Paprastai sakoma, jog istoriją rašo nugalėtojai. Laimei, ši nemaloni istorijos tiesa pastaraisiais dviem dešimtmečiais susvyravo - savo balsą Europos tautų ir kultūrų daugiakalbėje mėgina atgauti mažosios Europos šalys, kurias XX amžiaus istorija buvo ištrynusi iš pasaulio politinio žemėlapio.
Kita vertus, interpretuojant istoriją XX amžiuje atsirado perskyra tarp to, ką rašo istorikai ir kalba politikai. Niekas iš rimtų Vakarų Europos ir JAV istorikų neabejojo, kad Baltijos šalys buvo nusikalstamai inkorporuotos į Sovietų Sąjungą, bet ne tiek jau daug Vakarų šalių ryžosi apie tai viešai prabilti. Pasaulio tvarka, kurią reikėjo išsaugoti, tiesos sakymo privilegiją paliko ne tiems, kurie šią tvarką kūrė.
Kova už istorijos interpretaciją sykiu yra ir kova už pasaulio tvarką. Tai kova už tai, kas ir kaip rašys istoriją.
Mažesnio blogio idėja
Nuo 1945 metų gegužės 9 dienos iki 2005 metų gegužės 9 dienos niekam iš didžiųjų pasaulio politikos aktorių nekėlė abejonių oficiali Antrojo pasaulinio karo pabaigos versija. Moderniajam Vakarų pasauliui blogio įsikūnijimu tapo Hitleris ir nacių režimas. Jų sutriuškinimas leido Stalino nusikaltimus ir kriminalinę Sovietų Sąjungos prigimtį suprojektuoti į kitą politinę bei moralinę plotmę. Taip buvo sukurti ne tik dvigubi standartai vertinant totalitarizmą, bet ir įteisintas atlaidus komunizmo, Sovietų Sąjungos ir Rusijos nusikaltimų žmonijai vertinimas.
Šie nusikaltimai buvo pradėti arba nutylėti, arba interpretuoti kaip kažkas kone istoriškai neišvengiama bei skirtinga nuo nacių nusikaltimų žmonijai.
Todėl 2005 metų gegužės 9 diena, kada Maskvoje buvo švenčiama oficialios 60-osios politinės XX amžiaus istorijos interpretacijos metinės, gali tapti istorine data, nes Lietuvos ir Estijos prezidentų atsisakymas dalyvauti toje šventėje pagaliau privertė Vakarus pripažinti, kad mažesniojo blogio idėjos, kuriomis vadovavosi Vakarų politikai, atsigręžė prieš Rytų Vidurio Europos tautas ir iškreipė XX amžiaus istorijos esmę.
Dvigubi standartai
Vakarų šalių politikams ir akademinės sferos žmonėms ilgainiui atvėrė akis Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagas“ ir Czeslawas Miloszas (Česlavo Milošo) „Pavergtas protas“. Nemažai kairuolių iki šiol negali atleisti šiems rašytojams už galutinę komunizmo ir Sovietų Sąjungos diskreditaciją Vakarų pasaulyje.
Kita vertus, nacistinio totalitarizmo anatomijos atvėrėja Hannah Arendt (Hana Arendt) už savo studiją „Totalitarizmo ištakos“ pelnė modernios politinės filosofijos klasikės šlovę, bet panašų vaidmenį komunistinio totalitarizmo diskreditacijoje suvaidinę prancūzų politiniai mąstytojai Raymond‘as Aronas (Raimonas Aronas) ir Alainas Besan?onas (Alenas Bezansonas) anaiptol nebuvo liaupsinami.
Jie daugeliui liko viso labo tik „dešinieji vanagai“ ir „reakcionieriai“, o R.Aronas apskritai buvo izoliuotas tarp prancūzų akademikų ir nuolat keikiamas kairiajame Senos krante, kuriame rinkdavosi Jeano Paulio Sartre‘o (Žano Polio Sartro) ir Simone de Beauvoir (Simonos de Bovuar) publika.
Panašaus likimo Anglijoje ir JAV susilaukė didžiausias lietuvių politinis mąstytojas, sovietinis disidentas ir išeivijos politologas Aleksandras Štromas.
Komunizmo, kaip mažesniojo blogio, samprata atvėrė kelius ir keistai totalitarinės simbolikos vartosenai Europoje. Nacių simbolika ir Hitlerio „Mein Kampf“ yra uždrausti Vokietijoje. O ir kitose Vakarų Europos šalyse nacių simbolių naudojimas susilaukia griežtos politinės reakcijos. Tačiau kūjis ir pjautuvas ar Lenino, Stalino ir Mao atvaizdai nieko nešokiruoja. Nė nekalbu apie terorizmo teoretiką Frantzą Fanoną (Francą Fanoną) ir praktiką Che Guevara (Če Gevarą), kurie kairuoliams yra tapę romantiško maišto ir kovos už teisingumą įsikūnijimu.
Hitlerio „Mein Kampf“ pagrįstai laikoma patologiškos neapykantos ir ideologinio pamišimo dokumentu, bet garsioji „raudona knygelė“ („Citatos iš pirmininko Mao-Tse-Tungo kalbų“) buvo tapusi parankine studentų ir profesorių knyga 1968-aisiais Sorbonoje ir Kalifornijos universitete Berklyje.
