Vieni tautiečiai žvalgosi į svečias šalis ir kelia sparnus jų link tikėdamiesi pigesnės duonos, o kiti kaip tik atsigręžia į tėvynę.
Su JAV gyvenančia žurnaliste ir dainų autore bei atlikėja Audra Simanonyte susitikome Kaune prieš jai išvykstant į Niujorką, kur jos laukė išsiilgęs vyras, įdomus darbas JAV lietuvių laikraštyje „Amerikos lietuvis“ ir koncertinė veikla.
Amerikoje A. Simanonytė gyvena jau 12 metų. Į Lietuvą aplankyti tėvų Audra parskrido vasaros pradžioje, tačiau netikėtai sušlubavo jų sveikata, todėl moters viešnagė neplanuotai prasitęsė. Tėvynėje A. Simanonytė užsibuvo ir dėl dar vienos priežasties – savo dainas ji pabandė pristatyti Lietuvos klausytojui. Dainų autorė ir atlikėja džiugiai nustebo, kad buvo taip šiltai priimta. Tai ją paskatino su gitara keliauti po Lietuvą. Planuoti du trys mėnesiai gimtinėje prasitęsė beveik iki Kalėdų.
Svetima šalis priėmė iškart
– Ar tikrai į JAV išvykote ne lengvesnės duonos ieškoti, o tikėdamasi ten įgyvendinti Lietuvoje neįgyvendintą svajonę – dainuoti?
– Išvažiavau visai atsitiktinai. Tada, prieš dvylika metų, mano mamą, politinę kalinę ir poetę, Amerikos lietuviai pakvietė pasisvečiuoti. Mama su kolege parengė tautiečiams nedidelę muzikinę-poetinę programą, o paskui sugalvojo pakviesti ir mane.
Taip mūsų trijų ansambliukas atsidūrė Čikagoje. Šiame mieste buvome labai šiltai priimtos. Lietuvoje jau senokai kūriau muziką, rašiau dainų tekstus, bandžiau įrašyti savo dainas, bet dėl man pačiai sunkiai suprantamų priežasčių jos nesulaukė dėmesio.
Kai kas mano muziką vadino dainuojamąja poezija, aš pati manau, kad tai buvo ir tebėra gana rimta populiarioji muzika. Turbūt kaip tik dėl to ji nebuvo įdomi lietuviškos popmuzikos prodiuseriams.
Ilgokai bandžiau pramušti abejingumo sieną. Ir štai – nuvykstu į Ameriką, kur mano dainas publika priima, girdi, klausosi. Vėl užsidegiau noru dainuoti ir pamaniau, kad siekti savo tikslų galėčiau šioje šalyje.
– Ten atsirado sąlygos mokytis vokalo?
– Lietuvoje Vilniaus universitete studijavau ir baigiau lietuvių filologiją. Įstoti į konservatoriją man nepavyko. Amerikoje sąlygos mokytis atsirado taip pat ne iš karto. Kad ir kaip būtų, tai brangus malonumas. Padėtis pasikeitė, kai ištekėjau ir išvažiavau iš Čikagos pas vyrą į Niujorką – visų muzikantų svajonių miestą.
Tai ne mitas, kai sakoma, kad šiame megapolyje sąlygos ką nors veikti yra neeilinės. Apsigyvenusi šiame mieste ėmiau lankyti Džiulijardo muzikos akademijos dainavimo kursus, o vėliau dar ir mokytis Niujorko vokalo mokykloje „Singers Forum“.
Jei grįžusi į Niujorką turėsiu nors keletą ramių mėnesių, vėl pradėsiu lankyti kokį nors muzikinį kursą. Kadangi neturiu akademinio muzikinio išsilavinimo, bet noriu dirbti šioje srityje, turiu dar labai daug mokytis.
– Ar daug šiuo metu koncertuojate JAV?
– Negalėčiau skųstis, kad man ir mano muzikai trūksta dėmesio. Kai būnu ten, skraidau po visą Ameriką ir net nebespėju visur, kur esu kviečiama.
Po avarijos – į žurnalistiką
– Kaip jūsų gyvenime atsirado žurnalistika?
– Mano gyvenimas – atsitiktinumų virtinė. Kartą dar gyvendama Čikagoje patekau į avariją. Ji buvo visai nedidelė, tačiau, kaip dažnai tokiais atvejais būna, pasekmes pajutau po dviejų savaičių. Prabudau vieną rytą ir jaučiu, kad nepaeinu – rankos nejudrios, o kojos beveik atimtos.
