Iki pirmojo Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos (ES) Tarybai liko tik šiek tiek mažiau nei du su puse mėnesio – derinami administraciniai aspektai, daugėja ES pareigūnų vizitų, o kitos šalys narės labiau nei bet kada ima stebėti Lietuvą, vis dar ieškančią galimybių įgyvendinti savo ambicijas. Šiame kontekste apie Lietuvos santykius su ES ir būsimo pirmininkavimo kontūrus balsas.lt kalbėjosi su politologu Laurynu Kasčiūnu.
– Ką pirmininkavimas ES Tarybai žada Lietuvai?
– Po Lisabonos sutarties pirmininkaujančios valstybės vaidmuo Sąjungoje pasikeitė – sumažėjo jos įtaka, galimybės keisti ir koreguoti ES darbotvakę. Šalis paveldi 90–95 procentus darbotvarkės (šios dalies įgyvendinimą būtina užtikrinti), o 5–10 jos procentų lieka pirmininkaujančios šalies iniciatyvoms ir inovacijoms. Taigi, po Lisabonos sutarties susidariusi situacija šiek tiek riboja mūsų veiksmus ir ambicijas.
Lietuvai pirmininkavimo metu svarbiausia išlaikyti administracinį, diplomatinio tarpininko ir moderatoriaus egzaminą, nes tai rodo tam tikrus valstybės pajėgumus. Tai bus išbandymas politiniam elitui: pirmininkavo laikotarpiu įvairiose šalyse tarp pozicijos ir opozicijos paprastai pasiekiamas tam tikras sugyvenimo modelis, kurio centre būna už partinę konkurenciją svarbesnis nacionalinis interesas. Kita esminė užduotis – reikalingų europinių politikų plėtojimas. Prioritetų išskirta nemažai, bet svarbiausios sritys yra energetinis saugumas ir Rytų partnerystės politika. Lapkritį Vilniuje vyksiantis ES narių ir Sąjungos rytinių kaimynių susitikimas gali tapti lūžio momentu, kai paaiškės, ar rytinės kaimynės toliau liks įstrigusos tarp dviejų integracinių erdvių Rytuose ir Vakaruose, ar susisaistys su ES tvirtais prekybiniais ir kitais ryšiais, ar galiausiai nugravituos į Eurazijos sąjungą, kurią kontroliuoja Rusija.
Norint sutelkti į šiuos klausimus visų ES narių dėmesį reiks didelių pastangų ir sugebėjimų.
Pirmininkavimo egzaminas
–Lietuvai, deja, sunkiai sekasi įgyvendinti didelius ES projektus. Vienas žinomiausių pavyzdžių – „Vilnius – kultūros sostinė“. Ar kyla grėsmė, kad tokio likimo gali sulaukti ir pirmininkavimo projektas?
– Kol kas čia sąsajų nematau. Be abejo, kalbant bendrai apie didelių projektų, pavyzdžiui, energetinių ar sporto infrastruktūros (futbolo stadionas) vykdymą, Lietuva tikrai nėra pati stipriausia valstybė ES. Tačiau pirmininkavimui „diriguos“ patyrę diplomatai, o prezidentė, gerai žinanti europinius koridorius ir mechanizmą, taip pat galės užtikrinti tam tikrą priežiūros laipsnį. Sustygavę infrastruktūrinius ir administracinius pajėgumus, egzaminą turėtume išlaikyti.
– Kas pasiruošimo pirmininkavimui laikotarpiu labiausiai stebina vidaus politikoje?
– Niekas ypatingai nestebina, išskyrus tam tikrą naujosios Vyriausybės blaškymąsi, apmąstymus dėl šalies strateginių prioritetų. Tai gali turėti didelę įtaką mūsų pozicijoms ES institucijose. Ypač aktualu kalbant apie tas sritis, kurias paskelbėme pirmininkavimo prioritetais. Hipotetinis pavyzdys: mainais į „Gazprom“ pasiūlytą žemesnę dujų kainą nukėlus trečiojo energetinio paketo įgyvendinimą, sumažėtų mūsų patikimumas tam tikrose struktūrose, nes toks elgesys yra jau prisiimtų taisyklių nesilaikymas.
