Prezidentas Valdas Adamkus „už nuopelnus Lietuvai“ valstybiniais žymenimis šiais metais apdovanojo dvi išraiškingas asmenybes: Holivudo Šlovės alėjoje grindinio žvaigždute įamžintą lietuvių kilmės aktorę Rūtą Lee Kilmonytę ir kuklią gydytoją, jokių pėdsakų „amerikietiškame grindinyje“ neįspaudusią, tačiau lietuviškojo sąmoningumo dirvonus kantriai ir ištvermingai jau dešimtmečius purenančią visuomenininkę Nijolę Bražėnaitę Paronetto.
Pirmoji yra garsi tuo, kad jos draugu buvo Frankas Sinatra, „atidaręs jai duris į Holivudą ir leidęs apeiti Marlene Dietrich“, kad jos „geriausia draugė yra milijardierė Paula Kent Meeham“, kad nuo aktorės „nė per žingsnį nesitraukia jos vyras Webas Lowe“...
Rūtai Lee Lietuvoje buvo patiestas raudonas kilimas, laikraščiai ir žurnalai buvo pilni jos nuotraukų, pasikalbėjimų, prie jos glaudėsi fotografuotis politikai bei kiti visuomeninį nereikšmingumą juntantys asmenys, televizijos operatoriai fiksavo bemaž kiekvieną Holivudo aktorės žingsnį Lietuvoje. Nacionalinis transliuotojas susuko net penkių dalių dokumentinę apybraižą „Rūta Lee. Penki vakarai Vilniuje“, kuri pradėta transliuoti šv. Velykų išvakarėse, nelyginant tokia proga prideranti Geroji naujiena, lyg Prisikėlimo varpų gausmas.
Nijolė Bražėnaitė Paronetto tokio žiniasklaidos ir politikų dėmesio, žinoma, nė iš tolo nesusilaukė. Tiesą sakant, ir ko gi žmogus, neturintis draugų milijardierių, šiais laikais pas mus gali tikėtis? Argi bus jis įdomus tiems, kuriems turtas yra vienintelis žmogiškosios vertės matas?
Jokiu būdu nenoriu čia priešpastatyti Rūtos Lee ir Nijolės Paronetto asmenybių. Abi jos, kiekviena savo srityje, gyvenime daug pasiekė, abi išliko lietuvių tautos narėmis, kiekviena pagal savo galimybes garsino Lietuvos vardą ir reprezentavo lietuvių tautą svetimtaučių akyse okupacijos metais, nusipelnė Lietuvos valstybės dėmesio ir vertai buvo apdovanotos. Ir jos tikrai nėra atsakingos už tai, kaip ir kokiu mastu Lietuvoje apie jas buvo rašoma, kalbama ar rodoma. Greičiau tai – mūsų pačių dvasinės savijautos atspindys.
Apie Rūtą Lee vargu ar galima ką pridurti, ko spauda dar nebūtų pasakiusi. Tuo tarpu apie Nijolę Paronetto ne vienas Lietuvoje visiškai pagrįstai galėtų klausti: o kas ji tokia apskritai ir kodėl ji buvo apdovanota?
Jei pasakyčiau – už meilę, už ištikimybę, už kantrybę, už ištvermę, už pasiaukojimą – ar likčiau suprastas?
Dažnai susimąstau: kodėl Lietuva tokia nelaiminga, išsivadavusi iš okupacijos ir atgavusi teisę pati spręsti savo likimą? Juk pagal daugelį socialinių kriterijų, kaip liudija apklausos, lietuviai yra vieni didžiausių, jei ne patys didžiausi pesimistai iš visų Europos Sąjungos valstybių piliečių. Ir tai nepaisant to, kad Lietuva, pagal pragyvenimo lygį, patenka į penktąjį dešimtuką iš beveik dviejų šimtų nepriklausomų pasaulio valstybių. Vadinasi, daugiau kaip 150 pasaulio valstybių gyvena už mus skurdžiau, tačiau ne vienos jų gyventojai, spėčiau, jaučiasi laimingesni nei lietuviai. Kokios priežastys?
