Sekminės šiemet Lietuvoje - karštos. Visoje Lietuvoje - tropiniai karščiai, kuriuos ypač Vilniuje, dideliame mieste, ištverti nelengva. Savaitgalį dalis lietuvių gelbėjosi vandens procedūromis pajūryje ar kur nors prie ežero, kiti gi lindėjo namuose, ieškojo pavėsio. Gerai, kai taip karšta, darže ar sode nepadirbėsi, galima skirti laiko sau. Aš irgi lindėjau pavėsyje ir skaičiau.
Nepatikėsite, bet įdomiausias kūrinys, kurį teko perskaityti praėjusį savaitgalį, buvo išspausdintas savaitraštyje „Atgimimas" (2007 05 25-31), ir vadinosi „Kaip Lietuvai tapti pasaulio lydere". Jo autorė - jauna M. Romerio universiteto dėstytoja Ainė Ramonaitė, mano buvusi kolegė. Manau, kad jos straipsnį (paskaitą?) reikėtų padauginti ir išsiųsti visų Lietuvos universitetų, kolegijų, profesinio rengimo centrų vadovams ir darbuotojams, jį turėtų perskaityti valstybės vadovai, ministrai, Seimo nariai, žodžiu, visi, kurie už ką nors mūsų šalyje atsakingi.
Nuo ko priklauso sėkmė?
„Pradėkime nuo klausimo, nuo ko priklauso sėkmė - nesvarbu, ar versle, ar mene, ar moksle, ar politikoje. Kokia yra sėkmės formulė? Atsakymas paprastas - tie žmonės, kurie yra sėkmingi, kažką daro kitaip negu kiti. Yra sakoma, jei nori kažkokių išskirtinių rezultatų, apsidairyk, kaip daro kiti, ir taip nedaryk. Turi kažkaip išsiveržti iš to, kas yra įprasta. Sėkmingi yra tie menininkai, mokslininkai, verslininkai, kurie turi tam tikrą intuiciją, nuojautą. Kurie sugeba užčiuopti, kur link eina pasaulis, užčiuopti tą kryptį ir pralenkti kitus. Būti žingsneliu toliau negu visi kiti. Tada gali pasiekti kažką ypatinga", - rašo Ainė Ramonaitė.
Skaičiau šias jaunos mokslininkės mintis ir negalėjau atsitraukti nuo jos straipsnio. Tiesiog „prarijau" jį. Po to skaičiau dar kartą, ir dar kartą. Ainė teisi, šimtą kartų teisi! Ji teisi tada, kai rašo apie tai, jog „mūsų sąmonė, regis, vis dar gyvena toje (industrinėje - LLA, kuriai būdinga tai, jog „1712 m. išradus garo variklį, žemdirbystę pakeitė pramonė, pasikeitė visa socialinė struktūra, žmonės kėlėsi į miestus, susiformavo darbininkų klasė, atsirado tautinė valstybė, partijos, socialiniai judėjimai, buvo padėti pamatai gerovės valstybei ir partinei demokratijai - tam valstybės modeliui, kurį dabar turime") epochoje, nors aiškiai suvokiame, kad ji jau praeityje. Dažnai ir moksleiviams, ir studentams vis dar brukama XIX a. valstybės vizija, tas pats daroma ir kalbant apie partijas, kurios neva turėtų būti masinės (o juk masinių partijų niekada niekur nebuvo, nei Vakaruose, nei tuo labiau Lietuvoje), taip pat formuojama klaidinga nuomonė ir kalbant apie kitus reiškinius, ypač tuomet, kai nesugebama paaiškinti jų atsiradimo priežasčių.
A.Ramonaitė nemažai dėmesio skiria ir garsaus sociologo Danielio Bello veikalui „Poindustrinės visuomenės atėjimas" (The Coming of Post - Industrial Society), parašytame 1973 m., kuriame pavartoti terminai „poindustrinė visuomenė", „informacijos amžius", kuriuos jis vėliau, 1979 m., transformavo į „informacinės visuomenės" terminą, suprantant ją kaip perėjimą nuo daiktų gamybos prie paslaugų ekonomikos, t.y. kai teorinės žinios, technologijos ir informacija tampa svarbiausia, jei norite - madingiausia preke. Bellas pirmą kartą poindustrinę visuomenę susiejo su informacijos epocha.
