“Kultūros žurnalistai turi įgauti daugiau pasitikėjimo ir drąsos kovoti už save, o nesiskųsti, kai mūšis jau pralaimėtas…” – Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” šiandienę kultūrinės spaudos situaciją vertina žurnalo “Kultūros barai” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Laima Kanopkienė.
Įprasta, kad metų pradžioje kultūros leidinių vadovai svarsto savo ateities, o neretai tiesiog išlikimo planus, kuriuos kasmet koreguoja Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo fondo paskelbtas jo remiamų viešosios informacijos rengėjų sąrašas. Tad pirmiausia ir klausiame – kaip naujus metus pradėjo vienas seniausių kultūrinių leidinių “Kultūros barai?
Neslėpsiu, kad ir aš pati dar visai neseniai priklausiau tiems kultūrininkams, kurie kiekvieną rudenį keisdavosi nuomonėmis, vieni kitiems sakydami: ”tai ką, ir vėl kuriame demagogijos šedevrus?” Tai reikštų, kad mes į paraiškas ir tuos projektus, kuriuos kasmet būtina pateikti fondui, kad gautume didesnį arba mažesnį finansavimą, žiūrėjome kaip į niekam nereikalingą, formalų, nieko nereiškiantį triūsą, privalomą vien todėl, kad to reikalauja fondas.
Dabar nebepriklausau tiems skeptikams ir nesakau, kad tai yra tuščias trypimas vietoje ir kartojimas to, ką darėme pernai, užpernai arba dar anksčiau. Ir kodėl? Savo atsakymą aš galėčiau pagrįsti labai trumpai ir paprastai. Vis dėlto per tą laiką įsitikinau, jog tas paraiškų rašymas skatina mus pačius ieškoti atsinaujinimo galimybių. Ieškoti naujų temų, naujų autorių, o taip pat naujų sąlyčių kad ir su tarptautiniais kultūriniais sąjūdžiais. Pvz., juk ir tarp pasaulio kultūros leidinių yra įvairiausių bendradarbiavimo programų. Ir mes į jas bandome įsilieti.
Todėl manau, kad fondas per savo gyvavimo istoriją vis dėlto irgi šiek tiek, galbūt ne taip sparčiai, kaip mes norėtume, tobulėja. Todėl, nepaisant liūdnos šiemetinės kultūrinės spaudos situacijos, drįsčiau teigti, jog vis dėlto yra žymiai geriau, kad tas fondas egzistuoja, nei jo išvis nebūtų. O leidiniai būtų remiami kaip kažkada anksčiau centralizuotai ir nereikalaujant nei jokių atsiskaitymų už paramą, nei savo programų tobulinimo...
Logika čia paprasta: visi mes, kultūros leidiniai, dalyvaudami fondo paskelbtame konkurse, suprantame ir pripažįstame, kad tai yra konkursinis dalyvavimas, kad mes turime konkuruoti vieni su kitais. Todėl mes neturime įsižeisti, kai tas mūsų paraiškas vertina ekspertai ir priima tam tikrus sprendimus.
Aš nesutikčiau su tais, kurie mano, kad čia nugali kažkokios povandeninės srovės arba kokios nors politinės orientacijos, arba kokie nors kiti spekuliatyvūs dalykai. Juk ekspertų grupes sudaro tie patys kultūros žmonės, tie patys kultūros vartotojai, tie patys autoriai, kurie bendradarbiauja su leidiniais. Tad ir piktos valios įžiūrėti čia ne tik nenorėčiau, bet net ir negalėčiau.
Neperseniausiai šia tema kalbėdamas “Kultūros savaitėje” kultūros publicistas Paulius Subačius taipogi sakė, kad fondo veikloje piktos valios galbūt ir nėra, bet yra tam tikrų interesų atstovavimas. Juk įvairių fondų komisijas, tarybas sudaro kūrybinių sąjungų atstovai. Kaip žiūrite į tai? Ar nepasigendate objektyvumo? Būtent apie šį kriterijų kalba tie žmonės, kurie šiandien jaučiasi ganėtinai nuskriausti mūsų kultūrinėje panoramoje.
Visiškai sutikčiau su tuo argumentu, kad yra tam tikras kūrybinių organizacijų, kūrybinių sąjungų spaudimas. Nes praktiškai absoliučiai visuose fonduose ir visame visa ko skirstyme (prie to derėtų pridurti ir stipendijų, ir nacionalinių premijų skirstymus) dominuoja vis dėlto kūrybinių sąjungų vadovai arba jų atstovai. Ir tai iš tikrųjų iškreipia vaizdą, t.y. tikrąjį atstovavimą padaro ne visiškai adekvatų. Yra juk ir daugiau organizacijų, kurios galėtų ir privalėtų būti atstovaujamos. Sakykime, ir “Pen centras” arba dailėtyrininkų tarptautinė organizacija “AIKA” ir daugybė kitų. Apie tai jau seniai diskutuojama, bet, deja, nedaroma jokių išvadų, ir mes čia nieko negalime pakeisti.