„Didžioji gyvenimo tragedija ne ta, kad žmonės miršta, bet kad nemyli“, – pastebėjo britų rašytojas Williamas Somersetas Maughamas.
Nijolė Bražėnaitė Paronetto yra žmogus, savo gyvenimu pavyzdžiu patvirtinęs priešingą patirtį: juo daugiau myli ir juo daugiau atiduodi, juo gyvenimas įgyja daugiau prasmės ir vertės.
Dvidešimt penkerių metų merginos tauri ir kilni meilė savo išrinktajam ne vien giliai įprasmino bei motyvavo jos pačios gyvenimą, bet įkvėpė nemariam žygiui ir jos mylimąjį. Iš tos meilės gimė analogų lietuvių kultūroje neturintis reiškinys – nepaprastai dramatiškas, o kartu ir lyriškas epistolinio palikimo tomas „Laiškai mylimosioms“.
Tos mylimosios buvo dvi – Lietuva ir Nijolė, o tas, kuris nesavanaudiška meile jas nuoširdžiai mylėjo, tai – Juozas Lukša-Daumantas, legendinė lietuvių rezistencijos figūra. 1948 m. su rezistencinio sąjūdžio pavedimu prasiveržęs pro „geležinę uždangą“ į Vakarus, dvejus metus stažavęsis prancūzų žvalgybos mokykloje Paryžiuje, ten susipažinęs su Nijole, visą šį laiką bendravęs su ja laiškais ir vos keletą kartų tegalėjęs susitikti, susituokė 1950 m. liepos 23 d. mažoje Unterhauzeno bažnytėlėje netoli Tübingeno, Vokietijoje. O išsiskirti amžinai turėjo jau rugpjūčio 1-ąją, t.y. septynioms dienoms praėjus po jų vestuvių.
Paskutiniame atsisveikinimo laiške jau po išsiskyrimo Juozas Lukša-Daumantas rašė: „Mano Brangus Auksel, dvidešimt su kaupu dienų skiria šią dieną nuo anų mudviejų laimės Traifelberge (viešbutis netoli Tübingeno, kuriame povestuvinę savaitę praleido Juozas ir Nijolė –V.V.) prisiminimų. Dažnai, išniręs iš mano „pirmosios žmonos“ (taip J.Lukša savo laiškuose vadino Lietuvą – V.V.) glėbio, aš paskęstu taip mums brangiuos prisiminimuos; svajoju apie savo Brangiausią ir taip pasijuntu laimingu, kad, rodos, nesurasi mano laimės konkurentų. Deja, nūdien aš privalau, kaip ir Tu, tenkintis tik tos išsvajotos, įsikūnijusios laimės prisiminimais. <...>
O vis tik mudu pamiršom savųjų „aš“ egzistavimą ir nusilenkėm įgeidžiams mano „pirmosios žmonos“. Aš žinau, Niliuk, kad toliau aš jau grumsiuos ne dėl savo vieno, bet dėl mudviejų garbės, kame Tu, Brangioji, lydėsi mane savais pergyvenimais ir sava malda. <...>
O jei kartais likimui patiktų mane fiziškai sunaikint, tai Tu, Niliuk, tąsyk padaryk mane kažkur egzistuojantį laimingu, susikurdama sau vėl laimingą gyvenimą. Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis <...>.
Su tais keliais žodžiais ir baigiu, nes vis vien nesurinksiu raidėse to, ką norėčiau Tau, Brangusis Auksel, parašyt. Ne man išreikšt mano dienas Tavimi nudažytas, kaip ir šiais negyvais žodžiais numarint savąjį ilgesį Tavęsp. Ir laiko, ir tolių atstumai bei padėties klaikumas mane dar labiau su Tavimi suglaudins. <...> Tegul Dievulis Tau ir mudviem padeda. Karšai, karštai bučiuoju.“
Nelengva be jaudulio skaityti tokius žodžius net ir praėjus pusšimčiui metų nuo anų tragiškų laikų. Justi autentiškas, giliai išgyventas dramatizmas, brandūs jausmai, nelygstamas įsipareigojimas savam kraštui.