Vertindamas politinių jėgų judėjimą tikiuosi, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija nebandys Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai išnaudoti savo politizuotų reikalavimų eskalacijai. Belieka viltis, jog jie veiks kaip valstybiškai mąstanti politinė jėga, suvokianti šio pusmečio svarbą šaliai, o ne tik siekianti galimybių gauti politinius dividendus.
– Dalis europietiškų idėjų Lietuvoje kelią skinasi labai sunkiai – ypač lygybės ir tolerancijos projektai.
– LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) socialiniai judėjimai nėra Europa. Europa pirmiausia yra krikščioniška tradicija ir pagarba nacionalinės vertybės institutui, kurie susiję su demokratijos gimimu. Jei Europos integracija mus atitolina nuo šių ramsčių, ji paprasčiausiai tampa neverta Europos sąvokos. Privalome turėti savo požiūrį visais kultūriniais, vertybiniais klausimais. Esame atskira kultūrinė bendruomenė su savo laisvės samprata, požiūriu į šeimą, vyro ir moters vaidmenis visuomenėje ir šeimoje. Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai neturėtų būti socialinių LGBT judėjimų idėjų įgyvendinimo laikas. Turėtume susitelkti ties tikra politika (energetiniu saugumu, santykiais su rytinėmis kaimynėmis), o ne LGBT interesų grupių lobizmu.
– Tad šitas klausimas neturėtų susilpninti Lietuvos pozicijų ES ir šalies autoriteto pirmininkaujant?
– Ne, nemanau. Galbūt kas nors bandys tuo pasinaudoti ir klaus, kaip ES Tarybai pirmininkaujanti valstybė gali neleisti vieno ar kito dalyko. Šiuo atveju turėtume sekti katalikiškos Lenkijos pavyzdžiu, kuri atvirai išsako savo požiūrį, ir mažiau dėl to nerimauti. Tai yra mūsų vidaus reikalas. Tikiuosi, kad mūsų valdžia tai supras, atskirs esminius sprendimus nuo paraštėse esančių aspektų ir isteriškai niekas neklausinės kaip atrodome Europoje.
Lietuviai ir ES
– Prezidentė Dalia Grybauskaitė nuolat vyksta į Briuselį, Seimas ir ministerijos kuria naujus padalinius bendradarbiauti su ES, o Eurobarometro duomenys rodo, kad lietuviai vis mažiau palaiko Sąjungą. Ką tokia skirtis reiškia ir kokios gali būti jos pasekmės?
– Europos integracijos projektą visada vertinau kaip labiau elito projektą, tad ir pirmininkavimas pirmiausia yra valdžios reikalas. Žinoma, tai atskleidžia konceptualią problemą, susijusią su susvetimėjimu ES, ir skatina klausti, kas yra Sąjunga? Vieniems tai galėtų būti valstybės pakaitalas, kitiems – tarptautinė organizacija, siekianti bendrų ekonominių, politinių tikslų. Šie būtini debatai jau yra prasidėję Lietuvoje ir jų tikrai nereikia bijoti. Kol kas nėra aišku, koks yra Lietuvos Europos politikos modelis, t. y. ar norime federacinės Europos ar labiau tautų Europos su ryškiu nacionalinių valstybių dėmeniu. Be to, būtina kelti klausimą, ar mums tinka dabartinė vertybinė ES trajektorija, kai išplaunami tradicijų pamatai ir jaučiamas naujosios kairės ir kultūrinio libertarizmo dominavimas.
– Koks Lietuvos veiksmas ar pasiekimas galėtų paskatinti lietuvius labiau palaikyti ES?
