Visą mėnesį vykęs festivalis „Pax et Bonum“ baigėsi įspūdingu žinomiausios Afrikos grupės „Ladysmith Black Mambazo“ šou.
Pietų Afrikos deimantas
„Ladysmith Black Mambazo“ - vyrų ansamblis, dainuojantis savita Zulu tradicine dainavimo maniera, vadinama isicathamiya, maišyta su krikščioniškosios bažnyčios chorine muzika. Grupė, gyvuojanti jau 47 metus, yra laikoma Pietų Afrikos geriausiu muzikos eksportu.
Du kartus apdovanota ir 12 kartų nominuota „Grammy“ apdovanojimui, tarp jų už koncertinį įrašą, darytą Londono karališkojoje Alberto salėje, grupė koncertavo net dviejose Nobelio premijos įteikimo ceremonijose. 1996 m. pasirodė vasaros olimpinėse žaidynėse bei 2002 m. karalienės Elžbietos II auksiniame jubiliejuje, kartu su tokiom muzikos legendom kaip Ericu Claptonu, Rodu Stewartu, Joe Cockeriu, Philu Collinsu ir Paulu McCartney.
Išsisklaidžiusi rimtis
Einant į tokį renginį, galvojau, ar jie dainuos taip pat gerai kaip Anglijos karalienei? Ar šoks taip pat entuziastingai kaip didžiausios pasaulyje sporto šventės atidarymo metu? Ar bus tokie pat dvasingi, kokie buvo dainuodami Jonui Pauliui II ar Nelsonui Mandelai.
Festivalio organizatoriai neišpuošė pigiomis dekoracijomis Nacionalinio dramos teatro fojė, zulusų genties šamanu persirengęs aktorius nekabinėjo ant kaklo stebuklingų amuletų ir jokie studentai netriukšmavo tamtamais, imituodami Afrikos laukiniškumą.
Beveik sausakimša salė nekantriai laukė pasirodymo, scenoje stovėjo kelios paties teatro Romos imperijos laikus imituojančios kolonos, nebuvo jokio specialaus apšvietimo ir, žinoma, jokių instrumentų.
Daugelis susirinkusiųjų žinojo sodrias ir šiltas grupės melodijas. Aš pats tikėjausi kažkokio sakrališko pasirodymo, tuo labiau kad vakaro kaltininkus rimtu tonu pristatydamas brolis Arūnas grėsmingai paprašė išjungti mobiliuosius telefonus. Tačiau ta rimtis iškart dingo vos įbėgus devyniems energingiems skirtingo amžiaus juodaodžiams vaikinams.
Juodi vyrai baltais kedais
Apsirengę nacionaliniais zulusų raštais išmargintais šviesiais marškiniais, juodomis kelnėmis, raudonomis kojinėmis ir baltais kedais, grupės nariai beveik dvi valandas žavėjo gausiai susirinkusią publiką rimtomis ir linksmomis dainomis, mankštos ir karatė mišinį primenančiais šokiais, juokais ir anekdotais.
Po trečio kūrinio susirinkusieji jau pritarinėjo grupei plojimais, dar vėliau dainavo kartu. Visos dainos trukdavo gana ilgai, apie 8 – 10 min., todėl buvo labai svarbu pajusti melodijos monotonijoje tam tikrą transą ir įsiklausyti į detales, kurios galėjo iš pirmo žvilgsnio atrodyti smulkios, tačiau - labai svarbios. Prieš koncertą nemaniau, kad pavyks išlaikyti dėmesį į a kapelos stiliumi dainuojančią grupę viso pasirodymo metu, tačiau laikas prabėgo akimirksniu. Nors daina apie tai, kaip Pietų Afrikos Respublikoje vyko demokratiniai rinkimai, man šiek tiek prailgo, o kai kam atlikėjų iškeltos rankos ir suspausti kumščiai sukėlė šypseną.
Vėliau grupės įkūrėjas Josephas Shabalala visus klausytojus apdovanojo oro bučiniais. Kartais atlikdami savo ilguosius priedainius „Ladysmith Black Mambazo“ vyrukai atsitraukdavo nuo mikrofonų ir kurį laiką girdėdavosi tik prislopinti balsai. Po kelių sekundžių išlaikant tą patį tempą priedainis sugrįždavo su dar didesne jėga priversdamas šiurpą perbėgti nugara.
Musė ir futbolas
„Ladysmith Black Mambazo“ – tai ne vien garsas. Kartais sportiškieji svečiai iš tolimosios Afrikos ėjo vietoje, kartais imituodavo kasimą, javų pjovimą, baidydavo ore gal muses, o gal piktąsias dvasias, ar tiesiog aukštai kilnodavo kojas. Kiekvienos dainos svarbiausią epizodą artistai iliustruodavo kažkokiu judesiu, iš pirmo žvilgsnio atrodančiu šiek tiek primityviai, tačiau sinchroniškai jį atliekant - vaizdas būdavo įspūdingas.
Beje, salėje iš tiesų buvo labai šilta ir vieną skraidančią musę tikrai mačiau.
Grupė neretai stengdavosi įtraukti į savo pasirodymą ir žiūrovus, kurie gyvai reaguodavo į įvairius atlikėjų išsidirbinėjimus ir pokštus. Suorganizavus kojų kilnojimo ir dainavimo konkursą, kurį publika laimėjo, vienas iš atlikėjų - Albertas Mazibuko - susirinkusiuosius pakvietė į būsimą pasaulio futbolo čempionatą, vyksiantį Pietų Afrikoje 2010 m. Pareiškęs, kad visi būtinai turės nakvoti jo namuose, atlikėjas prognozavo, kad finale susitiks Pietų Afrikos ir Lietuvos rinktinės, o laimės ta komanda, kurios sirgaliai geriau dainuos.
Paprastos žvaigždės
Pasibaigus koncertui, grupės nariai buvo apdovanoti gėlėmis, o besiskirstantys žmonės kalbėjo, kad reikia vėl pradėti mankštintis, kai kurie kilnojo kojas, bet didžioji dauguma liko daugiau sužinoję apie dainavimą ir jo pateikimą.
Gaila, kad mūsų tradiciniai vokaliniai kolektyvai dažniausiai kreipia dėmesį į dainos atlikimą, tačiau nedaug galvoja, kaip tai pateikti.
Nežinau, ar „Ladysmith Black Mambazo“ atlikėjams pavyko prikalbinti Anglijos karalienę scenoje kilnoti kojas, ar Joną Paulių II pritariamai dainuoti zulusų kalba kažką, ko pats nesupranta, tačiau paprastos, linksmos ir neįnoringos žvaigždės parodė, kad yra vertos visų pagyrų ir įvertinimų.
