Lietuvoje kasmet atsiranda apie 100–200 žmonių, kuriems reikalinga transplantacija. O per metus būna apie 30–40 mirusių donorų. Taigi kol kas tikimybė atsidurti tarp tų, kurie laukia organo, kur kas didesnė, nei atsidurti tarp donorų.
„Esu dėkingas už antrąjį gyvenimą. Po transplantacijos pamačiau, kiek daug jame grožio“, – sakė vyras su persodintomis kepenimis.
Dvidešimtmetis vaikinas, 5 metus gyvenantis su persodintu inkstu, mokosi, keliauja, kuria grandiozinius ateities planus, svajoja.
„Jau 8 metus gyvenu su persodinta širdimi! Auginu sūnų!“ – tai Sauliaus žodžiai. Tačiau jis augina ne vieną, o du sūnus ir dukrą. Tiesiog trečiasis vaikas gimė, kai jam jau buvo persodinta širdis.
Po inksto persodinimo operacijos sūnų susilaukė Monika ir Nijolė, o Simona – dukros. Po širdies persodinimo sūnus gimė Robertui. Taigi persodinimo operacijos ne tik išgelbėjo jų gyvybes, bet ir leido atsirasti žmogučiams, kurių niekada nebūtų buvę...
Tokias istorijas Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis” prezidentė Ugnė Šakūnienė girdi kone kas dieną. “Tie, kurių krūtinėje plaka donoro širdis, kuriuos iš priklausomybės nuo kraują valančių aparatų išgelbėjo inksto persodinimo operacija, iš mirties nagų ištraukė kepenų, o iš tamsos – ragenos transplantacija, niekada neužmirš tų, kurių dėka jie gyvena ar mato”, – sako U. Šakūnienė, pati jau 19 metų gyvenanti su persodintu tėvo inkstu. Dar 6 metus moteris gyveno su motinos inkstu.
Lietuva – tik 27-oji
Tačiau yra daug ir tokių istorijų, kurios, deja, baigiasi ne taip gražiai. Šiuo metu inksto, širdies, kepenų, plaučių, inksto ir kasos, širdies ir plaučių kompleksų, ragenų transplantacijų laukia apie 700 žmonių. Žinant, kad donorų skaičius yra gerokai mažesnis (pernai Lietuvoje jų buvo vos 33), nesunku suprasti, kad daugelis laukiančiųjų donoro skaičiuoja paskutines savo gyvenimo akimirkas…
2008 metų duomenimis, iš 33 Europos šalių pagal mirusių organų donorų skaičių milijonui gyventojų Lietuva buvo tik 27-oji. Mažiau donorų buvo tik Graikijoje, Islandijoje, Turkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Gruzijoje. “Gyvasties” prezidentė sako, kad pasakyti, kodėl Lietuva tokioje žemoje vietoje, iš tiesų sunku.
“Nemanau, kad mūsų žmonės blogesni už kitų šalių piliečius. Gal tai tiesiog informacijos stoka”, – svarstė U. Šakūnienė ir pridūrė, jog katalikai lietuviai turbūt nustebs, sužinoję, kad pirmosiose vietose pagal donorų skaičių milijonui gyventojų yra būtent katalikiškos šalys: pirmoje vietoje Ispanija, antroje – Portugalija, trečioje – Belgija, ketvirtoje – Prancūzija.
Praktika skiriasi nuo teorijos
2000 metais sveikatos ministro įsakymu buvo patvirtintos Asmens sutikimo ir nesutikimo, kad jo audiniai ir (ar) organai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai, formos, kurias užpildžius atsiunčiamos donorų kortelės.
Šios formos teoriškai turėtų būti visose gydymo įstaigose. Tačiau U. Šakūnienė pripažįsta, jog praktiškai situacija kiek kitokia. „Dažnai į polikliniką atėjęs žmogus, kuris pageidauja įsigyti donoro kortelę, siunčiamas pas savo šeimos gydytoją. Pas jį, kaip žinia, reikia iš anksto registruotis, gali tekti kelias savaites pralaukti eilėje. Tokia praktika iš tiesų ydinga”, – sako U. Šakūnienė.
Žmogus, norintis užpildyti anketą donoro kortelei gauti, turi turėti tik asmens dokumentą. Anketa turi būti pildoma gydytojo akivaizdoje (jis ir patikrina pasirašančiojo dokumentą), po to išsiunčiama Nacionaliniam transplantacijos biurui. Biuras sutikrina užpildžiusiojo formą duomenis su Gyventojų registru, įtraukia į specialų registrą ir registruotu paštu išsiunčia donoro kortelę. Jei žmogus užpildė nesutikimo formą, jam taip pat išsiunčiamas pranešimas, kad jo valia įtraukta į specialų registrą. Donoro kortelę galima įsigyti sulaukus pilnametystės.
