Iki šiol jos dar saugomos ir medžiojamos. Bet kas rytą atsibunda viena šalia kitos, kas vakarą atsibučiuoja būtinai primindamos: "Aš tave myliu." Jų namai kvepia blynais, imbieru ir vaikyste. O po žaliaskare egle pūpso dar neišpakuotos dovanos. Jeigu netyčia kieme nepamatytum šmėkštelėjusio apsaugos darbuotojo ar neišgirstum kažkur varstomų durų, tylaus pokalbio, nesuprastum, kad Laimutė Stankūnaitė su dukrele niekada nėra vienos. Ir Kūčių, ir Kalėdų naktį saugos vyrai, kad ir nematomi, bus kažkur greta. "Mano dukrelę ši tragedija per greitai užaugino. Pagalvokite, koks vaikas mamai Kalėdų proga linkės laisvės? Arba pasakys vaiko teisių darbuotojams - nerašysiu Neringai laiškų, nes jie norėjo mano mamą pasodinti į kalėjimą? Matau, kad vaiko sieloje dar pilna neužgyjančių žaizdelių, kurias ji lyg suaugusi bando nuslėpti nuo manęs", - „Lietuvos rytui“ pasakojo L.Stankūnaitė.
"Pedofilijos burbulas sprogo, liko aukų kapeliai ir apkvailinti žmonės, kurių gretos taip pat retėja. Bet pavienių psichopatų visada bus, ypač jeigu jiems dar kas nors padiriguos. Juk nebūtina patiems teptis rankų. Už ką nužudytas Vaidas Milinis, kuris visų mūsų net akyse nebuvo regėjęs? Mes su dukrele vis dar jaučiamės medžiojamos. Mus vežiojančios mašinos yra ir sekamos, ir fotografuojamos. Anoje aplinkoje juk yra ir teisininkų, ir buvusių policininkų, kurie žino apsaugos tvarką. Yra buvę, kad mus vežantis automobilis turėjo didinti greitį iki 150 kilometrų per valandą, bet persekiotojai neatsiliko. Žiauru. Juk medžioja mažą mergaitę",- sakė L.Stankūnaitė.
