„Aš niekada nesvajojau būti režisiere. [...] Režisūra nukrito man tarsi iš dangaus“, – sako aktorė ir režisierė L. Ullman. Vos tris dienas Vilniuje viešėjusi pasaulio kino legenda vieną dieną paskyrė susitikimams su Lietuvos žiniasklaidos atstovais. Tiesa, tai buvo trumpi susitikimai, tačiau visi ekskliuzyviniai.
Keletą minučių garsioji aktorė atsakinėjo ir į LRT radijo laidos „Kultūros savaitės“ klausimus.
Pasaulis visų pirma pažino Jus kaip puikią aktorę, tačiau Jūs norėjote daugiau. Dabar Liv Ullmann – ir aktorė, ir režisierė, ir rašytoja. Kas atvedė Jus į režisūrą?
Aš niekada nesvajojau būti režisiere. Sukūriau trumpametražį filmą apie išvykstantį vyrą, kuris atsisveikina su savo žmona. Man patiko tas procesas. Tada viena danų kompanija manęs paprašė parašyti scenarijų pagal knygą, o aš nuo jos visiškai nukrypau, sukūriau savo istoriją. Jie perskaitė ir tarė: „Mums patinka! Gal norėtum režisuoti?“ Taigi režisūra nukrito man tarsi iš dangaus. Pamenu, tai buvo Danijoje, laukiau lėktuvo oro uoste, turėjau duoti tai kompanijai atsakymą ir paskambinau Ingmarui. Paklausiau: „Manai, aš sugebėsiu būti režisierė?“. Jis atsakė: „Žinoma!“. Jis visada sakydavo tai, ką iš tiesų galvoja.
Taigi aš pradėjau kurti filmus atsitiktinai, tačiau jau nuo pat pirmųjų dienų jaučiau, kad būtent mano, kaip aktorės, žinios ir leido man būti režisiere. Tikiu, kad aktorius gali būti geru režisieriumi, nes mes žinome daugybę dalykų, kurių daryti nereikėtų, o blogi režisieriai to nežino.
Dabar, kai išbandėte abu dalykus ir turite didelę patirtį abejose srityse, ar galite pasakyti, kas jums yra artimiau: kontroliuoti personažą ar visą filmą?
Be abejonės, režisuoti! Todėl, kad aš žaviuosi aktoriais. To nejutau, kai pati vaidinau. Matau, kokie kūrybingi, kokie atsidavę yra aktoriai, apie tai visiškai negalvojau anksčiau. Suprantu, kodėl Ingmaras pasirūpindavo, kad jį nuolatos suptų tie patys aktoriai, tie patys operatoriai. Tu esi toks, kokia yra tavo aplinka, kokie žmonės tave supa. O blogi režisieriai renkasi prastus aktorius. Ir tai daro todėl, kad galėtų spindėti patys. Jei man liktų gyvenime tik vienas pasirinkimas, ką nuveikti, kurčiau filmą. Tačiau jeigu koks nors nuostabus režisierius man duotų neįtikėtinai gerą scenarijų su vaidmeniu, kuriuo aš tikėčiau, galbūt pagalvočiau. Tačiau pasaulyje šiuo metu nėra labai daug gerų režisierių, ir jie tikrai nesikreipia į mane. O dirbti su netalentingu žmogumi yra košmaras.
Kokie šių laikų režisieriai jums daro įspūdį?
Sunkiai prisimenu vardus, tačiau tokių, žinoma, yra. Michaelis Haneke, Martinas Scorsese ir jo paskutinis filmas „Hugo“, Spielbergas... Gerų režisierių yra nedaug, todėl mieliau režisuosiu pati. Ne todėl, kad aš už juos tikrai geresnė, bet tai tiesiog teikia man daugiau pasitenkinimo.
Turbūt nėra kito tokio režisieriaus kaip Ingmaras Bergmanas, kuris analizavo žmonių santykius tokiu mikroskopiniu tikslumu ir taip intymiai. Norisi paklausti Jūsų ir kaip aktorės, ir kaip asmenybės: ar visada buvo lengva būti viso to dalimi ir taip stipriai gilintis, kas žmonės yra vieni kitiems?
Man tai patikdavo. Man gera, kai žmonės bendrauja ir gilinasi. Manau, kad jaunimui tai sekasi lengviau. Mano amžiaus moterys taip pat moka bendrauti. O štai mano kartos vyrams reikšti jausmus yra nelengva. O kaip aktorė, žinoma, aš turėjau tai daryti ir savo lūpomis tarti žodžius, kuriuos buvo parašęs vyras.
Prisimenu, kai mūsų santykiai su Ingmaru griuvo. Buvau labai liūdna ir, pamenu, nuvykau į Švediją. Jau oro uoste manęs laukė visos mano geriausios draugės. Nuvažiavom į namus pas Bibi Anderson, gulėjom ant grindų, gėrėm vyną ir kalbėjomės. Niekada to nepamiršiu: pokalbis buvo toks gilus, intymus, toks tikras, ir mes jautėmės be galo artimos. Jautėme, kad gera gyventi, kad nesame vienišos.