Jau žymiai vėliau Nijolė sužinojo, kad Juozas amerikiečių žvalgybiniu lėktuvu 1950 m. spalio 3 d. buvo nuskraidintas į Lietuvą ir parašiutu nuleistas į tėvynės miškus.
„Po jo skrydžio atgal į Lietuvą ir beviltiško žinių apie jį laukimo praėjo šešeri metai. Galbūt per tą laiką kai kas ir žinojo apie jo likimą, bet niekas nedrįso ar neturėjo širdies apie tai man pasakyti“, – knygos „Laiškai mylimosioms“ įžanginiame straipsnyje rašo Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto.
Pirmasis asmuo, kuris jai pranešė apie jos vyro Juozo Lukšos žuvimą, buvo Amerikos kongresmenas iš Viskonsino valstijos Charlesas J. Kerstenas, vadovavęs JAV kongreso komisijai, tyrinėjusiai Baltijos valstybių užgrobimo bylą. J. Lukša-Daumantas žuvo pasaloje 1951 m. rugsėjo 4 d. prie Garliavos, į apsuptį įviliotas išdaviko, su kuriuo Paryžiuje stažavosi toje pačioje žvalgybos mokykloje.
Nijolė Bražėnaitė Paronetto gebėjo jautriai ir kilniai atskleisti Juozo Lukšos asmenybę, pagarbiai įprasminti jo atminimą. Dvidešimt penkerius metus ji laikė paslaptyje savo susirašinėjimą su Juozu Lukša. Tik 1977-aisiais, minint žymiojo partizanų vado 25-ąjsias žūties metines, N. Lukšienė prasitarė apie tuos laiškus ir net išdrįso kai ką iš jų pacituoti. Intelektualų ir bičiulių įtikinta dr. Nijolė sutiko pasidalyti Juozo Lukšos vidinio pasaulio atšvaitais. Taip atsirado epistolinio palikimo knyga „Laiškai mylimosioms“. Nuo 1980 m. iki 2004 m. išleistos jau 3 šios knygos laidos.
Vienu svarbiausių N. Bražėnaitės Paronetto gyvenimo tikslų visais laikotarpiais buvo ir išliko Juozo Lukšos-Daumanto siekių, idėjų ir principų raiška. Ji nepaliaujamai rūpinosi J. Lukšos-Daumanto atsiminimų knygos „Partizanai“ išleidimu (išleistos jau 5-ios laidos lietuviškai ir dvi angliškai), herojinio partizanų žygio įamžinimu tautos atmintyje. Ji daug prisidėjo prie Daumanto prisiminimų knygos išskirtinio pasisekimo Švedijoje, kai drauge su vertėju į švedų kalbą Jonu Ohmanu 2005 m. pristatė ją Geteborgo knygų mugėje. Dr. Nijolės asmenybės žavesys galbūt yra viena iš priežasčių, kodėl J. Lukšos-Daumanto veikla ir istorinis žygis jau tampa legenda, gana plačiai sklindančia po pasaulį.
Dr. Nijolė su neblėstančiu aktyvumu veikia ir jaunimo ugdomosios veiklos bare. Jau 16 kartų ji lankėsi Lietuvoje, Švedijoje, kur susitikinėjo su visuomene ir jaunimu, gyvai pasakojo autentiškai pergyventą pokario rezistencijos istoriją, dalijosi prisiminimais apie jos herojų Juozą Lukšą-Daumantą. Jos rūpesčio ir paramos dėka, Kauno rajono Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje buvo įrengtas Juozo Lukšos muziejus, įvairiais leidiniais aprūpintas gimnazijoje veikiantis Lietuvos ir užsienio lietuvių rezistencijos studijų centras, gimnazijos biblioteka, istorijos ir lietuvių kalbos mokytojų metodiniai kabinetai.
