„Akistata“ jau ne kartą rašė apie daugiau kaip prieš 20 metų iš Lietuvos emigravusį dainininką Liutaurą Čepracką (60 m.), kurį neseniai Liustracijos komisija paskelbė buvus KGB agentu Karveliu. Paskaitęs apie save straipsnių spaudoje bei internete, L. Čeprackas jo asmeninę bylą varčiusiai šių eilučių autorei davė išskirtinį interviu.
Apie bendradarbiavimą su saugumu
„Jūs klystate – manęs saugumas neužverbavo, be to, yra ir daugiau paskelbtų neteisingų faktų – pokalbio pradžioje sakė L. Čeprackas. – Pirmiausiai, ne saugumas mane, o aš juos, saugumiečius (tiksliau – vieną saugumietį) užverbavau. Tuomet „Oktavos“ vadovą Mindaugą Tamošiūną ir jo žmoną Laimą po kelionės į Afrikos šalis ėmė terorizuoti tai kelionei vadovavęs „politrukas“ Dikčius (dabar jau miręs kompozitorius Povilas Dikčius, – aut. past.), o ne S. Dinius. Jokio S. Diniaus, kaip rašoma byloje, nebuvo – matyt, patys saugumiečiai privėlė klaidų.
Kelionėje po Afriką, rodos, Zambijoje, po koncerto sėdint restorane, M. Tamošiūnas nusistebėjo, kaip jį išleido į užsienį, ir paklausė, kuris iš mūsų turi ryšių su saugumu. Na, aš juokais ir pasakiau, kad tai aš. „Liūtai, gal gali padėti, nes mes daugiau neišvažiuosime į užsienį“, – paprašė jis, priėmęs mano pasakymą už gryną pinigą.
Grįžus iš koncertinės kelionės maestro dar ne kartą guodėsi, jog jam P. Dikčius grasina padarysiąs taip, kad nei jis, nei „Oktava“ neiškiš daugiau nosies į užsienį – mat buvo matęs abiejų su žmona anketas. O M. Tamošiūno biografijoje tuo metu buvo didelė „dėmė“ – tėvas buvo partizanas, jį pokario metais nušovė.
Aš pažinojau tokį Kęstutį Tamulevičių, kuris šoko Kauno muzikinio teatro trupėje. O kaip žinote, muzikiniame teatre dirbo ir mano tėvai. Apie K. Tamulevičių sklandė gandai, jog jis saugumietis. Tuos gandus patvirtino ir mano mama.
Tad kartą, sutikęs jį Laisvės alėjoje, aš tiesiai šviesiai paklausiau, ar jis dirba saugume ir ar negalėtų padėti „Oktavai“ išvykti koncertuoti į užsienį ir paliktų ramybėje maestro Tamošiūną. K. Tamulevičius kyštelėjo man panosėn pažymėjimą. Prisimenu laipsnį – majoras. (Kęstutis Tamulevičius (g. 1941 m.) dirbo KGB 5-ojo skyriaus pirmajame poskyryje. Svarbiausia to skyriaus užduotis buvo „kovoti su tarybinio režimo kritikais, antitarybinio pasipriešinimo organizacijomis, kitomis antitarybinės veiklos apraiškomis“, – aut. past.) Jis pažadėjo, kad jokių problemų nebebus, tik aš turiu parašyti pasižadėjimą, kad bendradarbiausiu su KGB: „Matai, čia tokia įstaiga ir tokia tvarka, jog turi pasirašyti raštą, kad pranešėsi, žodiniai pranešimai netinka“. Dabar suprantu, jog saugumiečiams, matyt, reikėjo parodyti, kad jie dirba, ir įtraukti į savo veiklą kuo daugiau žmonių. O tada nemaniau, kad elgiuosi nepatriotiškai, ir kad įlipsiu į tokį š... Taip pasielgiau tik tam, kad padėčiau maestro Tamošiūnui, jo žmonai ir „Oktavos“ kolektyvui.
Pasirašius pasižadėjimą, turėjau gi kažką jiems rašyti, privalėjau elgtis taip, kad ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus. Jei skaitėte tuos mano tuos vadinamuosius „donosus“ – rašiau tik keletą kartų ir diktuojant saugumiečiui. Tai apie visus, apie kuriuos neva aš pranešiau, jie jau seniausiai turėjo surinkę informaciją – ir ne tokią, kokią aš jiems pateikiau, o žymiai rimtesnę. Štai kad ir informacija apie būgnininką Joną Sniešką. Aš jo net gerai nepažinojau. Jis grojo „Orbitos“ restorane, o aš tuo metu ten dainavau. Vos ne visam Kaunui buvo vieša paslaptis, kad Jonas gavo palikimą iš užsienyje gyvenusių giminaičių ir kad važinėja apsipirkti į vadinamąsias „bonines“ (sovietinio laikotarpio uždaros parduotuvės, kuriose buvo galima pirkti tik už valiutą, – aut. past.) Klaipėdoje, Maskvoje. Mano pranešimai niekam jokio realaus pavojaus neturėjo sukelti ir nemanau, kad kam nors pridariau bėdų“.
L. Čeprackas tvirtina, jog jis bendravo tik su K. Tamulevičiumi – niekada nėra matęs ir nepažinojo po daugeliu dokumentų ir po jo pranešimais pasirašiusių KGB pareigūnų: majoro Ramūno Matiuko ir tuometinio KGB 1-ojo skyriaus viršininko Anatolijaus Jevtejevo.
