Dešimt laimėtų mačų per dvi savaites, uždirbti 36 taškai ir įspūdingas šuolis per 89 pozicijas aukštyn Moterų teniso asociacijos (WTA) reitingų lentelėje – tokiais rezultatais pastaruoju metu džiugina pajėgiausia Lietuvos tenisininkė 22 m. Lina Stančiūtė.
Lietuvaitė itin sėkmingai pasirodė pastaruosiuose dviejuose turnyruose Suomijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Helsinkyje vykusiose „OrtoLaakarit Open“ varžybose, kurių prizų fondą sudarė 25 tūkst. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių, L.Stančiūtė suklupo tik finale ir savo kraitį papildė 17 WTA reitingo taškų, o „Barnstaple Open“ turnyre, kurio nugalėtojai išsidalijo 50 tūkst. JAV dolerių, pasiekė pusfinalį, uždirbo dar 19 taškų, tačiau buvo priversta baigti varžybas dėl traumos.
Intensyvaus varžybų tvarkaraščio ir nuovargio nebeatlaikė tenisininkės kairės kojos raumuo. L.Stančiūtės prašymu pusfinalio mačas su itale Alberta Brianti buvo nutrauktas trečiajame sete.
„Nors visa jėga sportuoti dar negaliu, gydausi ir tęsiu treniruotes. Skausmai po truputį mažėja“, – dėl trumpam pristabdžiusios traumos per daug nesisieloja L.Stančiūtė. Vieną po kitos varžoves į nokdaunus siunčianti lietuvaitė jau kitą savaitę vėl planuoja dalyvauti varžybose.
Pirmadienį tenisininkė išskrenda į Rusijos sostinę Maskvą ir grumsis turnyre, kurio prizų fondą sudarys 50 tūkst. JAV dolerių. „Ačiū Dievui, iškart patekau į pagrindines varžybas ir nereikės žaisti kvalifikaciniame turnyre“, – džiaugėsi tenisininkė. 10 iš 12 paskutinių mačų laimėjusi L.Stančiūtė iš Maskvos planuoja keliauti į Slovakijos sostinę Bratislavą, kur jos lauktų dvigubai „brangesnės“ (100 tūkst. JAV dolerių) varžybos. Tačiau ar dalyvaus jose, priklausys nuo to, kaip jausis traumuota koja.
– Lina, tapai sunkiai įkandamu riešutėliu visoms varžovėms. Kokia žaidimo paslaptis? – paklausėme L.Stančiūtės.
– Nieko išskirtinio nenutiko. Sekėsi, gerai jaučiausi, todėl palankiai susiklostė visos aplinkybės. Bandžiau negalvoti apie pergales ar tai, ką galiu laimėti, tiesiog žaidžiau ir viskas. Jaučiu, kad žaidimas pastaruoju metu gerėja, o pati labiau pasitikiu savo jėgomis. Pavyksta atlikti kur kas geresnius smūgius.
– Ar žaidimas gerėja dėl alinančių treniruočių?
– Viskas susideda į vieną krūvą. Ir treniruotės, ir su metais ateinanti patirtis, žinojimas. Tik viskas drauge padeda siekti aukštesnių rezultatų.
– Ar tikėjaisi, kad per dvi savaites sugebėsi uždirbti 36 WTA reitingo taškus?
– Jau vykdama į turnyrą Lenkijoje (rugpjūčio pabaigoje – aut. past.) galvojau, kad būtų gerai įveikti kvalifikacinį barjerą ir tiesiog užsidirbti šiek tiek taškų. Po to laimėjau vieną mačą, kitą ir atsirado didžiulis noras kopti vis aukščiau. Tikrai nesitikėjau, kad Anglijoje galiu nužingsniuoti iki pusfinalio. Buvau pavargusi po varžybų Suomijoje, ir kelionė buvo labai sunki, todėl ir pati nustebau dėl galutinio rezultato.
– Buvo labai apmaudu, kai turnyro Anglijoje pusfinalyje kelią tolyn užkirto trauma?
– Kojos skausmus Anglijoje pradėjau jausti jau per kvalifikacines varžybas, tačiau sustoji negalėjau. Visomis įmanomomis priemonėmis gydžiausi, kad nereikėtų baigti varžybų anksčiau laiko. Tačiau pusfinalio mače visvien buvau priversta pasitraukti trečiajame sete, nes nieko nebegalėjau padaryti. Jaučiau ir nuovargį, bet tikrai galėjau laimėti, jei ne problemos dėl kojos.
– Ką galėtum pavadinti artimiausiu savo uždaviniu teniso aikštynuose?
– Stengiuosi neužsibrėžti konkretaus tikslo, kad metų pabaigoje turiu būti toje ar kitoje vietoje, nes tuomet slėgtų papildoma įtampa. Labai norėčiau kitais metais žaisti bent jau vieno iš didžiųjų turnyrų, pavyzdžiui Vimbldono, kvalifikacijoje. Bet dar anksti apie tai galvoti.
Reikia žaisti, treniruotis, o kaip viskas klostysis, pamatysime. O būti stipriausiųjų šimtuke yra realu pagal tai, kokį žaidimą dabar demonstruoju. Daug trenerių netgi stebėjosi, kodėl manęs ten nėra, tačiau yra kaip yra.
– O patekimas į 100-uką įneštų daug permainų?
– Pasikeistų daug dalykų. Dalyvaučiau kur kas didesniuose ir svarbesniuose turnyruose, galėčiau iškart patekti į „Grand Slam“ turnyrų pagrindines varžybas. Atsirastų visai kiti pinigai. Viskas būtų kitaip, tiesiog perkopčiau į aukštesnį lygį.
– Ar po sėkmingai susiklosčiusių turnyrų į tave rimčiau žvelgia ir varžovės?
– Manau, kad dabar tikrai pradeda vertinti ir varžovės, ir jų treneriai. Sulaukiau komplimentų iš itin pajėgių tenisininkių trenerių, kurie klausė, iš kur aš dar turiu jėgų žaisti tokiais tempais. Daug kas tiesiog stebėjosi.
– Tenisas nėra pigus sportas. Sulauki rėmėjų ar šalies sporto vadovų pagalbos?
– Šiuo metu tikrai nėra lengva, tačiau kažkaip sukuosi. Vieną kelionę neseniai apmokėjo federacija. Tai nėra daug, todėl po truputį verčiuosi pati. Kad moterų tenisas mūsų šalyje imtų greičiau populiarėti, reikia ir skambių pergalių, ir didesnės paramos, bet ją pritraukti – labai sudėtinga.
Ovidijus Giniotas
