Yra sakoma: sveikata – brangiausias turtas. Ar šiuos žodžius patvirtintų infekcinių ligų gydytoja, Vilniaus universiteto docentė Ligita Jančorienė? Taip, žinoma, tik su viena sąlyga – žmogus sveikas turi būti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Tuomet jausis ne tik kupinas sveikatos, bet ir laimingas – o šie du komponentai, be abejo, tarpusavyje labai susiję.
Ligita, esate infekcinių ligų gydytoja. Kodėl pasirinkote šią profesiją?
Kai rinkausi mediciną, tiesą sakant, ilgai svarstyti neteko. Taip jau susiklostė, kad mano abu seneliai ir mama buvo gydytojai, o pastaruoju metu dar ir vyriausioji dukra Vilniaus universitete studijuoja mediciną. Taigi mūsų giminėje natūraliai susiklostė keturios gydytojų kartos. Išaugau tokioje aplinkoje – ištisai nenutildavo skambučiai, profesionalios mamos pagalbos prašydavosi pacientai, kartais, kol mama konsultuodavo, namuose mes su tėveliu būdavome „ištremiami“ į kitą kambarį (šypsosi). Beje, senelio, Šakių ligoninės vyriausiojo gydytojo, man neteko išvysti – jis žuvo 1944-aisiais, kai vyko pas ligonį, užvažiavo ant kelyje likusios nesprogusios minos. Močiutė – odontologė, dar ilgai našlavo. Vaikystėje, kai pas ją viešėdavome, tekdavo lankytis kaimo ambulatorijoje, kur, močiutei dirbant, burgzdavo senovinis dantų grąžtas, kabinete buvo daug stiklinių spintų su medicininiais instrumentais, kuriuos per stiklą mėgdavau tyrinėti. Senelių namuose visuomet buvo daug knygų, senovinių vokiškų medicinos žinynų. O dabar jau ir aš medicinos srityje dirbu 23 metus.
Kaip šiandien vertinate savo profesiją? Juk per tiek laiko nemažai visko pasikeitė –visuomenės nuostatos taip pat.
Iš tiesų medicinoje nuolatos vyksta pokyčių: atrandami nauji vaistai, nauji gydymo metodai, tobulėja tyrimo galimybės. Tačiau gydymo meno lieka vis mažiau, esi spraudžiamas į taisykles. Vis dėlto savo profesiją labai myliu. Tai – amžina specialybė. Tik ji neduoda ramybės – negali atsipalaiduoti nei savaitgaliais, nei per atostogas, nes nuolat išlieka susirūpinimas ligoniais, nerimas, dėl priimtų sprendimų. Dėl to kiek nukenčia šeima, o ir aš pati. Nebūna, kad uždarai ligoninės duris ir viską pamiršti, šeštadienį ir sekmadienį paskiri tik sau. Namo po darbo dažnai sugrįžtu su mintimis apie vieną ar kitą ligonį, iškilusią problemą, ieškau atsakymų knygose ar internetiniuose informacijos šaltiniuose. Šitaip dirbant (gydytoja ir dėstytoja) nuolatos reikia skaityti, tobulintis, stebėti medicinos naujienas. Kaip sakoma – laikyti ranką ant pulso. Taigi tam tikras nerimas iš paskos sekioja nuolat. Tačiau nemanau, kad, pavyzdžiui, verslininkas jaučiasi labai ramus nedarbo valandomis.
Ligita, atsigręžkime šiek tiek į asmeninę sferą. Ar turite vaikų?
Taip, auginu tris dukras – dvi savo, trečioji dukrelė – mano vyro. Ją auginau ne nuo kūdikystės, tapome šeima, kai ji buvo jau paauglė, todėl kiek galėjau stengiausi mylėti, neišskirti. Ne visada lengva spręsti vaikų problemas, nes tai didžiulė mokykla ir savęs išbandymas, patikrinimas, daugybę dalykų reikia permąstyti ir tik tada priimti sprendimą... Bet dabar man atrodo, kad gyvename labai gražiai.
Įdomu, ar savo vaikus skiepijote?
