Elvyra Žvirblienė
Ar trijų vaikų mama, rašytoja, dar turi kada prisėsti prie darbo stalo?
Štai jau devyni mėnesiai (tiek turime Simoną), kaip leidžiuosi į patį būties dugną (juokiasi). Siauru, slidžiu, menkai apšviestu buities tuneliu, kuris susideda iš daugybės smulkmenų ir pasikartojančių veiksmų. Bet jo uolienose – deimantų siūlės. Aišku, tuos deimantų inkliuzus dar reikės išimti ir nušlifuoti. O tai jau įvyks rašant, kada nors... Per šį laiką parašiau vieną nedidukę novelę ir baigiu dirbti prie antrosios, seniau pradėtos. Laukia sumanyta ir pradėta apysakaitė vaikams. Mano supratimu – labai neblogai, juolab kad rašyti tikrai visai nėra kada. Pati nesuprantu, kaip visa tai atsirado... Jaučiuosi vis labiau mama ir vis mažiau rašytoja. Bet ir vėl – paradoksas: vos tik gaunu pusvalandį prisėst prie rašymų, galvoje atsiveria geros, labai intensyvios erčios, juntu, kad įgūdžiai tik ir laukia komandos „rašyti“.
Sakote, kad jaučiatės vis labiau mama. O aš girdėjau nuomonę, jog vaikai tam ir ateina į gyvenimą, kad kažko išmokytų tėvus, galbūt net juos pakeistų.
Su vyru pasijuokiame, kad vaikai – tobuli mūsų ego naikintojai. Mano ego sumalamas į miltus kasdien. Nebeturiu poreikių, įsivaizduojate? O kadaise, kaip dauguma menininkų, buvau labai egocentriška. Katalikai vienuoliai kartą aiškino, ką reiškia žodis „ekstazė“. Tai išėjimas iš savęs. Žinokite, aš jau devynis mėnesius esu iš savęs išėjusi – nes visą laiką turiu būt pasiruošusi patenkinti trijų neužaugusių žmonių poreikius, vadinasi, visą laiką turiu budėti išorėje. Man, gana kontempliatyviai natūrai, tai – nelengva. Bet jau esu padariusi didžiulę pažangą. Ekstazė tęsiasi. Ką ji man duos, suprasiu turbūt užauginusi vaikus, o galbūt ir anūkus. Viliuosi, kad iki senatvės jie nukaldins iš manęs tobulą žmogų – nesusireikšminusį, skaidrų ir lengvą kaip pūkas, tokį beveik nematomą, „nuekstazėjusį“ (juokiasi).
Vis dėlto trys nedideli vaikai norom nenorom įsuka į rutiną. Kaip nuo jos vaduojatės? Juk rašote ir dirbate namuose, nesate ta mama, kuri vaikui paaugus išeina iš namų į darbą, pakeičia aplinką.
Šnekame apie buitį ir rutiną kaip apie didžiausius priešus... Jeigu atvirai, džiaugiuosi, kad man nereikia dirbti! Juk darbe, net ir žurnalistiniame (esu jį dirbusi) – ta pati rutina, konvejeris... O kur dar visokio plauko neteisybė, sukčiavimas, intrigos, nemalonūs bendradarbiai, visokie žeminantys prisitaikymai... Žmonėms atsibosta daugybė dalykų, o namų buitis, kuri iš esmės atsiranda su vaikais ir dėl vaikų – juk vienas malonesnių ir prasmingesnių dalykų. Diena, net ir labai užimta, pilna mažyčių atilsio tarpelių, tokių skylučių tarp dviejų darbelių, į kurią siela lyg pelytė šmurkšteli trumpam pailsėti. Tenai aš meldžiuosi, savo žodžiais, priglaudžiu kaktą prie Jėzaus drabužio. Juntu Jį. Vos tik atsimenu, kalbuosi su Juo – plaudama indus, skusdama bulves, stumdama vežimėlį, stovėdama duše. Iš čia atsinešu gyvybės, jėgų, visą dieną persmelkiančio grožio. O vienintelis mano laisvalaikis – nueiti į mišias. Ir tai – šventė, susiliejimas ir pamaitinimas. Žinokite, esu labai laiminga, nes mišios man tikrai įvyksta. Dėl jų suvokiu ir patiriu gyvenimo pilnatvę, Dangų žemėje. Iš amžinybės pozicijos mūsų mažytės rutinos atrodo kaip vėjo virpinami saldainių popierėliai – menkučiai, lengvučiai, duoti tik vienai akimirkai. Nereikia ant jų murmėti (šypsosi).
O kas namuose vaikams seka pasakas? Tėtis ar mama?
Pasakų nesekam, skaitom kitų parašytas. Pasikeisdami. O Herkus jau seniai skaito pats, ir ne tik pasakas, bet ir Žiulį Verną.
Žinau, kad Eleną Gelminę, antrąjį vaikelį, gimdėte namuose. Turbūt ir trečiąjį taip pat? Ar manote, kad svarbu vaikui gimti savuose namuose?
