Pirmadienį pasirodysiančioje „Balsas.lt savaitėje“ – išskirtinis Lietuvos statybų magnato Laimučio Pinkevičiaus interviu, kaip siekiant pašalinti stiprius konkurentus versle naudojamos juodosios technologijos.
Persekioja bankroto šmėkla
Šių metų pradžioje dideli nemalonumai ištiko L. Pinkevičiaus vadovaujamą įmonę „Ranga Group“. Prasidėjo teismai, areštai, prašymai pakeisti verslo struktūrą. Pasigirdo pranešimų, kad atjungiamas vanduo ir elektra prabangų gyvenimą simbolizuojančiame jo įkurtame kvartale „Vilniaus vartai“. Čia po vienu stogu susitelkę daug garsių verslo įmonių, verslininkų pamėgtų kavinių, prabangių parduotuvių ir pasiturimai gyvenančių žmonių butų.
Tarsi to būtų maža, L. Pinkevičiaus pavardė vėl ėmė mirgėti spaudoje. Milijonierius neva dusyk bandė žudytis, palaidojo staiga mirusį tėvą Romaną Pinkevičių ir netikėtai prisipažino, kad po penkių vedybinio gyvenimo mėnesių skiriasi su dvidešimt metų jaunesne žmona, sostinės vakarėlių liūte Asta Valentaite.
Stengėsi vengti viešumo
− Iš verslo elito pamažu į skurdo liūną. Taip šiandien galima apibūdinti dažno neseniai be rūpesčių gyvenusio verslininko kasdienybę. Kas nutiko, kad vakar buvote minimas aukštuomenės kronikose, o šiandien skolininkų sąrašuose? − „Balsas.lt savaitė“ paklausė 48 metų L. Pinkevičiaus.
− Pirmiausia, aš į tai žiūriu kaip į natūralų dalyką: tokia yra žinomumo kaina. Kai būna gerai, visi atbėga ir bando prisišlieti, o kai blogai, visi tarytum susitarę nusisuka. Bet krizė baigsis, požiūris vėl pasikeis. Dabar sudėtingas metas, panašūs dalykai dedasi visame pasaulyje.
Visada žinojau, kad taip gali nutikti. Anksčiau vengiau viešumo, bet „Vilniaus vartus“ reikėjo pristatyti, todėl pradėjau lankytis madinguose vakarėliuose, plačiai bendrauti su žmonėmis.
Mados pasaulis gerokai skiriasi nuo verslo pasaulio. Jei užsiimi prabangos verslu, esi priverstas rodytis žiniasklaidoje. Nuo 1995-ųjų aktyviai bendrauju su mados pasaulio verslininkais ir seniai suvokiau, kad čia liejasi tik grožis, bet ne dideli pinigai.
Šiandieniai įvykiai patvirtina, kad veikia juodosios technologijos – konkurentai sėkmingai naudojasi mane užgriuvusiais rūpesčiais ir griauna autoritetą.
− Ar galėtumėte įvardyti žmones, kurie bando su jumis tokiais būdais susidoroti?
− Esu vyresnės kartos verslo atstovas, man nepriimtini agresyviai veikiančių jaunųjų (naujųjų) verslininkų veikimo metodai. Ne mano darbas tokius žmones pagarsinti. Suprantu, kad daugeliui konkurentų tai yra kova už išgyvenimą ir nemažai jų siekia perimti mūsų turimą rinkos dalį.
Spėju, kad artimiausią pusmetį spaudoje dažnai skaitysime apie neseniai sėkmingai gyvavusių bendrovių žlugimą.
Į situaciją šalies rinkoje žvelgiu pesimistiškai: pinigų nėra, viskas griūva, valstybė nemoki. Rimtai svarstome atsisakyti kelių parduotuvių „Vilniaus vartuose“, tačiau kvartalą bandysime išsaugoti. Tikiu, kad „Ranga IV“, laiku priėmusi teisingą sprendimą, įveiks laikinus sunkumus ir sėkmingai išgyvens sunkmetį.
−Vilniečiai teigia, kad „Vilniaus vartai“ dvelkia šalčiu, ten retai galima sutikti žmonių..
- Ten, kur prabanga, nėra daug žmonių. Čia ne universalinė parduotuvė ar „Panorama“ bei „Akropolis“. Į mūsų centrą renkasi „vipiniai“- išskirtinio dėmesio reikalaujantys klientai.
Gal kam gali pasirodyti tuščiau todėl , kad šiuo metu neveikia keli restoranai - sumažėjus lankytojų, jiems teko užsidaryti. Tai neturėtų stebinti, nes Vilniuje kasdien užsidaro po vieną restoraną. Įrengiant verslininkų susitikimų vietomis tapusius restoranus „Avenue“ ir „Liv Lounge“ teko kelis kartus juos išgriauti ir perdaryti. Galutinis variantas buvo pasiektas, kai dizainerius susodinau į lėktuvą ir nuskraidinau į Milaną, ten jie ir pamatė, kaip atrodo stilingi mados sostinės restoranai ir barai.