Taip, visos mano mergaitės paskiepytos ne tik visais iki 15 metų valstybės kompensuojamais skiepais, bet ir, pavyzdžiui, nuo erkinio encefalito – ligos, kuri iš tiesų labai aktuali Lietuvoje. O nuo hepatito B jas paskiepijau tada, kai šie skiepai dar nebuvo įtraukti į valstybinį vaikų skiepijimo kalendorių. Pasiskiepiję esame ir nuo hepatito A, nes laikas nuo laiko kažkur iškeliaujame. Net keliaujant į Turkiją, Egiptą ar Viduržemio jūros baseino šalis galima nesunkiai užsikrėsti šiuo virusu. O nuo gripo visa šeima skiepijamės kasmet.
Taigi jūsų nuomonė apie skiepus turbūt vienareikšmiškai gera. Dabar kai kurie tėvai visiškai atsisako skiepyti vaikus.
Tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas – jis pats turi apsispręsti. Galiu pasakyti, kad jei susilaukčiau vaikelio, tikrai neprieštaraučiau skiepams. Mano nuomonė apie juos palanki – tikrai manau, kad skiepai daugiau gali padėti nei padaryti žalos. Neskiepytas vaikas lieka imlus infekcijoms, kurios, kada nors užsikrėtus, gali pasireikšti sunkia ligos forma. Žmogus gali visiškai neišgyti ar net numirti. Prieš apsispręsdami neskiepyti vaiko, tėvai turėtų įvertinti atsakomybę, kurią prisiima, ir riziką, kuriai pasmerkia šeimos narį.
Be to, mano domėjimais skiepais neatsirado atsitiktinai. Kai baigiau gastroenterologijos rezidentūrą ir pradėjau dirbti Vilniaus universitetinėje infekcinėje ligoninėje, pirmieji pacientai buvo infekcinėmis kepenų ligomis sergantys žmonės. Vieni ligoniai persirgdavo gelta ir pasveikdavo, o kiti atvykdavo ligai įsisenėjus, sergantys lėtiniu hepatitu ar net kepenų ciroze, kai kuriems padėti jau būdavo nebeįmanoma, nes tuomet Lietuvoje dar nebuvo atliekamos kepenų persodinimo operacijos. Kaip buvo skaudu matyti jauną porą, kuri neteko vos kelių mėnesių sulaukusio kūdikio, nes jis susirgo žaibine ūminio hepatito B forma, o užsikrėtė nuo mamos, kuri net nežinojo esanti hepatito B viruso nešiotoja. Jei kūdikis būtų paskiepytas vos gimęs, tokio likimo tikrai nebūtų sulaukęs.
Arba štai, atsimenate dainininką, kuris Šiauliuose mirė dėl lėtinės hepatito B viruso infekcijos sukeltų pasekmių? Juk jei žmogus būtų pasiskiepijęs nuo šios infekcijos, jam nereikėtų tiek visko išgyventi. Nuo hepatito B viruso paskiepijus vaiką kūdikystėje – jis niekada šia liga neužsikrės ir nesirgs. Arba hepatitas A – žmonės puikiausiai praleidžia laiką Egipte, o paskui grįžę dėl geltos ir ūminio kepenų uždegimo patenka į ligoninę, patiria įvairių negalavimų, tenka vartoti vaistus, ilgam atitrūkti nuo darbo. Kartais šio susirgimo fone išryškėja kitų ligų, kurių anksčiau tarsi nė nesimatė – tuomet žmogus įvertina, kaip būtų gerai, jei būtų kaip nors apsidraudęs.
Vis dėlto labai norėčiau paklausti, ar yra kokių nors skiepų minusų? Žmonės apie tai daug šneka, gal prisigalvoja nebūtų dalykų.
Šiuolaikinėje visuomenėje turi būti gerbiamos visos nuomonės, tačiau labai svarbu, kad jos būtų pagrįstos įrodymais. Kiekvienam žmogui gali pasireikšti skiepų sukeltas nepageidaujamas šalutinis poveikis. Dažniausiai tai – nesunkios reakcijos, tačiau labai retais atvejais po skiepo įšvirkštimo gali pasireikšti alerginė anafilaksinė reakcija. Kuriam asmeniui ji pasireikš, niekas pasakyti negali. Kad žmogus yra jautrus, alergiškas konkrečiai vakcinai, galima nustatyti tik ją įskiepijus.