Kita vertus, bėda yra ta, kad nepaisant deklaravimų apie vis gerėjančią Lietuvos ekonominę situaciją, to ant savo kailio niekaip nepajunta kultūra. Juk ir šiemetiniam mūsų išgyvenimui paramos yra skirta tiek pat, kiek ir pernai. Aš kalbu apie tai, kad valstybė nejaučia reikalo (o galbūt čia apskritai jos tokia pozicija) padėti kultūrai išgyventi ir laisviau kvėpuoti. Prieš kokius penkerius metus Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas disponavo didesne suma negu dabar. Vadinasi, mes einame smukimo kryptimi. Ir todėl fondo taryba priversta radikaliai elgtis ir kažką iš to sąrašo tiesiog išbraukti.
Betgi 2004-ieji yra paskelbti kaip lietuvių kalbos ir knygos metai, šiemet minėsime lietuviškos spaudos atgavimo 100-metį. O elgiamės taip, tarsi norėtume suniekinti tą datą. Kyla pavojus tautos egzistavimo stuburui: juk kas gi mes be kalbos? Prismaugiami būtent tie leidiniai, kurie tą kalbos kultūrą, kalbos jausmo, kalbos vartojimo malonumą skatina, nori, kad visa tai būtų, išliktų. O jie staiga tampa nereikalingi. Tas mane žeidžia kaip kultūros žmogų. Nes aš manau, kad kiekvienas, net ir menkiausias sąlytis su raštija, su kalba yra tiesiog puoselėtinas. Ypač dabartiniais laikais, kai mes visi susikoncentravę į ekranus, ir greitai tam žodžiui apskritai tapsime abejingi. Vis labiau į mūsų gyvenimą skverbiasi toks bukas vizualinis mąstymas. Siaurindama kultūrinę spaudą, valstybė šiandien tarsi pati atsisako esminio savo tapatumo išsaugojimo. Manau, kad tai yra labai bloga politika. Bet kaip mes ją galime paveikti? Mes negalime blokuoti kelių, gąsdinti kokiomis nors drąstiškomis akcijomis… Mes neturime poveikio formų. Todėl mes liekame vieni, vieniši ir juokingi politikams. Mūsų pretenzijos jiems atrodo tiesiog naivios. Aš žinau, kad politikos kuluaruose yra šnekama,jog apskritai nereikia remti kultūros leidinių. Jie tiesiog yra balastas. Ir taip yra mąstoma 2004-ųjų metų pradžioje!..
Šioje liūdnoje situacijoje tada bent pasidžiaukime, kad “Kultūros barai” fondo paramą šiais metais dar gavo. Tačiau net ir iš tų dotacijų yra ne taip paprasta išgyventi. Jūs užsiminėte, kad ieškote ir tarptautinių ryšių, ir kitų išgyvenimo kelių. Tai aš ir norėčiau klausti apie tuos kelius.
Ir vėlgi turiu pasakyti, kad fondas, kad ir kaip mes jį keiktume, išmokė vieno gero dalyko. Jis mus išmokė rašyti paraiškas ir konkuruoti. Žinoma, pirmasis šią praktiką pradėjo Atviros Lietuvos fondas, kuris mus netgi prievartiniu būdu ragino: norite išlikti, prašom, rašykite paraiškas, renkite projektus, konkuruokite… Ilgainiui mes išdrąsėjome, ir jau esame gavę net tris stambias tarptautines paramas.
Buvome gavę Karaliaus Bodueno fondo paramą, dėl kurios net patys apstulbome. Visi juk sako – čia tik vietiniai projektai, kam jie gali būti įdomūs. Pasirodo, gali. Pasirodo, mes įdomūs, ir toje Europinėje erdvėje nesame visiškai tarp tų viršelių užslėgti, užspausti ir niekam nereikalingi.
Vėliau buvo dar du sėkmingi projektai, irgi atrodę iš fantastikos sferos. Kai Budapešto Atviros visuomenės institutas paskelbė konkursą, ir kai mes sumanėme jame dalyvauti, tai net Atviros Lietuvos fondo žmonės mums sakė: “na, nebūkite jau tiek įžūlūs...” Pasak jų, šis institutas kultūros leidinių neremia, ir apskritai kodėl tai turėtų daryti. Bet mes buvome tiek įžūlūs, įteikėme tą paraišką ir gavome gana apvalią sumą. O kitais metais Budapešto Atviros visuomenės institutas netgi į savo programą įtraukė specialų punktą apie tai, kad kultūros leidiniai gali dalyvauti instituto skelbiamuose konkursuose. Na, mes tada dar labiau išdrąsėję vėl pateikėme paraišką ir vėl gavome paramą. Ir visa tai mums padėjo išgyventi tais striukais metais, kai buvo siaubingai apkarpytas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo biudžetas.
