Į Lietuvą atvažiavo rudeninis gelbėjimo nuo alkio traukinys. Paskutinį rudens mėnesį labdaros organizacijos daugiau nei pusei milijono gyventojų išdalys arti 3 tūkst. tonų maisto produktų. Po keletą kilogramų kiekvienam gurgiančiam pilvui. O alkanai sielai? O sielai – nieko, tegul ji ganosi kaip išmano. Į tokią valstybę, kokioje gyvename, sielai patenkinti labdaros traukiniai neužsuka.
Tie, kurie gyvena šia diena, sielos kirminą užpila pilstuku. Jiems nerūpi nei vaikai, nei kaimynai, nei grybai, nei runkeliai. Mūsų valdžia jų linkusi nematyti ir, atleiskite už tiesmukumą, net palikusi juos likimui. Kol lemtis pasiims juos po vieną. Jaunus, ne tik jūros, bet savo Tėvynės sostinės nemačiusius. Statistikai skaičiuoja, kad alkoholizmu sergančiųjų vaikai dažnai nueina tėvų pėdomis. Bet statistikai nutyli, kad vargo užguitų tvarkingų šeimų vaikai taip pat yra pasmerkti amžinam gyvenimui iš atsitiktinių uždarbių. Iš užburto rato pavyksta ištrūkti tik vienam kitam.
Įkalinti skurde
„Vargas", – taip trumpai sako paprastai nedejuojanti Lazdijų rajono Petroškų kaimo viename daugiabučių namų gyvenanti gausios šeimos motina Jolanta Mikelionienė. Mikelionių šeima tiesiog trokšta nuo ankštumo. Septyni žmonės susispaudę gyvena dviejų nedidelių kambarių bute. Tame pačiame bute nuolat kunkuliuoja puodai ne tik didelei šeimai, bet ir keturiems paršiukams. „Baigiame nuo garų užtrokšti. Kruvinai taupydami susidėjome langus, duris, bet atsirado problemų. Drėgmė smelkiasi į sienas, jos pelija", – skundžiasi J.Mikelionienė.
Didžiausia moters svajonė kur nors kaime įsigyti sodybą, nors ir mažiausią. „Parduoti kaimo daugiabučiame butą ir už jį nusipirkti sodybą yra nereali svajonė. Jeigu savivaldybė mums nupirktų namelį, paliktume jai butą ir šiandien pat išsikraustytume", – nedvejoja Jolanta. Šeima laukia eilėje būstui pagerinti, bet aišku, kad niekas jiems geresnio būsto niekada nepasiūlys.
Jolanta visą savo gyvenimą paaukojo šeimai, savo šešiems vaikams. Tiesa, dabar jau penkiems. Prieš trejus metus nelaimė išplėšė Ausmą. Nuo sienos iš juodu kaspinu perrištos nuotraukos ji dabar žvelgia į savo brolius 22 metų Deimantą, 20 metų Mantą, 15 metų Lauryną ir 18 metų seserį Mingailę, miegančius tame pačiame nedideliame kambaryje. Kai vakarais jie pasikloja lovas, vietos praeiti beveik nelieka. Jolanta liūdnai juokauja, kad greitai tos lovos, kurių vieną pati susikalė, subyrės, ir vaikams teks miegoti talpiau, ant grindų. Prieš praėjusias Kalėdas motina, išgirdusi apie dosniai dovanas skurstančioms šeimoms dalijantį ponios Adamkienės fondą, paprašė jiems skirti bent lovų ir šiltų drabužių vaikams. Sulaukė atsakymo, kad traukinys, išdalijęs dovanas, jau nuvažiavo. Taip ir liko.
„Mes tiesiog gyvename patys iš savęs, septyni žmonės iš 1700 litų. Tai kartu su visomis išmokomis ir vyro atlyginimu. Rudenį tos pajamos dar sumažėja, nes į jas įskaičiuojama ir pajamos už trihektarį. Bet kiek į tą trihektarį tenka įdėti. Šiemet pritrūko pinigų nuimti grūdus, tad teko parduoti arklį. Mes jo taip pasigendame", – net ašaros sutviska moters akyse. Arkliukas buvo vienintelė šeimos susisiekimo priemonė, paveždavusi šeimą į mišką uogų ir rudens gėrybes iš daržo partempdavusi. Dabar liko tik rankos.