Galvoju, kad mes visi esame unikalūs savo panašumais. Norėčiau, kad ir vyrai, ir moterys būtų artimi, kad daugiau kalbėtųsi.
Ar žmonių santykiai keičiasi bėgant metams? Jei filmas „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ būtų parašytas ir nufilmuotas dabar, ar problemos jame būtų tos pačios?
Manau, kad intymiausios problemos nesikeičia. Tačiau daug kas keičiasi dėl technologijų įtakos. Atrodo, taip neseniai į mūsų gyvenimą atkeliavo kompiuteriai, o viskas vyksta jau tokiu greičiu! Žmonės kalbasi naršydami telefone. Mes galime nukeliauti į Mėnulį arba apskrieti aplink Žemę, tačiau nebežinome, kaip vienas kitą liesti ir būti kartu. Kompiuteriai keičia intymų bendravimą, ir man dėl to yra liūdna. Kažkas nutiks, kai suprasime, kad prarandame vienas kitą. Bet žmonės su telefonu rankoje gali ir nesuprasti, kad jie vieniši. O tie, kurie neturime telefonų, tiesiog mirsime.
Festivalis „Scanorama“ Jūsų retrospektyvoje parodė 8 filmus. Tai tik mažytė dalis Jūsų darbų. Įdomu, kokį filmą ir vaidmenį labiausiai branginate savo karjeroje?
Brangiausiu laikau filmą „Emigrantai“, sukurtą švedų režisieriaus ir operatoriaus Jano Troellio. Jis daug nekalba, tačiau savo kamera rašo eilėraščius. Prieš daug metų su juo filmavome 3 filmus, ir visus kartus tai buvo fantastiška patirtis. Tu niekada nežinai, ką jis filmuos: Janas vaikšto su kamera ir jo pasirinkti kadrai yra visiškai nenuspėjami, visiškai ne tai, ko tu tikiesi. Veiksmas „Emigrantuose“ nukelia 150 metų atgal, varginga moteris palieka savo namus ir iškeliauja ieškoti geresnio gyvenimo į Ameriką.
Sėdėjau vagone, jį tempė arkliai, o aš galvojau, kad režisierius stambiu planu fiksuos mano veidą, mano liūdesį, atsisveikinant su mama ir tėčiu. Tikėjausi, kad visas situacijos tragizmas atsispindės mano emocijose. Tačiau kai kitą dieną pamačiau nufilmuotas filmo dalis, ten nebuvo nieko panašaus. Režisierius rodė laukus, pilnus akmenų, laukus, kurie nebeduos derliaus. Toli matėsi mažos tėvo ir motinos figūros prie vartų. Jie mojavo, žinodami, kad daugiau mūsų niekada nebepamatys. Ten buvo ir maži vaikai, bet tik ne mano veidas!
„Emigrantai“ buvo dviejų dalių filmas – viename fiksuotas išvykimas iš Švedijos, kitame – atvykimas į Ameriką. Darbas šiame filme buvo visi metai mano gyvenimo. Filmavimo grupė buvo mažytė, apie 15 žmonių, ir mes visi gyvenome kaip viena šeima. Kartu su mumis buvo mūsų vaikai. Aš jaučiausi tokia laiminga! Vaidinau, šalia buvo mano dukra, draugės, tuo metu buvau įsimylėjusi – viskas buvo tobula. Gyvenau gyvenimą moters, kokia visada norėjau būti: mylėti vieną vyrą visą savo gyvenimą, laikytis su juo už rankų, jausti ryšį su savo gimtine. Tačiau realybėje tai taip ir nenutiko.
Yra posakis: pasakyk koks tavo filmas, pasakysiu, kas tu. Galbūt tai tas pats filmas, apie kurį ką tik pasakojote. Vis dėlto norėčiau paklausti: koks filmas, nebūtinai kuriame vaidinote, yra Jūsų vertybių, gyvenimo atspindys? Filmas, kurį norite žiūrėti vėl ir vėl, kuris Jus įkvepia?
Keista, tačiau tai tikrai tas filmas, apie kurį ką tik kalbėjau. Nežiūrėčiau jo daugybę kartų, nemanau, kad nuo tada, kai jis buvo sukurtas, bent kartą jį mačiau. Nežiūriu savo filmų, man tai nuobodu. Tačiau aš visada norėjau būti tokia moteris, kaip „Emigrantų“ herojė: auginti vaiką, būti su šeima ir būti mylimai vyro. Taip, tai paprasto, bet tobulo gyvenimo vizija. Ir aš tokio norėjau, tik neturėjau. Aš labai didžiuojuosi tuo filmu, nes režisierius J. Troellis, kuris parašė ir „Emigrantų“ scenarijų, yra teisingas ir tikras žmogus. Mes su daugeliu kalbame apie I. Bergmaną, viskas yra tiesa, tačiau geriausias režisierius man, su kuriuo dirbau, yra J. Troellis, ir Ingmaras tai žinojo.
Andrė BALŽEKIENĖ