– Nemanau, kad reikia mechaniškai galvoti, kaip pritraukti Europos piliečių dėmėsį. Svarbu koncentruotis į debatų apie Europos būklę ir ateitį rengimą bei skatinimą. Debatus tema „Kokios Europos mums reikia?“ reiktų rengti jau po pirmininkavimo. O su jais, manau, atsirastų ir didesnis susidomėjimas ES. Po pirmininkavimo, būtinai reikėtų iškelti klausimą, koks yra Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai palikimas?
– Turint omeny šį plintantį euroskepticizmą, jei stojimas į ES vyktų dabar (vienos dienos referendumas, balsai neperkami), ar taptume Sąjungos nare?
– Manau, kad žmonės vis dėlto balsuotų už įstojimą į ES, nors balsų už ir prieš santykis šį kartą tikrai nebūtų 92:8. Tikiuosi, kad skalbimo milteliai, alus ir kiti daiktai neberastų sau vietos refrendumo kampanijoje. Įsivaizduočiau visai kitokį referendumo procesą, kuriame pagrindinis dėmesys būtų skiriamas idėjiniams dalykams – vizijoms, jų konkurencijai. Teigiamo referendumo rezultato skatina tikėtis Rusijos veiksnys ir mūsų geopolitinė padėtis, dėl kurių Vakarai – mūsų geopolitinio saugumo namai. Taip, esame Vakarai, bet tai nereiškia, jog negalime turėti savarankiško požiūrio į vertybinę Vakarų raidos trajektoriją.
ES transformacija?
– Pirmininkavimo metu Lietuva turės paklusti bendrosioms Europos vadovų tarybos nustatytoms gairėms. Ar yra ženklų, kad ES šiuo metu panašėja į federaciją?
– Žmonių, norinčių, kad ES panašėtų į federaciją, netrūksta kairėje ir liberaliojoje pusėse. Tokių idėjų kyla ir Europos Parlamente. Tačiau bent kol kas tai yra neįgyvendinamas projektas, kadangi norint sukurti federaciją, pirmiausia reikia turėti atstovaujamą bendruomenę. O ES dabar yra 27 politinės bendruomenės. Taip, valstybės narės yra susivienijusios, atsisakiusios tam tikros dalies suvereniteto, bet vis dar tebėra savarankiškos politinės bendruomenės. Vis dėlto reikia pripažinti, kad krizės išnaudojamos pagilinti integraciją. Turime akivaizdų euro zonos krizės ir bankų sąjungos pavyzdį.
– Taigi nemažai diskusijų sukėlusi „Jungtinių Europos Valstijų“ (JEV) idėja kol kas yra tik teorinis terminas?
– Tikrai taip. Tie žmonės, kurie bando sulyginti Jungtines Amerikos Valstijas ir ES, nelabai supranta, ką šneka. Tai visiškai skirtingi raidos modeliai. JAV pirmiausia buvo piliečių sąjunga, o ES – valstybių sąjunga. JAV idėja dažniausiai atsiranda kaip vadinamoji Europos integracijos projekto vizija – finalité. Vertinu tai kaip klaidingą pasirinkimą. Integracijos proceso finalas turėtų sustiprinti nacionalinių valstybių sistemą, padaryti ją funkcionalesnę, įjungti šalis į laisvą prekybą, į muitų sąjungą, bet jokiu būdu neužmesti ant jų kultūrinę niveliaciją skatinančio tinklo ir nekurti dirbtinės visuomenės.
– Jei vis dėlto įsivyrautų federalizmo tendencija, ar galima tikėtis referendumo, ar viskas būtų atliekama eurokratų koridoriuose?
– Referendumas, vertinant ES modelį ir patirtį, yra vienas nemėgstamiausių dalykų Sąjungoje. Kadangi ratifikuojant Lisabonos ir Konstitucijos Europai sutartis buvo gauta daug pamokų, judėjimas federalizmo link tikriausiai būtų biurokratinis. Tai labai neigiama praktika. Tikiuosi, kad rimti pokyčiai nebus vyniojami į saldainių popieriukus ir bus rengiami referendumai. Kuo jų daugiau, tuo visoms ES narėms bus geriau.
Ačiū už pokalbį.