Šiuo metu donoro kortelę yra užpildę daugiau kaip 11 000 Lietuvos gyventojų. Tik 36 yra užpildę nesutikimus, kad jų organai po mirties būtų paaukoti transplantacijai.
„Gyvasties” prezidentė sako, jog savo apsisprendimą tapti donoru galima keisti nors ir kiekvieną dieną.
Lavonų niekas nedarko
Vienos iš dažniausių priežasčių, kodėl artimieji nesutinka paaukoti mirusiųjų organų – jiems būna sunku patikėti, kad artimasis miręs, nes organų darbas palaikomas aparatais ir vaistais.
„Dar viena svarbi priežastis, kodėl artimieji nesiryžta aukoti organų – ta, kad su artimuoju niekada nebuvo kalbėta apie organų donorystę, todėl nežinoma jo valia, bijoma suklysti, – valios išreiškimo svarbą pabrėžia U. Šakūnienė. – Dar kiti bijo, kad išimant organus gali būti sudarkomas kūnas. Iš tikrųjų organai paimami kaip per bet kokią kitą operaciją – lieka tik pooperaciniai randai”.
Įsitikinimas, esą religija prieštaraujanti organų donorystei, pasak U. Šakūnienės, yra klaidingas. „Visos krikščioniškosios religijos pritaria organų donorystei. Šviesaus atminimo popiežius Jonas Paulius II organų donorystę yra pavadinęs didžiausia meilės išraiška, sulyginęs su Kristaus auka, kai jis vardan kitų paaukojo savo kūną ir kraują. Donorystei taip pat pritaria islamas, judaizmas, induizmas, budizmas”, – teigė „Gyvasties” prezidentė.
Sergantieji neturi laiko nusikalsti
Šiemet dešimtmetį švenčiančios Donorų asociacijos vadovas Darius Tumšys sako, jog pagrindinis šios asociacijos tikslas – neatlygintinos kraujo, kaulų čiulpų ir organų donorystės propagavimas Lietuvoje. Šiuo metu asociacija vienija daugiau kaip 350 kraujo donorų. D. Tumšys džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių įsitraukia į neatlygintiną kraujo donorystę, tačiau tokių žmonių galėtų būti gerokai daugiau. „Kraujo donoru gali būti tik visiškai sveikas žmogus. O sveikų žmonių prioritetai dažniausiai visai kitokie. Tik kai juos pačius ar jų artimuosius ištinka nelaimė ar liga, jie susimąsto”, – sako D. Tumšys.
Tapti donorais žmonėms trukdo daugybė mitų. „Ypač vyresni žmonės baiminasi, kad jų organas gali patekti kokiam nusikaltėliui ar piktadariui. Galiu pasakyti tik tiek, kad organų laukia jauni žmoės. O ir vyresni, laukiantieji donoro, vaikšto į dializės procedūras, o ne vykdo nusikaltimus”, – šypteli D. Tumšys. Dar vienas kvailas mitas, kurį pašnekovui teko girdėti – esą jei duosi savo kraujo ar organą, tai... prarasi sielą, dvasią ar aurą. Tokios „baimės“ D. Tumšį tik pralinksmina. Kaip ir baimės, jog sutikęs tapti donoru būsi nužudytas daktaro.
Ir U. Šakūnienė, ir D. Tumšys pabrėžė, jog per 40 metų, kai vykdomos organų transplantacijos, nieko panašaus nėra tekę girdėti. Juo labiau kad transplantacijos procese nuo organo paėmimo iki jo persodinimo dalyvauja apie 40–80 žmonių – gydytojai, slaugytojos, transplantacijų koordinatoriai, vairuotojai, netgi policija ir kariškiai, jei organas skraidinamas sraigtasparniu ar lydimas iš kitos šalies.
Tik faktai:
Šiandien Lietuvoje yra 64 potencialūs donorai.
Organų laukia 336 ligoniai.
Inksto transplantacijos laukia 1 vaikas.
Širdies transplantacijos laukia 7 vaikai.
Kepenų transplantacijos laukia 2 vaikai.
Dažniausiai persodinami organai– inkstai, kepenys, širdis, kasa, plaučiai. Ragena yra ne organas, o audinys.
Šiemet jau atliktos 56 mirusio donoro ir 7 gyvo donoro inkstų transplantacijos.
Šiemet jau atliktos 3 širdies transplantacijos.
11 230 – tiek asmenų yra sutikę, kad jų organai po mirties būtų panaudoti transplantacijai.
Dažniau donorėmis sutinka būti moterys – 7165 (64 proc.). Tokių vyrų yra 4065 (36 proc.).
18–30 metų – šiai amžiaus grupei priklauso daugiausiai asmenų, sutikusių, kad jų organai po mirties būtų panaudoti transplantacijai (5662 asmenys).
30 procentų žmonių nesutinka, kad jų artimųjų organai būtų panaudoti donorystei.
15–30 proc. sergančiųjų miršta taip ir nesulaukę donoro...
Giedrė POTELIŪNAITĖ
