Šiuo metu itin populiariomis labdaros akcijomis socialiai remtini asmenys neskatinami spręsti su jų gyvenimu susijusių problemų, o tik dar labiau įstumiami į amžinių paramos gavėjų būrį.
Dėl to būtina labiau rūpintis ugdymo ir socializacijos programoms, o ne apsiriboti būtiniausių poreikių tenkinimu, teigė naujienų agentūroje ELTA surengtos spaudos konferencijos „Ar labdaros akcijos gali išgelbėti Lietuvą nuo skurdo“ dalyviai.
Pasak Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktoriaus Lino Kuraičio, vadinamoji šalpos, paramos gavėjų kultūra per 20 nepriklausomybės metų išsivystė pakankamai ir neskatina paramos gavėjų judėti toliau – tam tikra dalis įvairių organizacijų remiamų asmenų gyvena tik iš pašalpų bei paramos ir nededa pastangų kaip nors pagerinti savo vargingą padėtį.
„Kuo toliau, tuo labiau matome, kad yra prasmės angažuotis į ugdymo ir įdarbinimo programas. Tai būtų atsvara tai šalpos kultūrai, kuri per 20 nepriklausomybės metų pakankamai išsivystė ir „Caritas“, kaip organizacija, gana smarkiai prie to prisidėjo“, – žurnalistams sakė L. Kukuraitis. Jis pabrėžė skeptiškai vertinąs šalpos maistu ar drabužiais programas, stabdančias visuomenės paribyje likusių žmonių integraciją.
„Mūsų galva, Lietuvoje tai (parama. – ELTA) jau pakankamai išplėtota iki tokio lygio, kad nebeskatina žmonių judėti toliau. Žmonės patenkina savo bazinius poreikius ir geba surasti kitų institucijų, kitų veikėjų, ir tokiu būdu toliau vartoti tą paramą. Tokia visuomenės dalis yra, ir mūsų stebėjimais, ji vis plečiasi“, – teigė Vilniaus „Carito“ vadovas.
Komentuodamas prie didžiąsias metų šventes suaktyvėjančias paramos ir labdaros akcijas L. Kukuraitis pabrėžė, kad esminių problemų jos nesprendžia. Dėl labdaros ir aukojimo akcijų žmonės jaučia kaltę ir aukoja vargingiems asmenims, tačiau joms pasibaigus tokią paramą pamiršta. Noras paremti sugrįžta kitos akcijos metu ir tęsiasi cikliškai. Tokios akcijos dažnai panaudojamos kaip įvaizdžio kūrimo ir gerinimo priemonės, teigė L. Kukuraitis.
„Dažnai akcijos pasižymi tuo, kad organizatoriai pasiima ne tik administravimo kaštus, bet ir tą vertę, kurią sukuria pats akcijos organizavimas. Dėl to akcijų yra tiek daug. Taip kuriama įvaizdžio dalis. Akcijos ypač suintensyvėja jautriaisiais laikotarpiais – prieš Kalėdas ir Velykas. Kalėdinis laikotarpis yra perkrautas akcijomis, ir žmonės, jausdami kaltės jausmą, kad visus metus negerai gyveno, bando jį kompensuoti prisidėdami prie tų akcijų (...) Kalbama, kad akcijos didina solidarumą, bet jos kartu užkerta kelią tikram solidarumui, kuris turėtų realizuotis artimoje aplinkoje“, – ketvirtadienį spaudos konferencijoje kalbėjo L. Kukuraitis.
Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktoriui pritarė Varėnos savivaldybės meras Elvinas Jankevičius. Mero teigimu, paramos teikimo tvarka yra ydinga, dažnai ją gaunantys asmenys nebūna skatinami dirbti ir keisti savo gyvenimus, tačiau iki galo išvengti netinkamo paramos panaudojimo vargu ar pavyks.
„Parama iš dalies skatina žmones nedirbti. Tačiau iki galo „išrūšiuoti“ žmones ir paramą duoti tik tiems, kuriems pagalba reikalinga, yra neįmanoma. (..) Kalbant apie akcijas, tai tie žmonės, kurie nori paaukoti labdarai, jiems yra patogiau dalyvauti akcijose, nes taip betarpiškai nebendraujama su labdaros gavėjais. Taip paprasčiau, bet atliekamas tik mažas darbas. Paaukoti 5 ar 10 litų nėra tiek daug, kiek būtų galima padaryti nuvažiavus pas žmogų ir jį išklausius bei pamačius, kaip jis gyvena“, – teigė Varėnos meras.
Vis dėlto L. Kukuraitis atkreipė dėmesį, kad parama tam tikrai atvejais yra būtina, tačiau tada privalu dėti pastangas ir stengtis integruoti socialiai remtinus žmones į visuomenę.
Pasak „Caritas“ atstovo, yra trys situacijos, kai žmonės turėtų gauti paramą maistu, drabužiais, būtiniausiomis prekėmis. Pirmoji situacija yra krizinė, kai miršta žmogus, išlaikęs šeimą, kai sudega namas ar kitos krizinės situacijos. Antroji situacija būna tada, kai pagal savo galimybes ar pajamas žmonės negali patys užsitikrinti oraus gyvenimo. Tai būtų neįgalieji ir pensininkai. Trečiąją apima parama žmonėms, kurie iki tol niekada nėra patyrę kitokio santykio su socialine aplinka – tai yra globos namų auklėtiniai, įpratę būti išlaikomi.
