Kokia veikla užsiimate dabar? Esate Barbė devyndarbė, dar ir dainuojanti?
Esu laisvalaikio ir pramogų organizatorė, renginių vedėja su diplomu. Tad jau 12 metų tik mano liežuvis ir velniai žino iš kur šaunančios idėjos uždirba man duonos su sviestu. Veiklos – per akis: produktų prezentacijos, įmonių šventės ir konferencijos, vestuvės, krikštynos, jubiliejai, o dar namai, šiltnamis, daržas, du katinai ir vyras.
Daug veiklos – žmogus be galvos. Ar daug darbų griebiatės dėl pinigų, ugningo būdo, ar reikia ir žvaigždelės šlovės? Juk tai – neramus gyvenimas. Ar jums patinka baladotis po renginius ir projektus?
Nėra vieno atsakymo... Ir patinka, ir negaliu kitaip, ir pinigų reikia – juk už dyką niekas nieko nedalija. Tai mano darbas, kurį pasirinkau. Be to, nereikia keltis į darbą 8-ai ryto ir kasdien daryti tą patį, gaunu dėmesio tarsi adrenalino dozę, ir su žmonėmis pabūnu. Myliu šį darbą. Sunkiausia dalis – kelionės po darbo namo, nes ima miegas ir nebesinori kalbėti.
Kas labiausiai patiko, kai vedėte laidą „Nerealios namų šeimininkės“? Gal buvo koks nors juokingas nuotykis?
Šitoje laidoje pirmą kartą pajutau, ką reiškia būti tik moteriškoje kompanijoje: visos su savo patirtimi, norais, kaprizais. Teko išmokti taikytis, improvizuoti, patylėti ir būti moterimi, norinčia tapti šeimyniška, taupia, sumania ir gražia tiek sau, tiek vyrui. Sužinojau daug įvairių dalykų, susipažinau su įdomiais žmonėmis, kurių gyvenime nebūčiau sutikusi. Ebrų menas, gongų terapija, fraktalų piešimas, pilatesas, šiaurietiškas vaikščiojimas (turiu lazdas ir kartkartėmis pėdinu kokius 4–5 kilometrus). Juokingiausi, žinoma, būdavo eksperimentai, kurie dažniausiai tekdavo Jurgitai Tvarijonaitei. Mano butelio pjovimo istorija pateko į internetą – tąkart vos nepadegėme studijos. Netyčia ant ugnies vietoje vandens šliūkštelėjome acetono – redaktorė pačiupo acetono buteliuką, o jos ranka kaipmat užsidegė. Baigėsi laimingai, bet buvo ir juoko, ir „strioko“.
Užsiimate vedybų, krikštynų ir asmeninių pobūvių vedėjos veikla?
Pirmaisiais mokslo metais Konservatorijoje teko būti ir Kalėdų seneliu. Iš mažo miestelio į sostinę atvažiavusiai merginai labai norėjosi užsidirbti savo kapeiką. Keli vaikų darželiai per dieną, kone aštuonis kartus valandos trukmės programėlė su dainelėmis... Po tokios savaitės niekas neabejojo, kad po drabužiais – ne mergina, o vaikinas, nes balso tembras buvo klaikus. 2000 metų fejerverkus prie rotušės sutikau irgi apsivilkusi Kalėdų senelio drabužius – stovėjau lauke baigusi programą, žiūrėjau į dangų nutvieskiančias šviesas ir džiaugiausi, kad neatėjo pasaulio pabaiga. Oficialius renginius vesti lengviau nei asmenines šventes. Žmonės junta tavo nuotaiką, emociją, tavo balse girdi kiekvieną sumeluotą frazę. Jei jaučiu, kad gali nepavykti rasti bendros kalbos su užsakovu, siūlau kolegas. Negaliu nuvilti žmogaus, kuris tau patiki šeimos šventę.
Kokios yra lietuviškos klasikinės vestuvės?
Vestuvės ir yra vestuvės: jaunasis, jaunoji, daug gėlių, šakočių ir „šnapso“. Pas mus dar niekaip neprigyja naujos vestuvių pokylio rengimo idėjos. Pažįstu nuostabių vestuvių planuotojų, kurios siūlo anapus Atlanto pamiltų ir iš tiesų labai novatoriškų namuose švenčiamų netradicinių vestuvių idėjų. Čia vis dar įsišaknijęs noras visus pamaitinti, pagirdyti ir išvažiuojant įdėti saldumynų. Keista, kad jaunoji, už suknelę paklojusi keturis tūkstančius, sunkiai gali skirti tūkstantį garso ir šviesos aparatūrai, kuri iš esmės lemia vakaro nuotaiką.
Mamos Rock’n’Roll atsiradimas
Kodėl pasivadinote Mama Rock’n’Roll?
