Nors ir aišku, kad paprastai atsisveikinimai su artimaisiais yra kupini ašarų ir liūdesio, atsiranda žmonių, kurie savu noru linksta į tokį darbą.
Tiesa, šiam darbui reikalingos tokios savybės kaip tvirtumas, stiprybė ir išskirtinis psichologinis pasiruošimas. Juk būtent laidotuvių planuotojai susiduria su gedinčiais artimaisiais, jų emocijomis, pykčiu ir skausmu.
Ne išimtis – Laidotuvių ceremonijų sistemos „Rekviem“ kokybės konsultantė Rūta Cimarmantaitė, kuri kelerius metus dirbo laidotuvių paslaugų planuotoja.
Išmoko reaguoti ramiai
Ji organizavo laidotuves pagal specialius užsakymus, suderindavo viską, nuo dokumentų tvarkymo iki gedulingų pietų užsakymo.
Moteris neslepia – nors daugeliui tai atrodo itin sudėtingas darbas, vis dėlto net prie sunkiausių emocijų galima priprasti ir išmokti ramiai reaguoti net į netektis.
Niekas neabejoja, kad organizuojant vestuves, vestuvių planuotoja yra išties reikalinga ir naudinga, tačiau ar daugelis ryžtasi užsisakyti laidotuvių planuotoją?
„Organizatoriaus pagalba sunkiomis minutėmis labai naudinga. Atrodo, kad viską žinai ir viskas būna aišku, tačiau yra dalykų, kuriuos būtina apgalvoti, o laiko pritrūksta arba emociškai būna per sunku.
Ypač sudėtinga, kai pirmą kartą susiduri su tokia situacija. Sunkią akimirką tik organizatorius, mąstantis racionaliai ir logiškai, gali padėti. Tvarkau viską – nuo dokumentų, iki gedulingų pietų suderinimo“, – pasakoja Rūta.
Sugeria emocijas
Smalsu, kokių emocijų ir vilčių vedama, moteris pasirinko šią profesiją? „Kai tu jauti, kad gali padėti žmogui, drąsiai to ėmiesi.
Gyvenime esu labai daug savanoriavusi, padėjusi žmonėms. Mane visada traukė organizaciniai darbai bei galėjimas padėti kitiems.
Emocijų būna visada labai daug, tačiau žmonių pasakyta padėka atperka viską.
Kartais susirenku visas įmanomas emocijas. Natūralu, į mus, būnančius prie žmonių sunkiausiomis akimirkomis, sukrinta pyktis, liūdesys, emocijos. Esame tarsi sugertukai ir tai, natūralu, paveikia emocijas.
Tik visada labai svarbu nepriimti to asmeniškai“, – sako pašnekovė.
Pratrūksta verkti
Ji neslepia, būna tokių laidotuvių, kai ir pats pratrūksti ašaromis. Ji iki šiol prisimena atvejus, kai verkė kartu su artimaisiais atsisveikinimo metu. Ypač jautrūs yra tie atvejai, kai laidojami vaikai arba jauni žmonės po traumų, katastrofų arba išvarginti ligų.
„Būna, kad ašaros pačios byra. Laikui bėgant, galima išmokti nuo to atsiriboti, tačiau kai kurie atvejai, kurie būna itin jautrūs, labai stipriai paveikia.
Man ypač jautru, kai miršta vaikai, jauni žmonės. Tai itin skausminga. Juk galėjo gyventi, jiems prieš akis – vandenynai“, – paaiškina moteris.
Ji neigia stereotipą, kad visi laidotuvių versle dirbantys žmonės – cinikai. „Tikrai ne. Mes viską priimame vienodai jautriai, tačiau puikiai suvokiame, kad privalome išlikti šaltu protu ir padėti tiems, kam tą minutę sunkiau.
Visada pareiškiu užuojautą, tačiau kartais būna akimirkų, kai sunku kažką pasakyti. Tokiais atvejais aš tiesiog patariu nieko nesakyti ir per daug nekalbėti. Kartais pakanka prieiti, apkabinti, priglausti gedintį žmogų.