Kita vertus, tarptautinis konkuravimas parodo, kad su tavimi yra skaitomasi, galima megzti partnerystės ryšius. Beje, “Kultūros barai” vieninteliai iš Lietuvos kultūros leidinių pernai buvo pakviesti į tarptautinį interneto portalą “Eurozine”, kuris vienija visos Europos kultūros leidinius. Šiame portale mes dalyvavome tik vienerius metus, tačiau jau sugebėjome aplenkti seniau ten priimtus estus, latvius ir net lenkus. Tuo mes labai didžiuojamės.
Per tuos metus “Eurozine” portale pasirodė nemažai publikacijų anglų, vokiečių, prancūzų, portugalų kalbomis. Šalia jų (ir tai ypač svarbu) įdedami tie patys tekstai ir lietuvių kalba. Visame pasaulyje žmonės, neabejingi mūsų kultūrai, susiranda mus, mes kontaktuojame, atsirado daugybė naujų autorių, kuriuos spausdiname žurnale…
Taigi gali pasirodyti, kad aš čia nežmoniškai giriuosi, bet mes tikrai 2004-uosius metus pradėjome kupini didelių vilčių. Susidarėme labai ambicingą Eurozine’o programą, ir jeigu mums ją pavyks įgyvendinti, tai turbūt jau galėsime girtis ne kaip debiutantai, kurie nesužlugo, o kaip lygiaverčiai partneriai, galintys net pasiūlyti temų bendraeuropinėms diskusijoms. Jau esame kviečiami įsijungti į Eurozine’o organizuojamas tarptautines diskusijas, pavyzdžiui, Europos vienijimosi, jungimosi klausimais. Į mus žiūrima kaip į galinčius kažką pasakyti šita tema. Ir mes ieškome autorių Lietuvoje, kurie gebėtų tose diskusijose dalyvauti. Manyčiau, kad tai yra nepaprastai svarbi galimybė parodyti pasauliui, kad mes nesame kažkoks žemės kampelis tarp pelkių ir miškų. Kad ir Lietuvoje gyvena mąstantys žmonės. Ir mąstantys ne tik apie savo egzistenciją čia, bet ir apie visos Europos Sąjungos ateitį, galimybes ir apie mus Europoje, ir Europą Lietuvoje…
Žodžiu, tiesiog reikia ryžtis. Iš pradžių turėti įžūlumo, paskui, ko gero, ambicijų. Na, o po to tiesiog nebijoti juodai daug dirbti už mažus pinigus.
Klausantis Jūsų - nesakyčiau, kad pagyrūniško, sakyčiau daugiau optimistiško - kalbėjimo, peršasi mintis, kad galbūt mūsų kultūros žmonėms kartais iš tiesų tiesiog nepakanka tos drąsos patiems imtis veiksmų. Imtis patiems ieškoti tam tikrų išeičių, kurios visgi kartais esti ir už uždarytų durų.
Raginčiau kolegas ne mosuoti kumščiais po to, kai fondas ką nors paskirsto, ir mes sužinome geras arba blogas žinias, o sutartinai visiems reformuoti fondą taip, kad jis veiktų kaip tikrai europietiška struktūra. Kad mes negalėtume pykti pralaimėję ir neturėtume pagrindo labai “kaifuoti”, jeigu laimėjome. Nes tai laikina.
Jeigu neturėsime naujų idėjų ar atsinaujinimo galimybių, rytoj ar kitąmet galime žlugti. Žinoma, būtų labai gerai, jeigu būtų nuostata, kad priimamos ilgalaikės projektų rėmimo programos. Bet tada reikėtų ir patriūsti kur kas labiau. Ir ta paraiška turėtų būti vis dėlto tokia, kad ekspertų neišpiltų šaltas prakaitas, ir jie nepašiurptų, manydami, kad to leidinio projektą jau skaitė pernai.
Aš neginu fondo, bet aš raginu kolegas. Susitelkime, sudėkime į vieną kepurę arba į vieną krūvą visas savo idėjas. Juk niekas nenori, kad būtų blogiau. Padarykime skaidrią, aiškią struktūrą. Kad mums nereikėtų savo energijos, savo jausmų ir pagaliau laiko eikvoti tuštiems debatams, kai mūšis jau pasibaigęs.
Su L.Kanopkiene kalbėjosi J.Kryževičienė.
www.lrt.lt