Mano personažas gimė tada, kai trečiadieniais „Brodvėjaus“ klube vesdavau humoristinius vakarus. Pagaliau aš juk įgijau laisvalaikio ir pramogų organizavimo bei vakaro programos vedėjo specialybę. Garbanotas perukas, akiniai, gėlėta suknelė ir Chucko Berrio rockenrolo muzika... Visada išeidavau grojant rokenrolui.
Vis įsiveliate į įvairius televizijos projektus. „Keliauk su žvaigžde“ projekte jums teko keliauti su nepažįstamuoju Neručiu.
Yra žmonių, kurie sustingsta prieš kameras, nors gyvenime yra gyvi ir šmaikštūs. Neručiui „užkalė variklį“. Tiesiog neatitiko mūsų charakteriai: aš – kalbi, nevengianti pasijuokti iš savęs. Kai nusibodo juoktis iš savęs – juokiausi iš jo, o ką daryt?
Ar smagu buvo keliauti su Rimvydu Širvinsku (Makaliumi)?
Rimvydas – labai šaunus jaunas vyrukas. Žaviuosi tokiais žmonėmis, kurie pomėgius paverčia tikromis verslo idėjomis. Tai buvo puikus pasiūlymas mėgstančiai žvejybą merginai – trys dienos Suomijoje, pažintis su Tamperės miestu, „The Beatles“ grupei skirtu festivaliu ir poledine žūkle. Sutikčiau lėkti ir į kokią ekstremalesnę kelionę. Man nebūtini dideli patogumai, svarbu, kad būtų vandens, lova ir tualetas.
Ar jums negalioja taisyklė: už linksmo žmogaus kaukės slepiasi liūdnas? Dėl ko imate niurzgėti?
Kaip ir visos taisyklės, taip ir ši neatsirado iš niekur. Juk negali be perstojo šypsotis. Ir smagiems žmonėms būna negerų dienų. Kasdien noriu nors mažytės staigmenos – pagamintos kavos su sausainiais, iš parduotuvės lauktuvių parvežto saldainio, vakarui suplanuoto filmo ar šiaip apsikabinimo, kai stoviu prie kriauklės, rankas sumerkusi į vandenį.
Šeimos židinys – po 12 draugystės metų
Argi nėra keista: žmogus tiesiog daug valgo, o numetęs svorio televizijoje reklamuojamas kaip didvyris. Ką manote apie grožio ir jaunystės kultą?
Televizijai, kaip ir visai žiniasklaidai, reikia skandalų arba įkvepiančių istorijų, kurias išgirdę žmonės nusprendžia keistis. O dėl jaunystės, manau, pas mus tai – velniškai natūralus ir kryptingas pokytis. Mes nebespėjame gyventi: bėgame, lekiame, kalbame mobiliuoju net sėdėdami „tupykloje“, kompiuterį nešamės ir į virtuvę, ir į lovą, laiškai tapo atgyvena, viską valdo internetas. Nepastebi žmogus, kaip pasensti. Aš dievinu Galinos Dauguvietytės žodžius: „Aš myliu kiekvieną savo raukšlę, nes ji mano, galiu pasakyti, kiek man metų, nes tai – mano didžiausias turtas.“
Yra žmonių, kuriems buvote graži ir stambesnė, tokia didelė Mama Rock’n’Roll.
Niekada nebus taip, kad visiems būsi geras ar visiems patiksi. Tuomet buvo nemažai tokių, kurie sakė: „Kaip galima tokią leisti į sceną? Taip neestetiška, baisu.“ O dabar jau būtų estetiška, gražu? Iki šiol tai darau ne dėl kitų. Man skaudėjo, buvo sunku, blogai, iš manęs juokėsi, neturėjau gražaus drabužio ar malonumo atėjusi į parduotuvę nusipirkti suknelę. Vėlgi paimkite gerą maišą bulvių ir nešiokitės visur nuo ryto iki vakaro. Kitą dieną aš jums paskambinsiu – įtariu, kad skaudės stuburą, kojas, rankas, būsite išprakaitavusi, permušinės širdį ir, tiesa, būsite labai nelaiminga. Mano vyras visada sako, kad esu pati gražiausia moteris pasaulyje. Kad to nepamirščiau, jis man tai primena kasdien. O aš taip sau pavydžiu, kad turiu tokį žmogų šalia, kad net gėda kam pasakyti (šypsosi
).
Susituokėte su savo draugu tik po 12-os draugystės metų.
