Laiko užmiršti: „Volkswagen Corrado"

Dešimtasis dešimtmetis buvo vienas dėkingiausių laikotarpių sportiškų kupė gerbėjams. Tiesiog užtenka pažvelgti į potencialių kandidatų sąrašą: „Ford Puma“, „Opel Calibra“, „Toyota Celica“, „Honda Integra“, „Alfa Romeo GTV“, „Fiat Coupe“... Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti. Vis dėlto, jeigu turėtume išrinkti patį įdomiausią ir solidžiausią kupė kėbulą turintį automobilį, mes neabejotinai pasirinktume „Volkswagen Corrado“.
Devinto dešimtmečio pabaigoje debiutavęs turėjęs pratęsti itin sėkmingą „Volkswagen Scirocco“ žygį, labai greitai suklupo. Ne dėl to, jog „Volkswagen“ inžinieriai susimovė, o dėl to, jog tuometinė publika nusprendė itin šaunų „Corrado“ ignoruoti, bet apie tai – truputėlį vėliau.


Truputėlis istorijos
„Volkswagen“ emblema pažymėti kompaktiški kupė visuomet buvo neatsiejama šios bendrovės dalis. Kaip ir „Karmann“ dirbtuvės, kurios dažniausiai įvykdydavo įnoringus „Volkswagen“ užsakymus.
Ar prisimenate nuostabųjį „Karmann Ghia“ – automobilį, kuriuo susižavėjo beveik 500 000 žmonių. Ar prisimenate dar nuostabesnį „Volkswagen Scirocco“? Pirmos ir antros kartos modelius, kurie bendrai visame pasaulyje atrado net 890 tūkst. pirkėjų. Atsižvelgiant į automobilio kainą ir paskirtį – tai įspūdingas rezultatas.
Tuo tarpu „Corrado“, kaip ir minėjome anksčiau, tapo didžiule juoda dėme „Volkswagen“ buhalterijos suvestinėje. Matote, nuo 1988 iki 1995 metų, kai vokiečiai nusprendė nutraukti „Corrado“ gamybą, į bendro naudojimo kelius išdardėjo TIK 97 521 „Corrado“ vienetai. Ir tai iki šiol kelia daugybę klausimų, nes „Corrado“ buvo ir yra įdomus bei itin „Volkswageniškas“ automobilis.


Giminės DNR
Skirtingi automobiliai, tos pačios detalės. „Volkswagen“ ir daugelio kitų gamintojų formulė, kuria siekiama sumažinti gamybos ir eksploatacijos kaštus, tad kai atėjo metas projektuoti naują sportišką kupė, Vokietijos koncerno inžinieriai pasielgė racionaliai. Netgi labai racionaliai.
Specialistai ant pjedes stalo padėjo universalią antrosios kartos „Golf“ platformą ir išnaudojo ją savam tikslui. „Corrado“ ratų bazė buvo identiška „Golfui“, kaip ir daugelis komponentų. Tuo tarpu galinė pakaba atšokavo iš daugelio Europos tautų numylėtinio – „Volkswagen Passat“.


Natūralu, jog variklių gamoje galėjome išvysti antrosios kartos „Golf“ variklius. Iš pradžių į šį griežtų formų kupė buvo montuojami 8 ir 16 vožtuvų turintys „Golf GTI“ motorai. Vėliau atsirado ir kompresoriumi aprūpinta „G60“ versija, o pačioje „Corrado“ modifikacijų piramidės viršūnėje pūpsojo „Corrado VR6“.
Bene daugiausiai dėmesio sulauksi modelio versija, deja, pasirodė per vėlai. Praėjus net keturiems metams nuo „Corrado“ pasirodymo – 1992 metais. Iš dalies dėl to reikėtų kalinti pačius inžinierius, kurie vaikėsi perfekcionizmo.


Matote, visos „Corrado“ versijos, išskyrus „Corrado VR6“, dalinosi tais pačiais komponentais su antrosios kartos „Golf“. Tuo tarpu „VR6“ naudojo naujesnės, trečiosios kartos „Golf“ modelio platformai skirtus pakabos komponentus. Vietoj standesnių „Bilstein“ amortizatorių jis naudojo optimaliau veikusius „Koni“ analogus. Jis netgi turėjo platesnę ratų provėžą, jog inžinieriai galėtų sutalpinti gerokai masyvesnį 6 cilindrų variklį, bet tai nebuvo vieninteliai „VR6“ versijos išskirtinumai.
2,8 litro, itin kompaktiškas „VR6“ agregatas išvystė 190 arklio galių ir iki 100 km/val. galėdavo įsibėgėti vos per 6,4 sekundės. Iš tiesų, anuomet šis santūriai atrodantis kupė sugebėdavo neatsilikti nuo kelis kartus brangesnio „Porsche 968“. Tik pabandykite dabar įsivaizduoti šio „Porsche“ vairuotoją, kuris su prieš keletą akimirkų tikėjosi ilgesnėje tiesiojoje nubausti žemesnei klasei priklausantį „Corrado“.


Bene didžiausias „Corrado“ išskirtinumas buvo valdymo savybės. Dėl „Volkswagen“ sugebėjimų surasti optimalų pakabos balansą, „Corrado“ džiugino tiksliu, greitai veikiančiu ir informatyviu vairo mechanizmu bei pakabos konfigūracija, kuri džiugino ir bendro naudojimo keliuose, ir lenktynių trasoje.