų signalizavusi apie politinio susireikšminimo arba, paprasčiau tariant, politinių lyderių nepajėgumo susitvarkyti su savo žmogiškąja puikybe išryškėjusias tendencijas, reikalauja platesnio paaiškinimo, idant sąsajos tarp šitokio politikavimo kokybės ir dabartinės politinės aklavietės, kurioje yra atsidūrusi Lietuva, būtų aiškesnės.
Pacituosiu dar vieną V. Daunio laiško ištrauką. „Jaučiu, kad žengiu į 33 metus ir kad vienintelė gyvenimo verta vaga vis labiau ryškėja – tai dvasios pasaulis, mokinantis kitomis akimis žiūrėti ir į politines pareigas“, – rašė jis 1990 m. birželio 2 d., vadinasi, nepraėjus nė trims mėnesiams nuo nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo. – „Daug kas išoriniame gyvenime atrodo lemtinga ir nepakeičiama, kaip kad neatšaukiama yra liga ar bausmė, ar tiesiog metų laikai. Lietuva daug ką turi pergyventi pati, ir nieko čia nepadarysi. Persirgti, pabusti, o gal ir išsimiegoti. Ore dabar sklando toks keistas entuziazmas, lyg būtume atsidūrę pasaulio centre ant amžių amžintųjų ir patikėję tuo kaip relikvija. Čia slypi kažkoks jau dabar jaučiamo provincinio vangumo ir pasitenkinimo savimi šaltinis. Tačiau pakaktų man pradėti kalbėti apie tai viešai – kaip mat būčiau apšauktas lojalumu nepriklausomybės priešams.“
Aiman, sakytų Vaižgantas, kaip toli šiandien ta kryptimi jau nužengta! Kiek daug Lietuvoje „nepriklausomybės priešų“! Ne tik pavieniai asmenys, drįstantys kritiškiau vertinti politinius procesus, netrunka būti apšaukiami „politikos minedais“, „raupsuotaisiais“, iš jų imama viešai tyčiotis, bet jau ir politinės partijos, ištisos socialinės grupės nebeįsileidžiamos į, V. Daunio žodžiais tariant, „tikrųjų“ ratą, kadangi įsileisti juos, politikos rabinų išaiškinimu, jau tampa „nuodėminga“. Ir metai iš metų šis ratas siaurėja, tarp politiškai „ekskomunikuotųjų“ – vis didesnė Lietuvos dalis.
O juk 1991 m. vasario 9 d. referendume dėl Lietuvos nepriklausomybės balsavo net 84,73 proc. turinčių teisę balsuoti gyventojų ir 90,47 proc. iš jų pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę! Tai nebepakartojamas pilietinio solidarumo pasiekimas, kuris faktiškai tapo išduotas.
„Tiesa padarys jus laisvus“, – sakė Jonas evangelistas (Jn 8, 32). Skelbiamės esą laisvi, tačiau dvasinis jungas – neviltis ir netikėjimas ateitimi – daugelio žmonių kasdieninis palydovas. Kadangi laisvė be tiesos – nelaisvė.
„Mes amžinai kalbame tuos pačius dalykus ir amžinai tiksliname. Mes amžinai kuriame tą patį, ir tik kai nustojame šitai darę, kalbėję ir girdėję vieni kitus, prasideda kataklizmai. Mums, ko gero, reikia priešintis šiam nuolat gręsiančiam kurtumo ir nebylumo pavojui, kuris nepakenčia jokios kultūros ir jokios rezistencijos“, – kalbėjo Vaidotas Daunys 1991 m. vasario 23 d., taigi praėjus vos mėnesiui po kruvinųjų įvykių Vilniuje, „Į Laisvę“ fondo konferencijoje „Kultūra kaip argumentas valstybės nepriklausomybei“, kurią pats ir suorganizavo. – Nepriklausomybė yra ne kas kita, kaip galimybė, kuri laukia mūsų kūrybinio veiksmo. Jinai, kaip ir kiekvienas būsimas ar jau tveriamas kūrinys, priklauso nuo Dievo malonės, talento ir tradicijos, kuri tvinksi mūsų sąmonėje ir pasąmonėje, ir kuria, pavadinkime, kultūros tradicija. Taigi, ši tradicija, ši kultūra kur kas anksčiau nei nepriklausomybė sukuriama, gali byloti kaip argumentas, jog nepriklausomybė yra neišvengiama. Kartu ji yra būsimosios nepriklausomybės argumentas, ji ima byloti ir tai, jog be šio pamato, be kultūros, kaip argumento, nepriklausomybės negali būti kaip kūrinio.“
Ir pridūrė: „Tegali būti falsifikacija ar parodija.“
