Klaipėdoje gimusi ir augusi Lina Pikčiutė „VIČI-Aistėse“ rungtyniauja antrą sezoną. Kaune 21 metų krepšininkė, baigusi uostamiesčio Simono Dacho vidurinę mokyklą, ne tik atstovauja stipriausiam šalies klubui, bet ir studijuoja sveikatos ir fizinio aktyvumo programą Lietuvos kūno kultūros akademijoje.
Už savo kelionės į krepšinį pradžią Lina turėtų būti dėkinga vyresniajai seseriai: Vlado Knašiaus krepšinio mokykloje treniruotes lankiusios Sandros Pikčiutės trenerė, sužinojusi, kad ji turi seserį, metus laiko įkalbinėjo jaunėlę taip pat išbandyti populiariausią Lietuvoje sporto šaką. Į pirmąją treniruotę Lina atėjo sulaukusi 10 metų amžiaus. Beje, pirmaisiais metais krepšinio mokykloje “VIČI-Aisčių" krašto puolėja ūgiu nepasižymėjo ir žaidė įžaidėjos pozicijoje, tačiau viskas pasikeitė, kai per vienerius metus mergina ūgtelėjo daugiau nei 10 cm.
Krepšininkė profesionalės karjerą pradėjo Klaipėdos “Lemminkainen" komandoje. Lina Pikčiutė atsakė į vicibasket.lt ir komandos gerbėjų “Facebook" paskyroje užduotus klausimus.
– Bėga antrieji metai, kai persikėlei iš Klaipėdos į Kauną. Ar nesigaili dėl šio sprendimo?
– Labai džiaugiuosi, kad greitai pritapau Kaune. Jaučiuosi, lyg čia gyvenčiau ne antrus metus – viskas labai sava. Maniau, kad bus sunkiau ir priprasti gyventi vienai, priprasti prie Kauno. Dėl persikėlimo nesigailiu visiškai. Anksčiau mano svajonė buvo žaisti buvusioje Vilniaus TEO, todėl dabar man yra vienas malonumas buti šioje komandoje.
– Ar nenukentėdavo dėl krepšinio pažymiai mokykloje? Gal mokytojai, žinodami, kad sportuoji, darydavo nuolaidų? Kaip sekasi derinti mokslus ir krepšinį akademijoje?
– Pažymiai niekada nenukentėdavo, nes mokytojai žinodavo, kad aš sportuoju, garsinu miestą ir mokyklą, todėl manimi jie didžiuodavosi, visada padėdavo ir palaikydavo. O universitete sekasi šiek tiek sunkiau, nes noro parodau mažiau nei kiti, be to, LKKA studijuoja labai daug sportininkų, visiems dėstytojai nenuolaidžiaus, taip kad turi dėti daug pastangų, jei nori suspėti visur.
– Ne paslaptis, kad mėgsti tatuiruotes...
– Turiu 4 tatuiruotes. Paskutiniąją pasidariau šią vasarą – ji yra didžiausia ir man yra reikšmingiausia, visos keturios man yra brangios. Aplinkiniai nuolat manęs klausinėja, ar neatsibodo, ar vėliau, baigus žaisti krepšinį ir dirbant darbą, jos nemaišys. Tačiau šiais laikais daug kas darosi tatuiruotes, todėl, kai nebežaisiu ir pradėsiu dirbti kokį nors dabą, išsipaišiusiųjų kūnus bus daug daugiau ir, tikiuosi, niekas nebekreips dėmesio. Aš kartais pati savo tatuiruočių net nebematau. Ant rankos esanti tatuiruotė, kuri yra labiausiai matoma, man yra pati mylimiausia.
– Ar gerbėjai atpažįsta gražiausią 2010 metų LMKL krepšininkę? Dėmesio daug susilauki?
– Pasitaiko visko. Atpažįsta kaip krepšininkę, kartais ir kaip gražiausią – dėmesio šiek tiek sulaukiu. Kartais tas dėmesys malonus, o kartais net labai įkyrus. Manau, visos krepšininkės sulaukia dėmesio: visgi ūgis padaro savo, pirmiausia atkreipia dėmesį į aukštą žmogų (šypsosi).
– Kokias savybes turi ugdyti būsima krepšininkė? Ko trūksta tau pačiai, kad būtum dar geresne krepšininke?
– Jaunoms krepšininkėms svarbiausia užsispyrimas ir tikslo siekimas. Man pačiai trūksta daug ko. Išsamiausiai, manau, galėtų ir turėtų atsakyti komandos treneris, nes jis mane kasdien mato iš šalies.
– „VIČI-Aistės“ tavo akimis – komandos lygis, treniruotės, atmosfera, merginos?
– Treniruotės tikrai sunkios, bet po pergalių kartais treneriai mus palepina lengvesnėmis treniruotėmis, mažesniais krūviais. Visos merginos labai draugiškos, todėl gera būti tokioje komandoje, kurioje su merginom bendrauji artimai – nuo to komanda ir formuojasi. Geriausiai iš merginų sutariu su Amanda Kemežys ir Courtnay Pilypaitis. Su jomis bendrauju nuo praėjusio sezono ir jos jau tapo tikrai labai geromis mano draugėmis.
– Ką veiki laisvu nuo krepšinio metu?
– Laisvalaikį leidžiame drauge su komandos merginomis, einame į kiną, kartu valgome kur nors mieste. Sugalvojame įvairų užsiėmimų.
– Jei ne krepšinis, tai...?
– Jei ne krepšinis, tai, jaučiu, būčiau dainininke (juokiasi). O jei rimtai, tai net neįsivaizduoju dabar savo gyvenimo be krepšinio. Tikrai negalėčiau pasakyti, ką kitą veikčiau.