Moteris apgailestauja, jog be jokio transporto šeima negalėjo net vaikų į mišką nuvežti, kad grybų pririnktų ir šeimos biudžetą papildytų, nei nuvažiuoti į prekybos centrus pigesnių maisto prekių nusipirkti. Todėl viskas iš tos pačios piniginės. Iš vieno skyrelio išima, į kitą įdeda. Bet dažniausiai piniginėje viskas yra iš anksto suskaičiuota.
„Mums visiems būtų lengviau, jeigu darbo turėtų Deimantas. Profesinėje mokykloje jis įgijo šaltkalvio specialybę, bet tokių neapsiplunksnavusių šaltkalvių niekam nereikia. Darbo biržoje darbo liepė ieškotis patiems. Kur tik skambinome, atsakymas buvo vienas: „Nebereikia". Nežinau, ar tokia pat ateitis nelaukia profesinėje mokykloje statybininko profesijos siekiančio Manto ir sekretorės amato besimokančios Mingailės.
Maitintojas – miškas
„Jeigu ne miškas, nežinau, kaip mes gyventume", – sako Radvilonių kaimo gyventoja Aušra Barkauskienė, viena pati auginanti šešis vaikus. Visus juos tebegano motina. Jonas – vyriausias. 20 metų vaikinas vėl sugrįžo į Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos pirmą kursą. Mokosi kulinarijos. „Kulinarija, kodėl ne?" – sako Jonas, kol kas mieliau kertantis mamos pagamintus pietus. Bet, sako, sugeba ir pats šį tą pagaminti. Vienas tokių gaminių – grybų padažas. „Pats aš grybų nelabai mėgstu valgyti", – šypsosi Jonas. Suprask, atsivalgiau. Visi Aušros vaikai, net mažiausios keturiolikmetės Živilė ir Dovilė, visas vasaras praleidžia miškuose. Uogos auga tolėliau miške, bet grybai vos ne į kiemą virsta. Aušra džiaugiasi, kad tokių voveraičių ir baravykų derlingų metų seniai beprisimena. Vaikai kai kuriomis dienomis dirbdami nuo ankstyvo rytmečio surinkdavo kiekvienas dešimt ar net trylika kilogramų voveraičių. „Iš pradžių kilogramas voveraičių kainuodavo gerokai per dešimt litų. Kainos svyruodavo. Kai labai kaina krisdavo, parduoti neapsimokėdavo, tada grybus šaldydavome, žiemą patys suvalgysime", – džiaugiasi moteris.
Oficialiai Aušra yra vienintelė didelės šeimos maitintoja. Globos namuose slaugytoja dirbančią moterį šią vasarą liga buvo paguldžiusi į lovą. Jeigu ne vaikų darbštumas, kažin iš ko šeima šią žiemą būtų nusipirkusi malkų, apsirūpinusi drabužiais. Vyro uždarbis buvo nedidelis, tad ir našlaičiais likusių vaikų pašalpos esančios menkos.
Moteris sako niekada nesiskundžianti, stengiasi išgyventi iš to, kiek turi. O turi sodybą, ančių, vištų, tris ožkas, tris hektarus žemės ir savo rankas. Pasak Aušros, tokiai gausiai šeimai viso to tikrai neužtektų, jeigu ne gerų žmonių pagalba, jeigu ne grybai ir ne uogos.
Aušra vaikus augina viena. Našlauja jau dešimt metų. Moteris sako, visas jos rūpestis yra kaip išmaitinti, aprengti vaikus, kaip juos išleisti į mokslą. Viktorija ir Robertas kol kas vienuoliktokai, Ričardas – devintokas, o pagrandukės Živilė ir Dovilė – septintokės. Motina daugiausia vilčių deda į mažąsias, turinčias neabejotinų gabumų menui. Kiti vaikai greičiausia bandys įgyti specialybes vietinėje Veisiejų technologijos ir verslo mokykloje. Bet kur įsidarbins, trauko pečiais net čia jau besimokantis Jonas. Vaikinas sako žinantis, kad baigęs mokyklą norėtų likti arčiau namų. Ir turi didelių vilčių, kad kažkam reikės virėjo.
