Buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Walesa atsisakė atsiimti Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės jam skirtą Vytauto Didžiojo ordino Didįjį kryžių, taip išsakydamas protestą dėl lenkų padėties Lietuvoje, praneša dziennik.pl.
Savo laiške, adresuotame Lietuvos ambasadorei Lenkijoje Loretai Zakarevičienei, jis padėkojo Lietuvos valdžiai už jam suteiktą garbę ir tikino, kad būtų pasirengęs apdovanojimą priimti, jei ne jam nerimą kelianti lenkų mažumos Lietuvoje padėtis, neaiškios jo kalbos brolių kultūros puoselėjimo perspektyvos.
L. Walesa išreiškė viltį, kad Lietuvos valdžia dar sudarys sąlygas, kuriomis jis apdovanojimą galės atsiimti ramia sąžine.
Politikas pabrėžė, kad jis pats asmeniškai aktyviai prisidėjo prie Lietuvos ir Lenkijos ryšių stiprinimo, „draugiškų santykių tarp abiejų šalių, geros kaimynystės ir tautų bendradarbiavimo plėtros“, – rašo rzeczpospolita.pl.
„Esu labai susirūpinęs dėl dabartinės padėties, kurioje atsidūrė mano tautiečiai Lietuvoje dėl teisės į savo kalbą, tradicijas ir pagarbos Lenkijos kultūrai ugdymo“, – savo laiške rašė L. Walesa.
Signalas rimtas
Lenkijos politiką atidžiai stebintis žurnalistas Vitalijus Karakorskis pastebi, kad šis L. Walesos gestas vargu ar pasitarnaus santykių gerinimui, tačiau tai yra dar vienas signalas, jog situaciją būtina taisyti. „Kadangi L. Walesos politinis laikas seniai praėjo, jis niekur nesibalotiruoja, sieti šį demaršą su Lenkijos vidaus politika tiesiogiai nepavyksta. Šio iškilaus žmogaus motyvai turbūt tikrai kiti, negu Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio, kuris iš to kraunasi politinius taškus. Manau, kad L. Walesa, kuris visada buvo didelis Lietuvos draugas, informaciją dabar gauna daugiausiai iš spaudos. O tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, fonas dabar labai neigiamas“, – sakė jis.
Anot V. Karakorskio, santykiai tarp šalių toliau dramatiškai blogėja. „Mes sparčiai ritamės link kokių 1938 metų situacijos, kuri yra naudinga tik vienam centrui ir mes žinome kuriam. Vykstant ginčui dėl gatvių pavadinimų dubliavimo, pavardžių rašymo ir švietimo įstatymo abiejose pusėse, deja, yra žmonių, manančių, kad reikia nugalėti, o ne susitarti. Galime būti tikri, kad bet kurios šalies „laimėjimas“ šiuo atveju reikš abiejų pralaimėjimą“, – pastebėjo V. Karakorskis.
Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, socialdemokratas Justinas Karosas teigia, kad toks L. Walesos gestas yra Lietuvos pažeminimas. „Tai žmogus, kuris politikoje ne naujokas, turi didelį patyrimą. Apie patį apdovanojimą jis tikrai žinojo iš seniau ir buvo jo vertas. O dabar... Man ypač nemalonu, juk būtent L. Walesa su prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku pasirašė sutartį dėl gerų santykių, o dabar šitaip elgiasi. Manau, kad čia jau perdėtas mėginimas apkaltinti Lietuvą kažkokiu tautinių mažumų engimu, kuris iššauks tik naują priekaištų ir ambicijų bangą tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Nieko gero tai neduos“, – tvirtino J. Karosas.
****
L. Walesa – „Solidarumo“ judėjimo lyderis (1980-1990 m.), Nobelio taikos premijos laureatas (1983 m.), Lenkijos prezidentas (1990-1995 m.). Jis yra tapęs Rytų ir Vidurio Europos išsivadavimo simboliu. Jo pradėtas pasipriešinimo totalitarinei sistemai procesas padėjo Rytų ir Vidurio Europos valstybėms, kartu ir Lietuvai, atgauti nepriklausomybę ir laisvę bei įsijungti į Vakarų politines, ekonomines ir gynybines struktūras.
Prieš 20 metų, vadovaujant prezidentui L. Walesai, Lenkija užmezgė diplomatinius santykius su Lietuva.
L. Walesos vadovavimo Lenkijai laikotarpiu 1990-1995 metais buvo įveiktas abipusis nepasitikėjimas ir pakloti pagrindai dvišalių Lietuvos ir Lenkijos santykių plėtrai.
1994 metų balandžio 26 dieną Lietuva su šia kaimynine šalimi pasirašė draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, kuri suteikė dvišaliams santykiams proveržį, atvedusį į strateginę Lietuvos ir Lenkijos partnerystę.
Iš nedidelio kaimo Lenkijos šiaurėje kilęs L. Walesa 1967-aisiais pradėjo dirbti Gdansko laivų statykloje. Atleistas už darbininkų teisių gynimą elektrikas įkūrė laisvą profsąjungą, kuri nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos veikė konspiratyviai. Po streikų bangos laivų statykloje 1980 metų rugpjūtį L. Walesa perėmė vadovavimą „Solidarumo“ profsąjungai ir tapo antikomunistinės opozicijos lyderiu.
Po demokratinių permainų L. Walesa 1990 metais buvo išrinktas Lenkijos prezidentu. Po penkerių metų pakartotinius rinkimus jis pralaimėjo.