1995 m. N. Bražėnaitė JAV įsteigė Juozo Lukšos-Daumanto fondą, kurio paskirtis rūpintis rezistencinio paveldo išsaugojimu, Juozo Lukšos atminimo įamžinimu, mokinių aktyvumo skatinimu. Kiekvienais metais šis fondas skiria vienkartines stipendijas buvusiems Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos abiturientams, kurie gimnazijoje pasižymėjo geru mokymusi, aktyvia visuomenine veikla. Per šį laikotarpį šis fondas vien tik mokinių stipendijoms skyrė maždaug 25 tūkstančių litų.
Pastarąjį dešimtmetį Nijolė Bražėnaitė Paronetto efektyviai vadovauja „Tautos fondo“ Mokyklų įdukrinimo komisijai. Ji organizavo daugkartinius lėšų rinkimų vajus ir per visą tą laikotarpį sukaupė $ 250,000 lėšų, kurios visos buvo skirtos 250-čiai įdukrintų Lietuvos mokyklų.
Dr. Nijolė reikšmingais asmeniniais įnašais parėmė dokumentinio filmo „Baladė apie Daumantą“ (rež. V.V. Landsbergis) ir dokumentiniais faktais paremto vaidybinio filmo „Vienų vieni“ (rež. J. Vaitkus) sukūrimą.
Neapleido dr. Nijolė ir savo artimųjų. Iki 1966 m. ji bylinėjosi su tuometine Sovietų Sąjungos vyriausybe dėl okupuotoje Lietuvoje likusios motinos – vienišos našlės – išleidimo į Vakarus, susijungti su užsienyje esančiais šeimos nariais. Ir jai pasisekė tą bylą laimėti. Dr. Nijolės pastangomis ir lėšomis 2004 m. „Dialogo kultūros institutas“ išleido epistolinio pobūdžio knygą „Ir dar valandėlę…“, kurioje skelbiami jos artimųjų laiškai iš Sibiro ir okupuotos Lietuvos. Tai svarus, ryškus, įtikinamas dokumentas, liudijantis mūsų žmonių atskirties, vargo, tautos tragedijos mąstą, o drauge – herojišką jos laikyseną nelaisvės metais. Ši knyga 2007 m. JAV išleidžiama jau ir anglų kalba.
Šv. Jonas Evangelistas, išvydęs regėjimą ir suvokęs Dievo valią, Apreiškimo knygoje Viešpaties vardu taria: „Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu“ (Apr 3, 20). Arso klebonas šv. Jonas Vianėjus į tai sušunka: „Netiesa! Išbandymai tiems, kurie myli Dievą, ne bausmės, bet malonės!“
Kada buvo daugiau priežasties žmonėms nusiminti: tada, kai J. Lukša Paryžiuje rašė savo prisiminimus, jo žodžiais, „apie Lietuvą ir dabartinę jos katastrofą“, ar dabar, kada turime laisvę, tegu ir su daugeliu jos trūkumų bei neteisingumų?
O jei vis tiek atrodytų, kad priežasčių nusiminti daugiau yra dabar, tada neišvengiamai tektų kelti sau kitą klausimą: ar mes vis dar esame pajėgūs mylėti, ne vien reikšti neviltį ir neapykantą? Ar dar turime bent vieną (jei jau per sunku, kaip andai J. Lukšai, mylėti „dvi“) mylimąją arba mylimąjį, kurie gyvenimo išbandymuose įkvėptų vilties, padėtų paversti juos ne bausmėmis, bet malonėmis?
Hermannas Hessė duoda vilties: „Visada laimi ne tas, kuris daugiau žino, bet tas, kuris myli“.