Toks poelgis kartais būna daug svarbesnis nei tam tikri pasakyti žodžiai“, – pataria R.Cimarmantaitė.
Išskirtinės atsisveikinimo vietos
Laidotuves moteris yra organizavusi ne tik įprastai kapinėse, o atsisveikinimą – šarvojimo salėje. Ji prisimena išskirtinius atvejus, kai mirusieji būdavo šarvojami net muziejuje. „Atsisveikinimas gali vykti muziejaus menėje, viešbučiuose esančiuose renginių salėje.
Tai neturi būti iškilmės ar pakilus renginys. Tik kitokioje, neįprastoje vietoje suorganizuotas atsisveikinimas tampa lengvesnis šeimai. Ypač, kai nusprendžiama velionį kremuoti ir atsisveikinti su palaikais urnoje“, – išskiria organizatorė.
Įvardijo esmines klaidas
R.Cimarnataitė sako, kad emociškai paveikti ir susijaudinę žmonės ne visada sugeba priimti tinkamus sprendimus, viską racionaliai apgalvoti, todėl kartais padaro klaidų.
„Jei miršta artimasis, paprastai jis yra išvežamas į artimiausią laidojimo įmonę. Vis tik artimieji patys gali nuspręsti, kur vežti, patys pasirinkti vietą. Labai svarbu šeimai ir giminėms gerai apgalvoti, ar bus patogi šarvojimo salės vieta, kokia kapinių vieta bus tinkamiausia.
Taip pat ir šarvojimo salių pasirinkimas – visada reikia gerai apgalvoti, ar salė tinkama, ar nesinori jaukesnės, didesnės, labiau apšviestos ar panašiai“, – sako konsultantė.
Atsisveikinti – per parą
Greitėjantis gyvenimo tempas susijęs ir su laidotuvių organizavimu. Pastaruoju metu vis dažniau artimieji pamiršta tradiciją
3 paras budėti prie velionio ir palaidoja jį kone per parą. „Anksčiau būdavo skirtos 3 paros ir, psichologų teigimu, tai yra optimaliausias sprendimas.
Psichologai vieningai tvirtina, kad žmogui, praradus artimąjį, reikia laiko susitaikyti su tuo, išbūti, atsisveikinti, išjausti emocijas.
Vis tik dažnai pasirenkama palaidoti žmonių vos per parą. Reikia pripažinti, kad susitaikyti su netektimi yra labai sunku, todėl ir skubėti nederėtų“, – pataria pašnekovė.
Kiek „atsidėti“ juodai dienai
Ji neslepia – gana dažnai trumpesnis atsisveikinimas su velioniu pasirenkamas dėl finansų. Pavyzdžiui, šarvojimo salės nuoma priklauso nuo to, kiek laiko užtruks atsisveikinimas.
Tai kiek gi kainuoja suorganizuoti laidotuves ir kiek reikia turėti atsargų vadinamai juodai dienai? „Kaina priklauso ir nuo miesto. Mažesniuose miesteliuose šarvojimo salių nuomos kainos yra mažesnės.
Vidutiniškai, be gedulingų pietų, išleidžiama apie 1000-1200 eurų. Tai priklauso ir nuo papuošimų, ir nuo karsto pasirinkimo, ir nuo laiko, kuris bus skirtas atsisveikinimui“, – pasakoja Rūta.
Laidotuves paverčia renginiu
Kokybės konsultantė sako, kad kiekvienos laidotuvės yra ypatingos ir išskirtinės. Ji pastebi, kad pastaruoju metu į laidotuves pradedama žiūrėti kaip į ilgesingą atsisveikinimą, bet ir kaip į galimybę mirusįjį prisiminti iškilmingai.
„Vis dažniau žmonės atsisveikinimui renkasi ne šarvojimo sales, o kitokias vietas. Pavyzdžiui, tai gali būti muziejaus menė, viešbučiuose esančios renginių salės.
Žinoma, tai neturi būti džiugus renginys, tačiau su urnoje esančiais palaikais atsisveikinti iškilmingoje vietoje, be raudų, daug lengviau ir emociškai paprasčiau“, – paaiškina pašnekovė.