Kai Bellas parašė šį garsų veikalą, man buvo 15 metų, jau svajojau Vilniaus universitete studijuoti ką nors labai naujo. Po poros metų, 1975 - aisiais pasirinkau ekonominę kibernetiką - mažai kam girdėtą, daugelio supratimu - labai modernų, ateities mokslą, o senoje tarybinių laikų enciklopedijoje buvo aiškiai parašyta, kad kibernetika kaip ir genetika yra buržuazinis melo mokslas (buržuaznaja lže nauka). Tuomet nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų, personalinių kompiuterių, o galingiausias Lietuvoje kompiuteris, stovėjęs Valstybiniame plano komitete (kaip ir tas, su kuriuo teko darbuotis Žemės ūkio ekonomikos MTI Skaičiavimo centre jau baigus universitetą 1980 m.), užėmė kelias sales, informaciją perkeldavome į perfokortas, perfojuostas, skaičiavimų rezultatus gaudavome tabuliagramose, o mūsų galingiems kompiuteriams aušinti kieme buvo įrengti baseinai...
Kokių žinių, mokslinės nuojautos, įžvalgos reikėjo Danieliui Bellui, kai jau tuo metu jis rašė, jog darbininkų klasė jau nėra svarbiausia, kad informacija ir tie, kurie moka ją sukurti, surinkti ir išplatinti, yra vertingesni nei gamintojai.
Kaip Lietuvai tapti pasaulio lydere
Aistė Ramonaitė rašo: „Norėčiau pasidalyti vizija apie tai, kaip Lietuva galėtų išsiveržti į priekį ir tapti pasaulio lydere".
Ambicinga vizija, ar ne? Kai kurie, kaip mūsuose įprasta, gal jau pirštu apie smilkinį sukinėja. Bet nereikėtų skubėti. Juk svarbiausia - turėti idėją. O siekiant įgyvendinti tą idėją galima padaryti fantastiškų dalykų, valstybės gyvenimą pakylėti į visai kitą, kokybiškai kitą lygį.
„Dabar mūsų laukia kitas iššūkis - nuspėti, kas bus po poindustrinės visuomenės. Nors dabar tik pradedama kalbėti apie informacinę, arba žinių, visuomenę, kai kas sako, kad aukščiausias jos taškas buvo pasiektas 1990 m., t.y. kad jau artėja informacinės visuomenės saulėlydis", - rašo A.Ramonaitė.
Štai tau, boba, ir devintinės: mes Lietuvoje dar tik mokyklas kompiuterizuojame, nemaža dalis visuomenės dar nemoka naudotis kompiuteriu, kompiuterinis raštingumas menkas (mažiau nei pusė Lietuvos gyventojų tarp 16-74 m. amžiaus naudojasi kompiuteriu ir internetu), o pasaulis jau gyvena informacinės visuomenės saulėlydžio laikus. Bus mums kaip Mongolijai, kuri iš feodalizmo, aplenkusi kapitalizmą, perėjo tiesiai į socializmą...
Čia juokai, o rimtai klausimas skambėtų taip: kur link plėtosis visuomenė? Kas bus po žinių visuomenės? Kur slypi raktas į ateitį? Ypač kai kompiuteriai išmoko daryti tiek daug. A.Ramonaitė klausia: „Jei žmogaus darbą, smegenų veiklą perima kompiuteris, kas lieka žmogui? Ko kompiuteris negali padaryti? Žinios nebėra arkliukas." Ir atsako: „Tai netgi nėra racionalusis protas. Tai - vaizduotė. Būtent gebėjimas ugdyti vaizduotę ir skatinti kūrybiškumą bus svarbiausias ateities visuomenės konkurencinis pranašumas." (A. Ramonaitė).
Ateities visuomenė bus idėjų visuomenė?
A.Ramonaitė mano, kad po šio skyrelio pavadinimui klaustuko nereikia. Ji teigia, kad ateities visuomenė bus būtent tokia. O sėkmė lydės tuos, kurie neslopins, o vystys savo kūrybiškumą. Tai galioja kalbant ir apie atskirus asmenis, ir apie visuomenę, taip pat ir atskiras valstybes. Naujasis elitas bus ne salonų ir barų liūtai ir liūtės, o „vadinamoji kūrybinė klasė, t.y. tie žmonės, kurie kuria naujas formas. Ne reprodukuoja tai, kas jau yra sukurta, o kuria visiškai naujas formas: inžinieriai, dizaineriai, mokslininkai, visi tie, kurie turi vaizduotę ir sugeba kurti", - rašo A.Ramonaitė.
Neslėpsiu - man patinka šie Ainės minties vingiai. Negaliu pasakyti, ar taip tikrai bus, gal tik daug apie tai galvojusi, skaičiusi, analizavusi intuityviai linkstu būtent prie šios visuomenės ateities vizijos.