Mums su Gediminu labai patiko draugauti. Laikas bėgo, o mes mokėmės, pirmi darbai, Mamos Rock’n’Roll pradžia – viskas taip sukosi, kad vedybų mums nereikėjo. Kai pradėjome apie jas galvoti, įsigijome namą – vėl išlaidų krūva. Vestuvės – velniškai brangus dalykas. Taupėme, dėjome – žiū... 12 metų ir nebėr (šypsosi
). Tačiau po vestuvių iš naujo įsimylėjome. Iš karto po šventės išlėkėme į kelionę, ten praleidome pasakišką savaitę, o grįžę vėl puolėme į darbus. Bet jau viskas atrodė kitaip. Aš be jo nebegaliu, o jis sako – kad be manęs. Labai norisi rūpintis, dalytis ir saugoti savo žmogų. O mušti nei lygintuvu, nei kočėlu net mintis nekiltų. Tik rusai sako: „Mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią.“
Ar tiesa, kad jūsų vyras dažnai būna išvykęs?
Gediminas yra tolimųjų reisų vairuotojas. Važinėja po Europą, Rusiją. Būna, kad reisas užtrunka ir du mėnesius. Žinoma, iš manęs dabar juokiasi visos moterys, kurių vyrai – kariai, jūreiviai arba dirba užsienyje po pusmetį. Bet man ir savaitę būti vienai nemiela. Einant miegoti nėra kam papasakoti, kas įvyko, atsibudus nėra kam pasakyti „labas rytas“, žiūrint „Žinias“ nėra su kuo koneveikti valdžią. Po namus laksto pora katinų, bet su jais kalbu tik aš, o jie man, ačiū Dievui, neatsako, nes tuomet jau tikrai suprasčiau, kad galvoje – sutema. Smagiausia – kai grįžta vyras, kai iš kelioninio krepšio parkeliauja kava iš Liuksemburgo, šokoladas iš Šveicarijos ar mano mėgstamų kvepalų buteliukas.
Kaip kuriate šeimos jaukumą, puoselėjate abipusę pagarbą?
Atsakymas, mano galva, paprastas kaip trys kapeikos: jei gerbsi kitą žmogų, jo jausmus ir buvimą šalia tavęs tokio, koks iš tiesų esi – su visomis mielomis ir erzinančiomis savybėmis, niekada neleisi sau jo šitaip įskaudinti ir paminti duotą priesaiką Santuokos sakramento priėmimo dieną. Kad vyras neitų „į kairę“, reikia išdurti jam kairę akį. Juokauju, žinoma. Manau, tokių dalykų nenumatysi. Būna, savęs išsigąstu, kaip pasielgiu, o iš kur gali žinoti, kas šaus į galvą kitam žmogui?
Esate jauniausia iš trijų vaikų. Kokia buvo jūsų tėvų šeima?
Tai tikro moterų desanto šeima: mama, trys seserys ir tėtis. Juokaudami tėtį vadiname juvelyru, nes išdailino tokias dukterų figūras (juokiasi
). Mūsų šeima man brangiausia, ką turiu gyvenime. Dažnai vieni kitiems skambiname, kartu švenčiame šventes. Esame viena iš tų šeimų, kurios ir barasi, ir taikosi ne ilgiau nei 10 minučių. Nebuvome iš pasiturinčiųjų, todėl išmokome taupyti, branginti, nelaužyti, saugoti. Mama 40 metų atidavė medicinai, tėtis – mechanikas, tikriausiai iš jo paveldėjau polinkį nusimanyti, kas yra po mašinos kapotu. Kad ir kas nutiktų, kiekvienas žinome, kad naktį galima skambinti ir verkti prie ragelio arba atvirkščiai – pakvailioti.
Ką maloniausia jums veikti laisvalaikiu?
Esu filmų maniakė ir, jei galiu, vasarą važiuoju žvejoti. Esame žvejoję tris dienas iš eilės. Būčiau dar 30 tikriausiai ten buvusi: taip gera – gamta, vanduo, azartas... Pailsiu prie tvenkinio su meškere rankose. Gedimino bendradarbiai sako, kad esu svajonių moteris. Žuvį gaudau tik maistui. Nesuprantu tų žmonių, kurie žvejoja visą dieną, pagauna žuvį, ją sužaloja traukdami ir paleidžia: neva tai – sportinė žūklė. Kliedesiai. Žvejyboje, kaip ir medžioklėje: nušovei – suvalgei.
Ką pasakytumėte lietuviams, kurie nuolat inkščia?
Sako, jei tave apdergė skrendantis paukštis, tai – sėkmės ženklas, bet aš džiaugiuosi, kad karvės neskraido. Kad ir kas nutiktų, remiuosi auksinėmis frazėmis: kai tau sunki diena, nepamiršk, kad ir ji baigsis, bet pamąstyk, kad kažkada baigsis viskas. Jei gyvenime sunkus etapas, taip bus ne visada, bet tai galioja ir etapui, kai viskas labai gerai.
Loreta Glebavičiūtė