Kuriant vakcinas laikomasi labai griežtų tarptautinių reikalavimų, vakcinų saugumas ir efektyvumas pagrįstas įrodymais. Dauguma priekaištų vakcinoms neįrodyti tyrimais, kitaip sakant – nepagrįsti.
Kiekviena vakcina turi sudedamąsias dalis, tarp komponentų yra ir konservantų, ir stabilizatorių, ir vadinamųjų stipriklių. Būta daug svarstymų, kad vakcinose esantis tiomersalis (gyvsidabris) gali neigiamai veikti nervų sistemą. Nors nebuvo jokių įrodymų, kad nedideli gyvsidabrio kiekiai sukeltų kokių nors sutrikimų, JAV vaistų ir maisto administracija rekomendavo pašalinti tiomersalį iš vakcinų arba jo kiekį labai sumažinti. Pagaliau kuo toliau, tuo labiau stengiamasi vakcinas išgryninti. Žiūrint iš mikrobinės taršos pusės, pritaikius šiuolaikines technologijas, galima gaminti saugią vakciną nenaudojant tiomersalio. Vis dėlto nepaskiepijus natūralios ligos keliama grėsmė vaikui kur kas didesnė nei labai abejotinas galimas vakcinos sudėtyje esančio tiomersalio poveikis.
Kartais pasiskiepiję žmonės nepatenkinti šalutiniu poveikiu, nors, regis, tai – natūralu. Arba pasiskiepija ir skundžiasi: „Vis tiek sirgau.“
Taip, į skiepų šalutinį poveikį žiūrima kitaip nei į vaistų, bet iš esmės viskas taip pat. Dažniausios skiepų sukeltos šalutinės reakcijos yra vietinės: vakcinos įskiepijimo vietos paraudimas, patinimas, skausmingumas. Kartais gali pasireikšti bendro pobūdžio šalutinis poveikis, pavyzdžiui, galvos skausmas, karščiavimas ar tiesiog bloga savijauta. Tik įskiepyta gyva vakcina teoriškai galėtų sukelti ligą žmogui su labai pažeistu imunitetu. Visais kitais atvejais, kai žmonės skundžiasi, kad po skiepo „susirgo“, tai yra tik povakcininės reakcijos, kurios dažniausiais savaime per keletą dienų praeina.
Skiepas gali būti neefektyvus arba nevisiškai efektyvus. Priklauso ir nuo to, koks keliamas tikslas – jei, pavyzdžiui, skiepijame nuo gripo pagyvenusį žmogų, aišku, kad nekeliame užduoties visiškai apsaugoti nuo ligos. Pagyvenusių asmenų imuninis atsakas į vakcinas yra silpnesnis, lėtesnis ir inertiškesnis. Tačiau paskiepiję vyresnį žmogų nuo gripo, tikimės, kad jis išvengs gripo komplikacijų, sunkios formos ligos, pavyzdžiui, plaučių uždegimo, nepaūmės jo lėtinės ligos.
Todėl kiekvieną kartą reikėtų labai aiškiai susidėlioti, kokia skiepijamojo sveikatos būklė, koks skiepijimo tikslas, nuo kokio susirgimo siekiame apsisaugoti. Koks tokios profilaktikos efektyvumas? Gal žmogaus susilpnėjęs imunitetas dėl to, kad jis gauna dideles hormoninių ar nuo vėžio saugančių vaistų dozes? Arba galbūt žmogui po traumos buvo pašalinta blužnis – ji dažnai nukenčia per automobilių avarijas, kai patiriama pilvo trauma. O pašalinus blužnį – pagrindinį imuninės sistemos organą, – žmogus pamažu tampa imlus jį supantiems mikroorganizmams, pavyzdžiui, pneumokokui, menigokokui, gripo virusui. Tokiam žmogui iš tiesų labai patariama pasikonsultuoti dėl skiepų, nes jo sveikatai kyla reali sunkių kai kurių bakterijų sukeltų ligos formų rizika.
Ar tai reikštų, kad kuo imunitetas silpnesnis, tuo svarbiau pasiskiepyti nuo daugiau ligų?