Dabartinis „Vilniaus vartų“ projektas nėra baigtas. Pagal mūsų viziją saugotini Lukiškių kalėjimo pastatai turėtų būti pritaikyti komercijai, viešbučiui. Teritorijoje tarp Lukiškių, Gynėjų ir Kražių gatvių turėtų būti atkurtas istorinis miesto veidas: siaurose, akmenimis grįstose gatvėse Kražių kvartalo architektūros dvasioje norėjome pastatyti 2-3 aukštų gyvenamuosius namus, kurių pirmuosiuose aukštuose, pritraukiant smulkųjį verslą, įsikurtų mažos krautuvėlės, kavinukės, barai ir paslaugų salonai.
Nesuviliojo nešvari politika
− Ar nekilo minčių susiburti su kitais žinomais verslininkais ir patraukti pas Seimo narius, uždėjusius verslui tokį apynasrį?
− Galbūt galėjome būti aktyvesni. Tačiau kaip maištausime, kai mūsų, verslininkų, situaciją kontroliuoja bankai, kuriuos prižiūri valstybė. Juk nenueisi ir nesakysi: „Tu ne taip darai.“ Situacija nenuspėjama, nes po kelių dienų gali tekti grįžti ir klausti: „Gal dar turi pinigų paskolinti?“ (Juokiasi.)
− Gal turite minčių eiti į didžiąją politiką?
− Ten labai nešvaru, politika – ne man. Manau, kad būčiau greitai išvytas iš politinės scenos, nes išsakyčiau viską, ką galvoju. Pastebėjau, kad ten ilgiausiai išsilaiko tie, kurie linkę užsimerkti ir nutylėti sau nepriimtinus dalykus.
− Ar pritariate, kad Lietuvoje klesti oligarchija?
− Man ši sąvoka nesuvokiama. Kokie pas mus oligarchai? (Šypsosi.) Nebent smulkūs, nes gyvename nedidelėje šalyje. Norint pakelti visą ekononomiką reiktų nedidelių pinigų.
Smalsuolių ir konkurentų akiratyje
− Ar užgriuvus dar didesniems finansiniams sunkumams lengvai atsisakytumėte prabangių automobilių, dvarų?
− Kai priverčia sudėtingos aplinkybės, prie visko priprantama. Sunkus gyvenimas man nėra naujiena. Esu kilęs iš darbininkų šeimos. Ne vienus metus vaikščiojau kerziniais batais, turiu amžiną profesinę ligą − slogą.
Su pirma žmona gyvenau ir 2 vaikus užauginau ankštame 39 kvadratinių metrų bute Justiniškėse. O šiandien mano darbo kabinetas yra dvigubai didesnis. Žinau, kad nemažai žmonių stebi, kas man dar nutiks. Esu pergyvenęs ne vieną sunkmetį, tad esu pasiryžęs bet kam. Mane stebina, kad šiandien žiniasklaida nemažai dėmesio skiria „Rangos“ reikalams. Noriu pasakyti, kad nuo 1990-ųjų nesu nieko privatizavęs. Įsteigiau naują įmonę, kuri ilgainiui tapo seniausiai Lietuvoje veikiančia statybos bendrove.
Šiandien man svarbiausia – verslo išsaugojimas. Dedame visas pastangas, kad išsaugotume kaip galima daugiau darbo vietų, apsaugotume darbuotojus ir jų šeimas. Nepanašu, kad sužlugsime, nes „Ranga IV“ turi užsakymų keliems metams į priekį. Artimiausiu metu suderinus projektą su Ignalinos AE, pradėsime vykdyti Lietuvai reikšmingo strateginio objekto – Panaudoto branduolinio kuro saugyklų Visagine – statybos darbus. Šiame objekte darbo užteks ir nuolatiniams mūsų subrangovams bei tiekėjams. Kaip ir dar keletame kitų numatomų projektų, kurių dėka planuojame ne tik patys atsitiesti, bet ir padėti išgyventi šiuo sunkiu laikotarpiu savo partneriams.
− Ar prasidėjus nesklandumams versle daugiau dėmesio pradėjote skirti savo apsaugai? Teko pastebėti, kad „Vilniaus vartuose“ esančiame požeminiame garaže jūsų prabangūs automobiliai stovi specialiai aptvertame narve. Kodėl?
− Todėl, kad jau kurį laiką čia vaikšto vagių. Žinau, kad buvo bandymų apiplėšti ir ne visai prabangias mašinas. Kadangi išsinuomotas „Rolls-Royce“ ne bet kur telpa, tenka jį laikyti požeminėje aikštelėje. Be to, kartą buvo subraižyta mano mašina. Kitas vandalų žingsnis gali būti išdaužyti mašinos langai. Visa tai smulkmenos, padengs draudimas. Bet geriau apsisaugoti, todėl buvo įrengtas uždaras garažas.
