Benas JANKAUSKAS
Kiekvieną sykį užėjus į bet kurį prekybos centrą neįmanoma nepastebėti kone visus suoliukus nusėdusio jaunimo. Visuomet nemažais būriais, šnekasi, juokauja, apžiūrinėja praeinančiuosius, kartais mandagiai arba nelabai juos užkalbina, numeta kokią repliką. Lieka neaišku, ko tie jauni ir perspektyvūs jaunuoliai eina į prekybos centrus leisti laisvo laiko, užuot sportavę, mokęsi ar dirbę. Galbūt jie tokį pavyzdį mato iš suaugusiųjų, kurie irgi neretai į prekybos centrą užsuka tik pasivaikščioti.
Pastebi, bet nesmerkia
Pabandžius susisiekti su Šiauliuose esančiais didžiaisiais prekybos centrais, keli sureagavo gana greitai, tačiau nė vieno PC atstovas neįžvelgė tame didelės problemos.
„Jaunimas iš tikrųjų labai mėgsta leisti laisvalaikį prekybos centruose, ypač jų padaugėja šaltuoju metų laiku“, – teigė PC „Saulės miestas“ rinkodaros vadovė Irmantė Sviensienė, tačiau kaip nors vertinti šio reiškinio nesiryžo.
PC „Akropolis“ valdytoja Sonata Jocienė diplomatiškai teigiamai vertino visus „Akropolio“ lankytojus, teigdama, kad „galimybė pasinaudoti nemokamu bevielio interneto ryšiu „Akropolyje“ yra svarbi, matome, kad jaunimas ant suoliukų ir kompiuteriais dirba, ir išmaniaisiais telefonais naudojasi“.
Prekybos centro „Maxima“ atstovė Toma Jonuškaitė teigė, kad ši problema prekyvietėje, kur yra įsikūrusi tik „Maxima“ parduotuvė (retai – dar kelios mažos parduotuvės), nėra aktuali.
Kiti Šiauliuose esantys prekybos centrai į klausimą nesureagavo.
Darbuotojai kitokios nuomonės
Viename iš prekybos centrų kavinės padavėja dirbusi mergina teigia mačiusi nemažai kone kasdien į prekybos centrą ateinančio jaunimo.
„Daugiausia jaunesnių, mokyklinio amžiaus vaikų šiaip sau leidžia laiką, visiškai be tikslo slampinėja, jeigu ateina į kavinę, tai sėdi labai ilgai. Apskritai dauguma jų tiesiog sėdi ant suolų ir neįsivaizduoju ką kalba. Na, o tas vyresnis jaunimas daugiau gal tikslingesni žmonės. Viena grupė jų ateina kažkuo pasipuikuoti – čia kaip Basanavičiaus gatvė Palangoje – kas madų pademonstruoti, kas kokį naują „škurlį“ nusipirkti, kiti konkrečiai pavalgyti eina. Vasarą prekybos centre žmonės slepiasi nuo karščio, o žiemą atvirkščiai – nuo šalčio. Bet mano nuomone, 80 proc. žmonių tiesiog „stumia“ laiką arba tiek ir tesupranta apie pramogas. Tai nėra pats intelektualiausias laisvalaikio praleidimo būdas. Žinoma, dar lieka dalis tų, kurie sėdi kavinukėje ir dirba prie kompiuterio (dėl nemokamos wi-fi prieigos). Jie vis dar vaikšto į kino teatrus, žaidžia boulingą ar čiuožia ant ledo, bet tai tikrai ne dauguma“, – pasakojo mergina. Probleminiai „taškai“
Ilgas darbo valandas kavinėje dirbusi mergina teigia ne tik kai kurių lankytojų vardus jau išmokusi, bet ir žinojusi, kas ko užsisakys.
„Draugų būryje aš visuomet žinodavau visas naujienas: kas susidraugavo, kas išsiskyrė, kas laukiasi, o kas jau pagimdė. Jaunos mamos, neturėdamos ką veikti, kone visą dieną praleidžia vaikščiodamos po prekybos centrus“, – teigė buvusi prekybos centro darbuotoja.
Besaikis laiko prekybos centruose leidimas dar būtų pateisinamas, tačiau negalima nekreipti dėmesio į tai, kokias jaunimo problemas tiesiog skatina prekybos centruose sukurtos erdvės.