Ne nuo daugiau, bet nuo kai kurių infekcijų. Vakcinų suaugusiems dabar yra, regis, keliolika skirtingų rūšių. Nuo kažko daugiau ir nepasiskiepysite. Tiesiog žmogų su nusilpusiu imunitetu reikia saugoti nuo tų pagrindinių grėsmių, su kurioms jis gali realiai susidurti savo aplinkoje. Pavyzdžiui, ar žmogų be blužnies, kuris gyvena Lietuvoje ir keliauti niekur neketina, reikia skiepyti nuo geltonojo drugio? Ne, nes jis nesiruošia keliauti į Afriką, o geltonojo drugio infekcijos rizikos Lietuvoje nėra. Bet tokiam žmogui reikia saugotis, pavyzdžiui, nuo pneumokoko, kuris galbūt nei jums, nei man sunkios invazinės ligos nesukels, o minėtajam asmeniui gali sukelti mirtiną infekciją. Todėl kiekvieno žmogaus imunoprofilaktikos klausimai turi būti sprendžiami individualiai.
Ar tiesa, kad gimęs kūdikis paveldi motinos imunitetą (antikūnų)?
Kūdikis gali gauti antikūnų, kurie susidarė motinos organizme, bet šie antikūnai kūdikį saugo tik keletą–keliolika mėnesių. Vėliau jie suyra. Jei kūdikis skiepijamas, pamažu jo organizme ima gamintis jį saugantys antikūnai, kurie organizme gali išlikti ilgam. Vaiko organizme gali pradėti gamintis antikūnai ir po susidūrimo su natūralia infekcija, tačiau kai kuriais atvejais kūdikių imuninės sistemos organai gali būti nepajėgūs savaime apsiginti nuo infekcijos. Tokiu atveju nepaskiepytas vaikas gali likti infekcijos nešiotoju. Pavyzdžiui, jei mama sunkiai serga hepatitu B ir laukiasi vaikelio, labai retai, bet ji gali užkrėsti vaiką per placentą arba gimdydama. Jei kūdikis hepatitu B užsikrečia gimdamas, nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų, tikimybė, kad savaime nepasveiks – apie 95 procentai. Liga gali tapti lėtine, todėl toks žmogus sirgs visą gyvenimą, o tai tikrai turės įtakos jo gyvenimo kokybei ir trukmei.
Ar hepatito infekciją lengva „pagauti“ atliekant manikiūro procedūrą salone? Ar galima infekcines ligas praryti? Spaudoje pasitaikydavo pranešimų, kad prekyboje būta vaisių su į juos įšvirkštomis infekcijomis.
Taip, manikiūro ar atliekant kokias kitokias procedūras, per kurias galima sužeisti, traumuoti odą ar gleivines, be abejo, galima užsikrėsti krauju plintančiomis infekcijomis – jei instrumentas nebuvo visiškai sterilus, jei jis tik, tarkime, buvo nuplautas ar pamirkytas spirite – to gali neužtekti, kad klientas būtų apsaugotas nuo hepatito B ar C.
Grėsmes reikia vertinti labai konkrečiai. Kiekviena infekcija užsikrečiame jai būdingu būdu. Tuberkulioze, pavyzdžiui, užsikrečiama kvėpavimo takais, kitomis infekcijomis – įkandus vabzdžiui, dar kitomis – lytiniu būdu. Ne visas infekcijas nuriję galime jomis užsikrėsti. Nuryti ir taip užsikrėsti galima bakterinėmis, pirmuonių ar virusinėmis žarnyno infekcijomis, pavyzdžiui, salmonelioze, šigelioze (dizenterija), amebiaze, rota virusu ir kitais. Bet kad hepatito C virusas, pavyzdžiui, vėliau sukeltų kepenų uždegimą, jis turi patekti į kraują. Jei virusas pateks kitu būdu – žalos nepadarys, nes kitokiomis sąlygomis tiesiog žus.
Dabar nuolat pranešama, kad labai plinta tuberkuliozė. Įdomu, kodėl? Juk negyvename prispausti skurdo ir nepritekliaus.