Man asmenškai niekas nėra grasinęs, nelabai ko ir bijau. Asmens sargybinių irgi tikrai nereikia – aplink yra tiek viską matančių, stebinčių kiekvieną žingsnį: užtenka nuo biuro nueiti iki kavinės – jau internete viskas aprašyta. Juk rašė, kad su Asta miegam skirtinguose miegamuosiuose, nuo ko dar galima ar reikėtų saugotis? (juokiasi).
Vakarai su rusų filosofais
− Vilniuje kalbama, kad su A. Valentaite skiriatės dėl akių – neva taip bandote gelbėti pašlijusius finansinius reikalus.
− Deja, tai ne verslo, o asmeniniai reikalai. Skyrybų link artėjome nuo praėjusių metų pabaigos, tačiau tik šiemet šį faktą paviešinome. Skyrybos įvyks, kito kelio nėra.
− Pernai iškėlėte pompastiškas vestuves, išleidote nemažai pinigų, o šiandien netyla kalbos apie jūsų skyrybas ir turto dalybas. Skaudu?
− Nekviečiau žurnalistų į vestuves. Mes sutikome įsileisti fotografus, nes jie įžūliai skambinėjo į biurą. Kai kas netgi šantažavo Ditą Purlienę („Rangos Group“ atstovę spaudai): „Jei neįleisite mūsų, pamatysite, kas bus.“ Turėjome minčių vestuves kelti vienuolyne arba tolimame užsienio kurorte. Tačiau negalėjome išvažiuoti, nes yra tėvai, sunkiai sergantys artimieji. Mano tėvukas netrukus ir mirė, todėl buvome priversti jas vestuves kelti Vilniuje. Tačiau stengėmės išvengti blizgučių, žiedus sumainėme kuklioje Lentvario bažnyčioje. Manau, kad mūsų masteliais tuoktuvėms skirtos lėšos nebuvo didelės. Jas labiau išpūtė žurnalistai.
Be to, puošnumo vestuvėms suteikė tai, kad į jas susirinko stilingai ir gražiai pasipuošę žmonės. Kas iš San Tropezo, jei jame nebūtų gražiai ir prabangiai atrodančių poilsiautojų. Ne sezono metu jis atrodo visai nušiuręs, netgi blogiau už mūsų Palangą.
− Kaip leidžiate dienas, kai tenka atlaikyti ne itin malonias situacijas?
− Anksčiau nemažai esu girdėjęs, kad žmonės elgiasi nenuspėjamai, piktai ir pavydžiai, šiandien tai išgyvenu savo kailiu. Ką veikiu vakarais? Ateinu į kavines arba klubą ir stebiu, kas jame negerai veikia. Jei kas nors užkliūna, jau pirmadienį ryte viską išsakau savo darbuotojams. Pamenu, dar prieš atidarant „Vilniaus vartus“ draugai man minėjo, kad juose gyvensiu. Atrodo, panašiai ir nutiko. Bet man ten patinka. Čia jaučiuosi savas. Daug dirbu, sportuoju, pavakaroju su draugais. Savaitgaliais užsukame į kokią nors kavinę. Vakarėliai manęs nedomina, man patinka bendrauti su savo kompanija, kurią sudaro per 40 žmonių.
Taip pat kartais mėgstu pasitarti su protingu žmogumi – savimi. (Juokiasi.)
Skaitau knygas. Paskutinės trys mano perskaitytos knygos – rusų filosofų literatūra.
− Ar tikrai šiandien pasitikite aplinkiniais?
− Ilgus metus versle pasikliaudavau nuojauta. Buvo nemažai atvejų, kai nenoriai pritardavau kitų sprendimams, ir šie vėliau pasirodydavo esą nesėkmingi. Anksčiau maniau, kad ir žmones greitai perprantu, bet, atrodo, ne. Žinai, 9 metus gyventi su žmogumi ir taip apsirikti... (Šypsosi.)
Vis dar nelengva nutraukti ryšius. Manau, kad dar ne vienus metus bus sunku numalšinti skausmą, todėl apie kitus žmones ir artimus santykius su jais šiandien negalvoju.
TIK FAKTAI
1984–1988 metais L. Pinkevičius buvo sovietinės Lietuvos statybos ministerijos tresto „Vilniaus statyba“ meistras, darbų vykdytojas.
1988-1990 metais – susivienijimo „Monolitas“ vyr. inžinierius
1990–2003 metais ėjo įmonės „Ranga IV“ generalinio direktoriaus pareigas.
Vėliau tapo UAB „Ranga IV investicijos“ generaliniu direktoriumi, o nuo 2006-ųjų – „Ranga Group“ prezidentu.
2003 metais verslininkas buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.
L. Pinkevičius saugojasi nuo vandalų savo prabangias mašinas statydamas specialiai aptvertame garaže (R. Kondratjevo nuotr.)