„Turime suteikti bazinę paramą – pereinamąjį būstą, maistą, bet kartu siūlyti ir ugdymą, kad tie žmonės matytų visai kitų galimybių veikti visuomenėje ir jiems būtų padedama į ją įeiti. (...) Turime siekti, kad nematę pozityvaus vartojimo pavyzdžių žmonės išeitų iš tokio mąstymo. Tam reikalingi socialiniai darbuotojai, ugdymo įstaigos, kurios siūlytų tokią pagalbą“, – sakė L. Kukuraitis.
Kalbėdamas apie labdaros teikimą Lietuvoje Varėnos meras E. Jankevičius akcentavo poreikį atsižvelgti į konkrečius žmonių poreikius ir teikti būtent tokią paramą, kokios žmonės reikia.
„Labdara turėtų būti šiek tiek tikslingesnė, galbūt reikėtų labdarą „rūšiuoti“ miesto ir kaimo gyventojams. Dalyvaujant akcijose teko pastebėti, kad žmonėms atvežama vištų, nors jų jau laksto pilnas kiemas. Galbūt jie neturi drabužių ar jų namo stogas yra kiauras“, – komentavo E. Jankevičius.
Pasak L. Kukuraičio, galimybių išgyventi naudojantis vien tik šalpos organizacijų skiriama parama bent jau didžiuosiuose miestuose yra gana nemažų, todėl būtina labiau koordinuoti paramą teikiančių organizacijų veiksmus ir aktyviau siekti, kad paramą gaunantys asmenys grįžtų į visuomenės gyvenimą.
„Vienas žmogus per dieną iš kelių organizacijų gali gauti net 16 maitinimosi talonų. Padėtis yra beviltiška – kad ir ką darome, vis tiek tie žmonės lieka užburtame labdaros gavimo ir vartojimo rate. Yra daug veikėjų, kurie nederina savo veiksmų, todėl žmonės gali piktnaudžiauti“, – kalbėjo L. Kukuraitis.
Jis pabrėžė, kad dauguma šalpą teikiančių organizacijų beveik nesirūpina paramą gaunančių asmenų integracija, kas savo ruožtu stumia juos vis labiau kliautis tik parama, neieškant kitokių pragyvenimo šaltinių.
„Toks žmogus, pagal mūsų statistiką, per du mėnesius įkrenta į tokią socialinę atskirtį, kad paskui reikia dvejų metų norint jį reabilituoti“, – komentavo L. Kukuraitis ir pridėjo, jog didelę įtaką socialinės atskirties didėjimui turi įvairios labdaros akcijos.
„Akcijomis negali skirti lėšų tam, kas žmogui reikalinga – socialinio darbuotojo ir asmens santykio. Retai kur galima girdėti, kad lėšos renkamos ugdymo projektams, kurie, mano galva, yra prioritetas. Daugelis akcijų skirta patenkinti materialinius poreikius, ir taip jos tik pastiprina tokią paramą gaunančių, tačiau nenorinčių dirbti žmonių, laikyseną“, – sakė „Caritas“ atstovas.
Kalbėdami apie tolimesnes paramą gaunančių asmenų perspektyvas spaudos konferencijos dalyviai vis dėlto nebuvo labai pesimistiški ir pabrėžė, jog su laiku paramą tokio pobūdžio problemų turėtų mažėti, tačiau tam būtinas aktyvesnis asmeninis kontaktas su vargingaisiais, o labdaros akcijos turėtų siekti konkrečių tikslų, ne vien tik pavalgydinti varginguosius.
„Tai požiūrio kaitos dalykai, kurie užtrunka netrumpai. Žmonės, kurie yra įpratę gyventi iš labdaros, tai daro jau seniai, tam įtakos turi ir sovietinis palikimas. Suvokimo pokyčiai šeimose neatsitinka greitai, tam reikalingos sąlygos. (...) Reikalingas laikas ir rimtos lėtos pastangos, nukreiptos ne tik į šalpą, bet apimančios kompleksines priemones“, – teigė L. Kukuraitis.
Pasak jo, problemų sprendimui būtina ydingos socialinės rūpybos sistemos pertvarka, kuri skatintų žmonių integraciją į visuomenę, o ne atribojimą nuo jos, ir didesnis dėmesys vietos bendruomenėms, kurios efektyviau paskirsto gaunamą paramą.
Jeigu norima, kad labdaros akcijos padarytų didesnę įtaką skurstantiems, akcijomis turėtų būti atidžiau įsiklausoma į individualius poreikius, pabrėžė spaudos konferencijos dalyviai. Pasak jų, aktyvesnis vietos valdžios ir šalpos organizacijų bendradarbiavimas duotų geresnių rezultatų.
„Akcijų rengėjai turėtų labiau bendradarbiauti su savivaldybėmis ar seniūnijomis, nes bent jau kaimiškose vietovėse vietos valdžia geriau žino, ko kam reikia“, – teigė E. Jankevičius, kuriam pritarė ir L. Kukuraitis.„Jeigu norima, kad akcijos ko nors pasiektų, būtina, kad jos būtų kuo lokalesnės ir rūpintųsi vargingųjų ugdymu“, – sakė jis.
