Netrukus Vilniaus knygų mugėje apsilankysiantis Frédéricas Beigbederis (mugėje jis gal pasiaiškins, kaip jo pavardė tariama prancūziškai – bene Bėbėdė?! – o aš kol kas pasikliausiu jos vokiška kilme) interviu "Lietuvos rytui" į klausimą, ką žinąs apie Vilnių, atsakė: "Žinau, kad Vilnius yra barokinis miestas, kuriame prancūzų roko žvaigždės žudo prancūzų aktores. Tad greičiausiai su žmona pašėlsime naktiniame Vilniuje, paskui aš ją mirtinai primušiu viešbučio kambaryje. Turėtų būti labai linksma!"
Toks atsakymas bemat nuteikia žvaliai ir pakelia nuotaiką rūškaną žiemos dieną. Sąmojo, išradingo pokštavimo nestokojama ir jo romane "14,99 €", pernai Lietuvoje (o prieš tai kai kur kitur) tapusio bestseleriu.
Tiems, kurie vis dėlto neskaitė, reikia pasakyti, kad čia autorius su kandžia ironija triuškina reklamos verslą – daro tai, taip sakant, iš vidaus, nes ir jis pats, ir daug kuo jam artimas jo herojus šiame versle sėkmingai dirbo ("Rašau šią knygą tam, kad mane atleistų iš darbo", – taip ir buvo). Reklama iš tiesų verta linksmos pašaipos – mūsų žiniasklaidoje, pvz., televizijoje, pasigendu reklamų parodijų. O gal čia veikia tai, ką mini ir Beigbederis savo romane – žiniasklaida priklausoma nuo reklamos davėjų, tad su jais reikia elgtis atsargiai? Užtat romano autorius atsigriebia su kaupu.
"14,99 €" – iš tų romanų, kuriuos maga apibūdinti žodžiu fainas arba – lietuviškiau – smagus. Tai yra tokie kūriniai, kurie parašyti šmaikščiai, įdomiai, išradingai, bet nepretenduoja į literatūrinį meniškumą, t. y. jie neatsiplėšia nuo buitinės, socialinės, politinės ar kokios kitos plokščios plotmės, nepakyla virš jos, nesukuria potekstės, gelmės.
Ties tuo būtų galima maloniai ir sustoti. Bet romane visur kyšo publicistiniai apibendrinimai ir išvados: reklama "pavergė žmoniją", "prekių ženklai laimėjo Trečiąjį pasaulinį karą prieš žmones", "demokratija save sunaikino" ir t. t. Tokie isteriški apokaliptiniai šūkiai yra tipiška dalies Vakarų kairiųjų retorika. Iš per gero gyvenimo, – kai kas pasakytų. Tai, kad konservatyvūs reklamos užsakovai bijo rizikuoti ir šitaip riboja kūrybiškumą, pateikiama kaip "pasaulio pabaigos" apraiška (p. 36).
Tokį aliarmą yra pamėgę Vakarų intelektualai, pasižymintys hipertrofuotu jautrumu pasaulio netobulumui. Pas mus kas kita – esamą sistemą keikia nereflektuotu jautrumu savo materialinėms problemoms pasižymintys "antralietuviai". O tai ir yra paksizmo esmė – visos valdžios iki šiol buvo blogos, logiška išvada – bloga sistema, tad "Seimą lauk!" Tai yra būdinga revoliucijos (=masinio žmonių žudymo) medžiaga.
Beigbederio romane apsiribojama mažesniu nužudymu. Pagrindinio veikėjo Oktavo draugas Šarlis Floridoje negyvai užtvatina seną turtingą pensininkę. Visa tai palydima antiamerikietiška bei antikapitalistine retorika ir atrodo gana nekaltai. Tiesa, Šarlis ir Oktavas taip pat yra "nepadoriai" turtingi – bet juk jie šaunūs vaikinai ir šauniai smerkia kapitalistus. Bukas agresyvus chuliganizmas irgi pateisinamas (o ir skatinamas) anarchistine retorika: "Jaunuoliai, kurie degina automobilius, viską suprato apie visuomenę. Jie degina ne todėl, kad negali turėti, o tam, kad nenorėtų jų turėti".