Visi mano vaikai gimė namuose. Ar tai svarbu, nežinau. Nesureikšminu. Esu iš tų sklandžiai gimdančių moterų, pasitikiu prigimtimi ir ypač Tuo, kuris mus sukūrė (šypsosi). Nesu patyrusi jokių gimdymo traumų – nei fizinių, nei psichinių, bet ir nesutinku su moterimis, kurios įsivaizduoja, kad gimdyti namie – kažkoks ypatingas dvasingumas. Man atrodo savaime suprantama, kad vaikas ateina tiesiai į namus. Būtų nuostabu, jei Lietuvoje, kaip ir kai kuriose Europos šalyse, namie gimdanti moteris pagaliau susilauktų įteisintos medicininės globos. Tikiu, kad sunkiai, bet prie to artėjame.
Man labai įdomu, kad dukros gimimą susiejote su senovėje gilią prasmę turėjusiais ritualais – placentą užkasėte po trobos slenksčiu. Kokią reikšmę tokie ritualai turi jūsų gyvenime?
Užkasėme, bet ne po slenksčiu (juokiasi). Turbūt tikitės romantiškos istorijos, bet, deja, nuvilsiu. Placentas užkasėme, nes kur kitur jas padėsi? Juk neišmesi į konteinerį tokio svarbaus, gražiai tarnavusio kūno gabalo. Ligoninėje jas išneša „nenustatyta kryptimi“. O mums tenka palaidoti. Na, o vietas rinkomės pagal širdį. Herkaus placentą deginome prie ežero (bet nepatariu – sunkiai dega (juokiasi). Dukters placentą vežėme į Žemaitiją, į Regimanto vaikystės slėnį prie Akmenos upės. Simono „pakavojome“ mano senelių kaime, alyvų krūme. O šiaip ritualų nemėgstu. Nemėgstu visko, kas išpūsta.
Prisimenu, kažkada pasakojote apie tą kaimą, Regimanto kaimu jį vadinote. Kalbėjote apie gėlynėlius, kuriuos jūsų vyras prižiūri. Nenuostabu, juk pati esate miesto vaikas. O gal jau pamilote kaimą?
Turbūt klausiate apie amžinatilsį mano senelių kaimą. Taip, šiemet jau septintą vasarą ten vasarojome. Išvažiuojame ilgam, pusei vasaros, nes vaikai ten labai prašosi. Ir Regimantas į kaimą mielai važiuoja. Ten prabunda jo kaimietiška prigimtis – visą laiką dirbą lauke ir vis pamato, ką dar reikia sutvarkyti. Šitaip ilsisi nuo protinio darbo. Pasidaro toks lengvas, paaugliškas, tyliai laimingas. Iš tiesų tik Regimantas man padėjo sugrįžti į senelių kaimą ir iš naujo atrasti vaikystės vietas. Jis sugrąžino mane prie širdies lopšio. Pamilo jį, čia atsigauna. Be jo man čia būtų sunku ir liūdna. O gamtos grožis kažkaip graudina ir paaštrina vienatvę, net pavargstu nuo jo. Šiemet kaip niekada šėlo apokaliptiniai vėjai ir pirmą kartą buvo baisu. Mieste jų taip nejunti.
Laura, jus su vyru Regimantu Tamošaičiu skiria ne toks jau ir mažas metų skirtumas, bet ir gyvenate jau nebe vienus metus kartu. Ar dar jaučiate tą skirtumą?
Skirtumo nejaučiu visiškai. Beje, prieš keletą mėnesių daviau interviu telefonu, ir žurnalistė, uždavusi panašų klausimą, turbūt negerai nugirdo. Parašė kažką panašaus į: „gimus trečiam vaikui, pajutome santykių nuovargį“. Bet kalbėjau ne apie mudviejų santykius, o apie amžių – abu esame nebe jaunuoliai ir fizinis nuovargis kartais abiejų būna didžiulis. Bet mudviejų ryšį tai kažkaip net sustiprina – jis leidžiasi gilyn kaip kokia slapta šaknis ir sieja mudu taip tvirtai, kad be Regimanto neįsivaizduoju savęs. Iš žmonių jis man svarbiausias, su Regimantu patiriu tai, apie ką nuo paauglystės svajojau ir jau netikėjau, kad tarp žmonių taip apskritai būna. Jis labai sudėtingas, daugiasluoksnis, retos prigimties paukštis. Mažai kas jį pažįsta. O aš žinau, koks jis yra. Mudu suvesti, padovanoti vienas kitam, prigludę išorėję ir gelmingai suaugę viduje. Mums leista pamatyti vienam kitą, kokie iš tiesų esame, o ne kokie atrodome. O gyvenimo rūpesčiai – tik paviršius. Norėčiau dar ilgai ilgai gyventi kartu, kad spėtume užauginti vaikus, o paskui – kartu numirti. Būtinai kartu. Nenoriu likti be jo šitame baisiame pasaulyje.
Įdomu, kuris šeimoje laiko tris kampus ir kas padeda išlaikyti darnius, gražius santykius?