Anksčiau gydymas buvo privalomas. Gal tai drastiškas metodas, bet jei būdavo nustatoma, kad asmuo serga atvira tuberkuliozės forma ir yra pavojingas aplinkiniams bei šeimos nariams, jį izoliuodavo ir gydydavo. O dabar jei nenori – gali nesigydyti. Taigi infekcijos nešiotojų daugėja. Pavyzdžiui, yra aprašytas atvejis, kai transatlantiniame laineryje skrido labai garsus teisininkas, turtingas, socialus žmogus. Po šios kelionės jis pastebėjo ligos požymius ir jam iš tiesų buvo diagnozuota atvira tuberkuliozė. Paaiškėjo, kad lėktuve jo skrydžio kaimynas sirgo šia liga. Užteko dešimt valandų pasėdėti šalia – ir sveikas žmogus užsikrėtė.
Nuo ko tikrai vertėtų pasiskiepyti kur nors keliaujant?
Kiekvieno žmogaus konsultacija dėl imunoprofilaktikos turėtų būti individuali – visiems vienodo recepto nėra. Pati konsultuoju asmeniškai, kaip kelionių medicinos specialistė. 2011-aisiais specialiai laikiau egzaminą Kelionių medicinos specialisto sertifikatui įgyti (jį išduoda Tarptautinė kelionių medicinos asociacija). Individualiai aptariamas kelionės maršrutas, trukmė, metų laikas, kai bus keliaujama, keliautojų sveikatos būklė ir infekcinių ligų grėsmė svečioje šalyje. Tuomet aptariamas skiepų ir kitų profilaktinių priemonių, maliarijos profilaktikos planas. Tarkime, keliaujant į centrinę ar Vakarų Afriką, iš tiesų yra didelė rizika sveikatai, infekcinių ligų grėsmė, todėl pasitarti su gydytojų dėl profilaktikos tikrai naudinga.
Tačiau paskiepyti nuo visų rizikų tikrai neįmanoma. Paskiepyti galima tik nuo keleto infekcijų, o grėsmę sveikatai gali kelti dešimtys. Pavyzdžiui, nuo maliarijos skiepo iš viso nėra. Apsaugai nuo jos rizikos teritorijose skiriami vaistai tabletėmis. Todėl svarbu pasidomėti ir apie kitas, net nespecifines apsaugos priemones, žinoti, kokių ligų rizikos esama, kaip nuo jų galima apsisaugoti, kaip jos pasireiškia. Kelionių konsultacija vienam žmogui užtrunka apie 30–50 minučių, o klausimas apie skiepus užima tik dalį laiko. Pasitaiko, kad ateina žmogus, kurio nuo nieko neskiepijame. Tačiau valandą konsultuojamės, kartais atliekame kraujo tyrimus ir pagal tai nusprendžiame, reikia ar nereikia jam skiepų nuo hepatitų A ir B, turi ar neturi jis specifinį imunitetą.
Sakykite, kiek pagrįsta nuomonė: gerai maitinkis, nesinervink, grūdinkis – ir niekuo nesirgsi, nereikės jokių skiepų.
Kai žmogus išmoksta kontroliuoti streso pojūtį ir saikingai bei reguliariai maitinasi – aišku, kad jo imuninė sistema alinama mažiau. Bet jei asmuo užsikrečia tam tikra infekcine mikroorganizmų doze, net visavertis imunitetas gali nepadėti išvengti ligos. Pavyzdžiui, kad žmogus susirgtų salmonelioze, reikia su maistu nuryti apie 100 tūkstančių bakterijų. Arba mažiau, jei naudojami rūgštingumą mažinantys vaistai ir taip slopinamas natūralus apsauginis skrandžio barjeras.
Žmogus turi išmokti save mylėti. Kai valgomas sveikas, kokybiškas maistas, kai pakankamai judama, kai suvaldomas stresas, kai gerai pailsima – tuomet ir imunitetas stipresnis.
Ir paskutinis klausimas – ar pritartumėte dažnai kartojamai frazei, kad sveikata – brangiausias turtas ir brangiau nieko nėra.
Taip, bet ir fizinė, ir dvasinė sveikata. Gali būti fiziškai sveikas, bet jei tavo mintys sujauktos – vis tiek jausiesi nekaip. Gerai jautiesi, kai esi laimingas. Į laimės sąvoką, žinoma, įeina ir gera fizinė savijauta, bet nuo dvasinės savijautos laimės jausmas galbūt būna stipresnis.
I. Kamičaitienė