„Per pietų pertrauką ant stogo įrengtoje automobilių stovėjimo aikštelėje parūkyti susirenka būriai mokinių. Galbūt ten jie slepiasi nuo pažįstamų, tėvų ar kaimynų“, – vieną iš problemų įvardija mergina. – Dar viena itin populiari jaunimo susirinkimų vieta – šalia lažybų punktų. Dažniausiai būryje pasitaiko keli vyresni, galintys legaliai atlikti statymus ir mokantys šio „amato“ jaunesnius. Manau, trečia pagal populiarumą vieta – netoli saldumynų parduotuvės. Toje parduotuvėje labai pigiai pardavinėjami energiniai gėrimai, kuriuos mokiniai šiuo metu yra itin pamėgę.“ Psichologo komentaras
Savo įžvalgomis apie jaunimo sėdėjimą ant prekybos centrų suoliukų sutiko pasidalyti psichologas Arūnas Norkus.
„Jaunimo laisvalaikio leidimas prekybos centruose vertintinas iš dviejų pozicijų – socialinės ir psichologinės. Ir šioje vietoje iš karto kyla klausimas: o kur dar jie gali rinktis? Kur dar mieste yra nemokamų pramogų, laisvalaikio leidimo, susitikimo vietų, be mokyklų, kurios daugeliui yra įgrisusios iki gyvo kaulo? Politikų išgarsintas „Beržynėlis“ užpustytas ir košiamas vėjų, amfiteatras – irgi, o kavinėse, jei pasiėmęs arbatos sėdėsi valandą, pajausi tokius veriamus padavėjų žvilgsnius, jog tiek tu, tiek tavo garsiai kalbantys ir besijuokiantys draugai (o paaugliai kitaip nemoka ir negali – tokia jų psichika) neši iš ten kudašių. Taigi, lieka tik prekybos centrai.
Kita vertus, prekybos centrai tampa ypač stipriu ne tik jaunimo, bet ir kito amžiaus žmonių traukos centru. Jų interjeras psichologiškai suformuotas taip, kad žmonėms ten būtų emociškai jauku, kad juos trauktų vėl ir vėl grįžti. Gali nieko nepirkti, o tik būti toje patrauklioje erdvėje, kur šilta, kur skamba muzika, kur daugybė užimtų, kažkur skubančių ar lėtai ir oriai vaikštinėjančių žmonių, ir pasijausti nebe vienišu, pasijusti vienu iš jų, pasijausti žmonijos dalimi. O kiek galimybių paaugliams, kurie labai trokšta, bet dar tik rengiasi žengti pirmus žingsnius į suaugusiųjų pasaulį... Čia galima garsiai šnekėti, tikintis, kad į tave atkreips dėmesį aplinkiniai (visi paaugliai įsivaizduoja, kad kiti niekuo daugiau nesirūpina, tik žiūri į juos ir galvoja apie juos), gali juoktis ir niekas tavęs netildys, ir abiem būdais tu patenkinsi dėmesio ir pripažinimo poreikius. Gali susipažinti su gražia mergina, patinkamu vaikinu ar grupe panašiai apsirengusių ir, veikiausiai, tas pačias jaunimo vertybes išpažįstančių bendraamžių – ir taip patenkinsi afiliacijos poreikį. Galų gale, gali vaidinti labai svarbų ar susirūpinusį asmenį, ieškantį sau brangaus daikto ir niekaip negalintį išsirinkti tinkamo – tai padės patenkinti reikšmingumo poreikį.
Ir ne tik. Jei tu atvažiavai iš kito miesto ar miestelio – tu gali atidžiai apžiūrėti viską, o paskui, grįžęs namo, viską smulkiai pasakoti: kaip gėrei kavą prie staliuko atviroje kavinėje, kaip valgei picą, o į tave žiūrėjo toks vaikinas, kaip norėjai nusipirkti „superinę“ palaidinę ar „kietus“ kedus, bet nebuvo tavo dydžio... Ir dar daug daug tu gali – vakarais prisiminti ir svajoti, įsivaizduoti ir būti laimingu – prekybos centro dėka. Juk jis to ir siekia.