Regimantas. Aš tik auginu vaikus ir rašau. Jis dirba, uždirba, atsisako mokslinių ir kūrybinių planų, kad galėtų atnešti į šeimą pinigų. Neužkrauna manęs finansinėmis problemomis, kai ko net saugodamas nepasako. O santykių pagrindas – draugystė. Mudu tikrai gražiai draugaujame. Ir toleruojame vienas kito silpnybes.
Augindama trečiąjį vaikelį turbūt dar kartą turėjote galimybę pasitikrinti, ar galėtumėte gyventi nerašydama. Bet kur tuomet, kai nerašote knygos, išsilieja visos emocijos ir mintys?
Viskas išsilieja į vaikus, dabar – ypač į mažylį, kuris, kol visai mažas, iš trijų yra svarbiausias. Juk ne šiaip sau liaudies pasakose trečias brolis ir sesutė – ypatingi. Žmonių laikomi kvaileliais, jie turi ryšį su antgamtiniu pasauliu, gyvūnais – visi jiems padeda. Ir pagaliau paaiškėja, kad iš pažiūros silpnas, „kitoks“, tarsi per geras šitam pasauliui trečias brolis ir yra tikrasis išgelbėtojas, blogio atkerėtojas. Pasirodo, neturi būti stiprus. Turi būti geras, autentiškas, atviras – tada tau padės visi slapti pasauliai, jie „dirbs“ už tave ir saugos. Sielos jautrumas, švelnumas – tikroji jėga, kuri padeda užmegzti meilės ryšius, tik per juos esi išgelbėtas. Atrodo, kad ir gyvenime trečias vaikas dažnai būna visai kitoks nei pirmieji du – ramus ir švelnus, tikras džiaugsmelis. Girdėjau tai ne iš vienos mamos. Simonu džiaugiuosi kasdien ir be galo, jis nepaprastas vaikas. Nepaprastas man, mums. Saulėtą vakarą užkopiame ant Vilniaus širdies skilvelių – Bekešo kalno, Gedimino kapo kalno (gyvename čia pat). Dairomės, atsisėdam ant žolės, žiūrim į šlamančius lapus, saulės properšas, paukščius, vabalėlius, skabome žoleles. Viską su juo matau kaip pirmą kartą, visą šitą Viešpaties žmogui sukurtą grožį... Mėginu suprasti, kaip visa tai atrodo kūdikiui. Tai nepaprasta, iki ašarų. Rodau jam lapus, žoles, praskrendantį lėktuvą. Juntu jo mažą gyvybę, sielos gaivumą, dieviškumą. Kūdikiai – nuostabiausios būtybės žemėje, visi be išimties. Viešpaties veidas juose toks aiškus, nesuteptas, kad norisi verkti iš laimės ir dėkoti, kad turi tokį veidą namie, kasdien, kad gali dėl jo keltis naktimis, užmiršti save. Nebereikia nei rašyti, nei kaip kitaip pūsti savojo „aš“. Žinau, kad nieko didingesnio ir prasmingesnio už tai gyvenime nebus.
Jūsų kūriniai stebina ir patraukia tuo, kad labai giliai žvelgiate į žmogaus sielą. Iš kur taip giliai pažįstate žmogų?
Tai rašymo malonė. Ji ateina ne iš manęs, tik per mane. Daugiau nieko.
Sakoma, kad patys save mažiausiai pažįstame. Vis dėlto kokia jums iš šono žvelgiant atrodo rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė?
Nežinau. Nesugebu pažvelgti į save iš šono (šypsosi).
Kiek ji užaugo nuo pirmųjų parašytų knygų?
12 kilometrų iki dangaus (juokiasi). Užupyje ant vieno namo sienos ilgai buvo toks užrašas...
Ar galėtumėte įvardyti, kuri jūsų knyga pačiai brangiausia?
Visos labai brangios.
O kokiomis temomis dabar norisi rašyti?
Noriu rašyti vaikams. Apie gyvenimo, gyvybės stebuklą, dar net nežinau, kaip būtent tai išsilies. Tik juntu artėjančią rašymo bangą.
Kalbėdama apie savo knygą „Medaus mėnuo“ sakėte, kad rašydama balansuojate jos knygos sunaikinimo ir išsaugojimo. Ar pradėjusi kūrinį paprastai žinote jo pabaigą?
Taip buvo tik su minėtuoju romanu. Žinojau, kad jo pabaigoje Ada išeina į vienuolyną – tai turėjo būti netikėtas „smūgis“ skaitytojui (juokiasi). Bet gal todėl, kad žinojau iš anksto, todėl ir išėjo pritempta. Paprastai niekada nežinau, kurlink pasuks mano veikėjai. Tai ir yra įdomiausia.
Pastarieji keleri metai jums buvo dosnūs: Europos Sąjungos literatūros premija, Jurgos Ivanauskaitės premija, Antano Vaičiulaičio premija. Ką jums šie įvertinimai reiškia?
Jie primena, kas esu. Suteikia teigiamų emocijų, reikalingumo jausmą. Pagaliau net galimybę pasipuošti, pasidaryti „visą“ makiažą ir išlįsti pasižmonėti (juokiasi). Juk, kaip pati sakėte, visa kita – rutina.