Totalitarizmas nebuvo istorijos anomalija. Abi jo versijos - ir dešinioji, ir kairioji - buvo Europos politikos ir kultūros reiškiniai. Bet reikalas tas, kad dešinysis totalitarizmas Vakaruose yra išrautas su šaknimis, o kairiojo prasmė iki šiol nėra iki galo suprasta. Vakaruose nebėra totalitarinės politikos užuomazgų, bet neabejotinai esama totalitarinio mąstymo formų. Iš čia ir kova už simbolių atskyrimą, atmintį, vaizduotę ir kalbą.
Kova už atmintį
Kartu tai kova, kas kam primes savąsias sąvokas pasaulio interpretacijai. Tad nenuostabu, kad tokia kova įgyja kovos už politinį bei moralinį žodyną atspalvį.
Bet iš esmės visa tai tėra vualis to, ką įvardinčiau kaip kontroliuojančių struktūrų ir režimų kovą su laisvais asmenimis už jų paklusimą arba lojalumą, protus, jausmus ir vaizduotę siekiamo pasaulio tvarkos modelio įtvirtinimo vardan.
Šią tiesą genialiai perprato George‘as Orwellas (Džordžas Orvelas), kuris savo romane „1984-ieji“ totalitarinę Okeaniją valdančios Partijos šūkiu pavertė žodžius „Kas kontroliuoja dabartį, kontroliuoja praeitį, o kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ateitį“. G. Orwellas vaizduoja oligarchinį kolektyvizmą, tampantį tobulai veikiančio totalitarinio režimo pagrindu. Šiam režimui anaiptol nepakanka mechaniško paklusnumo. Totalitarizmas siekia užvaldyti visą žmogaus sielą - kūną, gestus, sapnus, svajones, mintis, atmintį, vaizduotę ir kalbą. Tam reikia užvaldyti ne tik archyvus, bet ir pakeisti kalbą. Naujakalbės kūrimas Okeanijoje reikalingas tam, kad niekas negalėtų suprasti Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) kūrinių ir, svarbiausia, nežinotų, kad kažkada apskritai egzistavo kitoks pasaulis. Tik kai visiškai nuo istorijos atkirsti žmonės galutinai praranda savęs ir kitų lyginimo galimybę, juos galima paversti lengvų manipuliacijų objektu.
Kontroliuoti visuomenės atmintį yra svarbu jau vien todėl, kad istorijos studijos bet kada gali tapti alternatyvos dabarčiai paieškomis bei kitamanystės įkvėpimu. XIX amžiuje jos suformavo tautinio atgimimo sąjūdžius Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijų sudėtyje buvusiose šalyse.
Vertybė ir faktas
Kai kada faktų neigimas (kuris yra viena pagrindinių kovos už istorijos interpretaciją formų) anaiptol nėra pagrįstas siekiu paneigti patį istorijos faktą - istorikai juk neabejotinai įrodys, kas yra faktas, o kas - pramanas. Svarbiausia čia yra atskirti faktą nuo vertybės.
Pavyzdžiui, holokausto neigimas - viena rafinuoto antisemitizmo formų - siekia priversti abejoti ne paties fakto egzistavimu, o jo istoriniu, politiniu ir moraliniu unikalumu.
Holokausto neigimas paprastai suvedamas į sąmokslo teoriją, teigiančią, jog žydų organizacijoms ir Izraeliui patogu fabrikuoti holokausto industriją, nes taip esą yra nuvertinamos kitų tautų bei šalių kančios.
Tad už holokausto neigimo iš tikrųjų slypi ne holokausto fakto paneigimas, o jo vertės revizavimas arba atmetimas.
Kažką panašaus galima pasakyti apie savo politiniu cinizmu pasidygėjimą keliančią dabartinės oficialiosios Rusijos poziciją Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos fakto atžvilgiu. Visas šitas „kremlinologų“ demagogijos srautas, kupinas paniekos ir arogancijos Baltijos šalių atžvilgiu, anaiptol nėra pilamas tam, kad būtų paneigtas faktas, jog Baltijos šalys buvo okupuotos. Boriso Jelcino Rusija juk oficialiai jau yra pripažinusi šį faktą. Tad kalba eina tik apie šių dienų teisines retorikas. Bet pakartotinis šio fakto pripažinimas galutinai pakirstų tą XX amžiaus istorijos interpretaciją, kurios Rusija ne tik nesigėdija, bet ir ja didžiuojasi bei per ją konsoliduoja visuomenę.
Esmė yra ne fakto paneigimas (istorikams juk aišku, kad tai - vulgari propaganda), o vertybės atskyrimas nuo jo. Tiesiog svarbu paneigti šio fakto vertę ir reikšmingumą.
Mažosios šalys yra „keičiama moneta“ didžiųjų valstybių geopolitiniame pasianse ir niekada negali tikėtis lygiavertiškumo. Štai ši pozicija ir slypi už okupacijos neigimo fakto. Jo pripažinimas ir galima teisinė atsakomybė ar bent jau atsiprašymas siūlytų naują pasaulio tvarkos modelį, kuris Rusijai dėl jos imperinės tradicijos yra nepriimtinas.
Štai kodėl faktų neigimas ir politinė istorijos interpretacija yra užmaskuota kova dėl pasaulio tvarkos. Atrodo, kad Lietuva jau tapo mūšio lauku, kuriame susirėmė viena kitą paneigiančios regiono ateities ir pasaulio tvarkos vizijos.
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