Tačiau pasakius „a", reikia pasakyti ir „b": ši vizija dar kartą įrodo, kad daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje elgiamės atvirkščiai, tolstame ir toliname savo valstybę nuo šios ateities vizijos. Nes jei artėtume, tai daugelį dalykų darytume kitaip: pirma, būtina iš esmės reformuoti tradicinę mokyklą (jau girdžiu šauksmus: ir vėl reforma?! dar viena?!), pasiekti, kad mokykloje būtų visokeriopai ugdomas ir skatinamas vaikų kūrybiškumas. Antra, reformuoti universitetus, atsisakyti senų, tragiškai pasenusių ir bet kokią pažangą stabdančių mąstymo ir elgesio stereotipų neva universitetai turi rengti ir parengti įvairių sričių specialistus. Lietuvos politikai, Seimo nariai, partijų ir frakcijų lyderiai seniai į šiukšlyną turėjo išmesti mintis apie tai neva Lietuvos universitetuose per daug studentų, neva valstybės biudžeto lėšos naudojamos universiteto diplomą turintiems ateities bedarbiams rengti ir pan. Juk universiteto misija - ne siauros srities ar specializacijos specialistą parengti, o išlavinti žmogaus kūrybiškumą, gebėjimą savarankiškai mąstyti, analizuoti, daryti išvadas, kritiškai vertinti, ieškoti įvairių problemos sprendimo būdų, generuoti idėjas ir pan. Universiteto misija labai skiriasi nuo kolegijos ar profesinio rengimo centro misijos, tai būtina suvokti kiekvienam, aukščiau ar žemiau sėdinčiam, sprendimus darančiam, kitų likimus lemiančiam. Pasaulis seniai atsisakė atgyvenusio stereotipo, kad diplomas - visam gyvenimui, jį gavęs tampi tos srities specialistu, kaip ir suprojektuoji savo karjerą ilgiems dešimtmečiams į priekį ar net visam gyvenimui. Ne, ne ir dar kartą ne! Tie laikai seniai pasibaigė, ir kiekvienas, nustojęs domėtis naujovėmis, tobulintis, tobulėti pats pasmerkia save pralaimėjimui. Europa gelbėjasi iš šios padėties paleidusi gyventi mokymosi visą gyvenimą idėją ir iš ES biudžeto finansuojamas programas, bet jų negana, reikalingas visas kompleksas priemonių, iš tiesų - naujas požiūris, nauja strategija ir politinė valia tai įgyvendinti.
Trečia, šias tendencijas turi pastebėti ir verslas, verslo lyderiai, visi, kurie planuoja veiklą toliau nei penkerius metus į priekį.
Priminsiu, kad labai dažnai didžiausias efektas gaunamas tuomet, kai sujungiamos skirtingų sričių žinios, kai sugebama pažvelgti į dalyką naujai, o tą naują požiūrį galima išgauti, kai į jį žiūri visai kitos srities atstovas, kuris pastebi naujus dalykus.
O štai Kinijoje klesti verslo, mokslo inkubatoriai, juose dirba tik ką universiteto suolą palikę jauni žmonės, kurių mąstymas dar laisvas nuo stereotipų, kurie dar geba generuoti pačias netikėčiausias, dažnai fantastiškomis atrodančias idėjas. Tam negailima investicijų, finansavimo, tokia yra valstybės politika. O kaip elgiamės Lietuvoje? Ar neatvirkščiai?
Tegyvuoja kūrybiškumas!
Dar kartą sakau: man labai patiko Ainės Ramonaitės kūrinys. Jauna mokslininkė akcentuoja idėjų, kūrybiškumo svarbą. Ji mano, kad tai ir bus žmonijos variklis artimiausioje ateityje.
Straipsnyje išdėstytos idėjos nėra labai naujos pasaulio kontekste, kitur jau nueita daug toliau. Tačiau aišku viena - mes ir vėl vėluojame. Vėluojame, bet būdama optimistė turiu viltį, kad dar nesame praradę galimybės padaryti Lietuvą jei ne pasaulio lydere, tai bent jau ne trečiojo pasaulio šalimi.
Parašiau „trečiojo pasaulio", suprask - atsiliekančio, ir galvoju: ką vadinsime trečiuoju pasauliu po 10-15 metų? Ką?
P.S. Šia tema Lietuvoje rašo mokslininkai dr. Egidijus Motieka, prof. Marius Povilas Šaulauskas, dr. Arūnas Augustinaitis ir kiti, tik plačiajai visuomenei jų darbai nėra žinomi, nors yra lengvai prieinami, tereikia ranką ištiesti, knygą susirasti ir ją perskaityti...
Dr. Laima Andrikienė yra Europos parlamento narė