Atsisėdau ir galvoju, ką dabar darysiu ir kaip gyvensiu, juo labiau kad prieš porą mėnesių buvau nusipirkusi naują namą. Supratau, kad turiu susirasti sėdimą darbą. Pradėjau skaityti skelbimus ir gana greitai aptikau žinutę, kad „Amerikos lietuviui“ reikia žurnalisto. Parašiau porą bandomųjų straipsnių ir visai neplanuotai gavau darbą. Jį tęsiu iki šiol.
– Kokiomis temomis rašote?
– Apie JAV politiką, apie sveikatą, rengiu interviu su įdomiais žmonėmis, menininkais. Beveik 10 metų mažai domėjausi Lietuvos aktualijomis, tačiau pastaruoju metu parašau ir Lietuvos spaudai. Pavyzdžiui, kad ir atominės elektrinės klausimu.
Pati esu dalyvavusi konferencijoje, kuri Niujorke buvo sušaukta dėl Fukušimos atominės elektrinės avarijos padarinių. Žmonės atvirai kalbėjo, kas ten vyksta, rodė dokumentinę medžiagą, visokiais būdais stengėsi perduoti pasauliui, kaip tai yra baisu.
Lietuvoje tarp daugybės ekonominių pasvarstymų esminis klausimas apie saugumą ar įtaką žmonių sveikatai, apie susirgimus nuo radiacijos iki šiol tebėra paskutinėje vietoje.
Širdis veda namo
– Ar nekyla noro visam laikui su vyru grįžti į Lietuvą?
– Niekada nebuvome nutolę nuo Lietuvos. Kai susipažinau su būsimu savo vyru, jis jau ne pirmus metus gyveno ir dirbo JAV. Atvyko čia kaip inžinierius specialistas, kai buvo statoma atominė elektrinė, ir liko.
Vėliau ne vienerius metus dirbo statant Niujorko metro su tokiomis programomis, kokios Lietuvoje net nenaudojamos. Grįžti į Lietuvą šiuo metu jam prilygtų nedarbui. Vyras mato, kur linksta mano širdis, ir visapusiškai mane palaiko. Šis jausmas ypač sustiprėjo grįžus pastarąjį kartą, kai turėjau galimybę įsitikinti, kad esu reikalinga čia, Lietuvoje, kad žmonės išsiilgę rimtų, gilių dainų.
Po kelių mėnesių žadu vėl grįžti į Lietuvą ir pratęsti muzikinę veiklą. Kaip bus vėliau, bus matyti. Jei jau tikrai apsispręstume grįžti, reikia labai gerai viską apsvarstyti.
– Smagu girdėti, kad tuomet, kai vieni lietuviai kelia sparnus, kiti svarsto apie grįžimą į gimtinę.
– Ne mes vieni tokie. Yra nemažai grįžtančių tautiečių. Vien dabar, paskutinės mano kelionės metu, grįžo dvi šeimos. Mano draugė su sūnumi ir dar viena šeima. Pastarosios vaikui suėjo septyneri metai ir jis pradėjo lankyti mokyklą. Jei vaikai sulauks paauglystės JAV, į Lietuvą jų nebeparveši. Žmonės tai žino. Apsispręsti visą laiką gyventi svetur, jei žmogus yra gimęs ir užaugęs Lietuvoje, nėra taip jau paprasta.
– Ar sunku integruotis Amerikoje ir neprarasti savo identiteto?
– Kalbant apie identiteto išsaugojimą ir integravimąsi, Amerika yra kaip tik ta šalis, kurioje tai įmanoma. Kad esi kitoks, nesvarbu, kas būtum – lietuvis, lenkas, rusas, toje šalyje yra tik pliusas.
Gali puikiai gyventi toje bendruomenėje ir būti lietuvis. O ir darbdaviai vertina lietuvius, nes jie darbštūs ir išradingi. Aišku, žmogus turi pats norėti integruotis, išmokti kalbą. Kitas klausimas, ar būdamas emigrantas, gali jaustis laimingas ir nesiilgėti Lietuvos. Tai individualu. Mano manymu, tai nėra paprasta.
TIK FAKTAI
A. Simanonytė gimė ir užaugo Kaune buvusio Lietuvos partizano ir politinės kalinės šeimoje.
Meilę literatūrai ji paveldėjo iš mamos, kuri dabar būdama 84 metų tebekuria eiles, puikiai deklamuoja, dainuoja.
A. Simanonytė – aktyvi JAV lietuvių bendruomenės narė. Jos straipsniai apie lietuvių gyvenimą svetur ir išlikimą yra sulaukę didžiulio atgarsio.