Gelbsti žemaitiškas charakteris
Lazdijų r. Barčių kaime gyvenanti Daiva Sorakienė nuo lapkričio pradžios – bedarbė. Baigėsi darbai Veisiejų urėdijos medelyne, baigėsi ir uždarbis. „Gyvensime iš santaupų", – šypsosi šešių vaikų motina, našlė Daiva. Iš visų kalbintų trijų moterų ji laimingiausia bent jau ta prasme, kad jos dukterys Laima ir Gintarė pramynė kelius į Airiją. 22 metų Laima, galima sakyti, net ir savo gyvenimą ten susikūrė. Ištekėjo, namą nusipirko. Pas seserį šį rudenį išvažiavo devyniolikmetė Gintarė. Galbūt kelias į svečią šalį išves ir kitus – Daivą, besimokančią profesinėje mokykloje virėjos amato, toje pačioje amatų mokykloje kol kas dar bendrojo išsilavinimo siekiančius Daivą ir Gediminą. D.Sorakienė kol kas tikra, kad namuose ilgėliau užtruks tik ketvirtokas Vytautas ir pirmokė Rūtelė. Moteris prieš daugiau nei metus tapo našle. Kaip pati sako, išgyventi netektį ir prisiimti rūpesčius vienai jai padėjo žemaitiškas būdas. Ko gero, tik vienintelis jai likęs iš Žemaitijoje praleistos jaunystės. Per daugiau nei dvidešimt metų Dzūkijoje moteris persiėmė dzūkų kalba ir tradiciniu Dzūkijos verslu. “Jeigu ne grybai..." – juokiasi moteris. Bet iš tiesų taip ir yra. Visi Daivos vaikai šią vasarą grybavo, ji pati net grybus supirkinėjo. Darbšti šeima per šią vasarą už pinigus, gautus už grybus, nusipirko modernią skalbiamąją mašiną. Daiva pati priestate išsivedžiojo kanalizaciją ir įrengė vaikams vonią bei tualetą.
„Sunku, bet savęs nesigailiu ir nelepinu. Paskutinis mano pirkinys buvo šlepetės per išpardavimą viename prekybos centre", – sako moteris, pripažindama, kad šiandien jos piniginėje nėra nė lito. Daugiavaikė motina neslepia, kad jos didelę šeimą gelbsti apsipirkimai Lenkijoje. Kai tik susitaupo pinigų, važiuoja į Lenkiją pirkti vištų šlaunelių, cukraus, aliejaus.
Algirdas SYSAS, Seimo narys:
Labai gaila, bet turiu pasakyti, kad daugumos savivaldybių požiūris į skurstančias šeimas yra valdiškas. Kiek šeimoms priklauso pagal įstatymą, tiek joms ir turi pakakti. Toliau verskis, kaip išmanai. Valdininkų mąstymas, kad motina tvarkinga, prižiūri vaikus, todėl šeima kaip nors išgyvens, man yra nesuprantamas. Niekam nerūpi, kiek ta motina turi padėti jėgų skaičiuodama, taupydama, skolindamasi, o vėliau sukdama galvą, kaip atiduoti. Niekam nerūpi, kiek jai visa tai kainuoja. Nereikia didelių įrodymų, kad skurdas gimdo skurdą. Dažniausiai papročiai ir gyvenimo būdas išlieka iš kartos į kartą. Šeimos gauna iš valstybės nedideles išmokėles ir gyvena vos sudurdamos galą su galu. Tai lieka vaikų pasąmonėje ir jie nebeįsivaizduoja, kad gali būti kitoks gyvenimas, nesugeba protestuoti, tampa abejingi. Tie, šeimos nariai, kurie nėra abejingi, negali tokio gyvenimo pakęsti, išsivaikšto. Bet ne Lietuvoje, o iš Lietuvos. Prie socialinės rūpybos skyriaus, matau, kiek žmonių plaukia pažymų, kompensacijų. Į socialinės paramos skyrių žmonės neina pasigirti geru gyvenimu, tiesa? Ir tai yra sostinėje, kur darbo dar galima susirasti. O ką daryti provincijos gyventojams, kur darbo susirasti dažniausiai nėra vilties. Žiūrint į minias, plūstančias pagalbos, vaizdas susidaro nykus.
Informacija
Lapkričio mėnesį Lietuvoje iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims Bendrijoje programos maisto produktai bus išdalyti 538 491 asmeniui, įrašytam į labiausiai nepasiturinčių asmenų sąrašą. Paramą maisto produktais gali gauti tie Lietuvos gyventojai, kurių pajamos vienam šeimos nariui ar vienam gyvenančiam asmeniui neviršija 1,5 Vyriausybės patvirtintų remiamų pajamų (VRP), t.y. 525 litų.
Dalia BYČIENĖ