Be to, atrodo, kad Beigbederis, besisukdamas reklamos verslo sluoksniuose, neapdairiai įtikėjo jos visagalybe. Štai vienas pavyzdys: "Pasaulio čempionato finale ne Prancūzija sutriuškino Braziliją, o Adidas sutriuškino Nike". Žinoma, prisimenu tas 1998 m. rungtynes. Tik neprisimenu, ar tada atkreipiau dėmesį, kokios firmos aprangą futbolininkai dėvi. Bent jau kitą dieną tikrai nebūčiau pasakęs. O ir tiems, kurie įsiminė, vargu ar tai padarė įspūdį – nemanau, kad daugelis tada nusprendė, jog Adidas geriau už Nike.
"Times Literary Supplement" recenzijoje sakoma: "Beigbederio romanas įklimpo tarptautinės rinkodaros (marketing) terpėje, kurią pats autorius pasišovė demaskuoti". Ko gero, įklimpo ir literatūriniu (estetiniu) požiūriu. Autorius šaiposi iš tų, kurie labai stengiasi atrodyti cool. Bet taip atrodyti stengiasi ir pats romanas. Tai yra reklamos amžiaus literatūra – trumpi sakiniai, efektingos frazės, redukuotas diskursas: viskas, kad būtų lengva skaityti. Romanas kai kuo primena tipišką literatūrinį "greitąjį maistą". Kitaip tariant, autorius dažnai stovi toje pačioje plotmėje kaip ir jo kritikuojamas objektas ir virš jo nepakyla – boksuoja horizontaliai.
Atrodo, į lietuvių kalbą galų gale jau verčiamas kitas prancūzų rašytojas, minimas ir šiame romane – Michelis Houellebecqas [Uelbekas], Prancūzijoje ir užsienyje keliantis didesnį ažiotažą. Socialinės satyros polėkiu jis kiek panašus į Beigbederį, bet pasižymi blaiviu cinizmu ir neturi "Tado Blindos" sindromo bei kairuoliško užsidegimo.
Aliarmistinės mąstysenos fone labai blaiviai skamba Arvydo Šliogerio (kitados irgi labai aliarmavusio) mintys: "Nesu toks kvailas, kad būčiau antiglobalistas", nors globalizacija, žinoma, turi minusų. Jis įvertino kaip mistifikaciją, pvz., tipišką frazę, kad "Lietuvą valdo stambusis kapitalas": "Niekas nevaldo – stambusis kapitalas tėra konkretūs žmonės, kuriuos jų turimas kapitalas pačius valdo labiau negu tuos, kurie jo neturi". Tai pasakyta išmintingame pokalbyje LTV laidoje "Be pykčio" (I. 6 – internete dar galima pasiklausyti).
Beigbederio minimą Trečiąjį pasaulinį karą esą "tuo pačiu metu pralaimėjo visos šalys". Netiesa, Šiaurės Korėja jo nepralaimėjo – komercinė reklama ir kitos "kapitalizmo grimasos" ten išvis neegzistuoja. Iš dalies atsispyrė Kuba, Iranas. Pakelkit rankas, kas norėtumėt gyventi tokiose šalyse.
Galbūt Beigbederiui vertėtų prasmingiau apmąstyti savo paties persakomą Churchillio aforizmą apie demokratiją: "Tai pati blogiausia sistema, išskyrus visas kitas". O mums verta įsidėmėti ir kitą šiame romane cituojamą išmintį – Hitlerio: "Jei norit, kad jus mėgtų masės, turit sakyti joms pačius kvailiausius ir paprasčiausius dalykus". Žinoma, ne bet kokius, o tuos, kuriuos masės nori girdėti. Per prezidento rinkimų kampaniją į šį principą nuostabiai veiksmingai Paksą įkinkė jo įvaizdžio kūrėjai, o dabar tai kartoja Uspaskichas.
Tad nekeikit, mielieji skaitytojai, pasaulio ir gyvenimo, o jeigu esat labai nepatenkinti savo "fuinansų kuinu", primenu, kad buvo aiškiai liepta – ne kur nors gatvėj, o per radiją ir televiziją, ir ne vieną kartą: "Laimėk milijoną". Na, blogiausiu atveju – kelionę dviem į Maljorką. Kodėl gi neklausot tokio tiesaus paliepimo?
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)