Apie buvusius kolegas ir save
„Tuomet tik įtariau, kad esu sekamas. Dabar, kai perskaičiau straipsnį „Akistatoje“, suvokiu, jog mano šeima ir giminaičiai buvo išnarstyti po kaulelį, – tęsė savo pasakojimą L. Čeprackas. – Esu įsitikinęs, kad saugumas turėjo surinkęs visų muzikantų ir dainininkų (beje, kaip ir kitų žmonių) dosjė ir laukė parankios progos, kuriam čia primesti agento darbą. Na o aš, kvailys, pats pasisiūliau. Tačiau, patikėkite, tikrai neišdavinėjau savo kolegų ar kitų pažįstamų.
Po koncertų ar gastrolėse mano kolegos mielai atsipalaiduodavo prie buteliuko. Aš niekada gyvenime negėriau ir nerūkiau. Dabar daugelis sakys: „Aha, dėlto ir negėrė, kad viską girdėtų ir praneštų saugumui“.
Pirma, negėriau dėlto, kad turėjau karčios gyvenimiškos patirties, kurios šiandien jau nebenoriu prisiminti. Antra – buvau pamišęs dėl sporto, automobilių ir panų, taigi ir dėl išvaizdos, todėl vietoj visokių girtų pasisėdėjimų laiką leisdavau arba sporto salėje, bandydamas „ištįsti“ (L. Čepracko ūgis – 175 centimetrai. Jis laikė save neaukštu ir dėl to treniravosi, – aut. past.). Kilnojau štangą ir iškeldavau tiek, kad ne vienam rimtam sportininkui pavydas imdavo. Labai mėgau automobilius. Net ir išvažiavęs į svečią šalį vairuoju didžiulį sunkvežimį ir jaučiuosi savo rogėse.
Jeigu būčiau tas tikrasis KGB agentas, tai būčiau sėdėjęs per visus tuos baliukus ir klausęs, kas ką kalba, nes juk kas blaivam galvoje, tas girtam – ant liežuvio. Bet man buvo neįdomu ir aš tuose pasilinksminimuose nedalyvaudavau – tą gali patvirtinti mano buvę kolegos.
Nebuvau ir mylimiausias maestro Tamošiūno dainininkas, nors mano sudainuota daina „Tu numegzk man, mama, kelią“ ir pelnė daug laurų. Ne tik su kolegomis sutarėme gerai – su kai kuriais palaikome ryšius iki šių dienų. Aš lengvai bendraudavau su žmonėmis, buvau linksmas žmogus, niekada nevaidinau „šikančio katino“, todėl mane net valytojos mylėjo. Ir jei aš būčiau buvęs tas tikras „stukačius“, tai mane būtų iš karto „iššifravę“ – juk visi nujausdavome, kuris yra tikras „donoščikas“.
L. Čeprackas dar patikslino kai kuriuos duomenis apie save. Sakė, jog savo dainomis visiems galvas išūždavo jau nuo 5 metų amžiaus. Suaugusiesiems labai magėdavo išgirsti jo atliekamą dainą „Eikš pas mane, sinjorita“. Mokykloje jis buvęs judrus vaikas, „inteligentiškas chuliganas“, dar pradinuką jį jau pažinoję net vyresniųjų klasių mokiniai.
Kaip L. Čeprackas pats sakė, jokiame Kauno technikume jis nesimokė (tokie duomenys yra jo asmeninėje byloje), o maždaug pusantrų metų gyveno ir mokėsi Vilniuje, tuometinėje M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje-internate. Ir armijoje tarnavo ne kaip visi „normalūs kauniečiai“ – Pabaltijo daliniuose, o Tolimuosiuose Rytuose, Primorės krašte prie Japonijos jūros.
Byloje esama duomenų, jog Čeprackų šeima neva turėjusi giminių užsienyje. L. Čeprackas tokią informaciją paneigė: „Jokių giminių užsienyje neturėjome. Aš draugavau su mergina, kuri vėliau išvažiavo į užsienį – štai ir visa „giminystė“, – paaiškino L. Čeprackas. – Matyt, saugumiečiams reikėjo parodyti, jog jie dirba, tad ir kurpė visokias pažymas, surašinėjo gandus ar savo fantazijas“.
Apie Lietuvą ir lietuvius
„Iki šiol Lietuvoje žaidžiamas toks vaikiškas žaidimas, kokį mes žaisdavome vaikystėje – slėpynės. Jei kuris nors atbėgęs prisimuša, tas jau ir nebegaudomas, o kiti, neprisimušę, vis dar tebeieškomi. Taip ir su KGB agentais: kurie „prisidavė“, tie jau geri, o tie, kurie ne – tuos ant laužo, – piktinasi L. Čeprackas. – Praėjo daugiau kaip 20 metų, o vis dar tebeieškoma raganų. Jei aš būčiau rimtas agentas, mano bylos niekas Lietuvoje nebūtų nei laikę, nei palikę – viskas būtų saugiai paslėpta Maskvos stalčiuose. Beveik 100 procentų esu įsitikinęs, jog tų bylų Maskva turi ir, reikalui esant, dar išsitrauks... O ir agentų bylų ištraukimui kažin ar ne ji vadovauja? Juk kaip smagu kiršinti žmones – juos tada žymiai lengviau valdyti... O kadangi mums, lietuviams, vis dar smagu, kai kaimyno karvė nudvesia, tai po šiai dienai mušame saviškius nė nepasidomėję, ar jie iš tikrųjų kalti. Gaila, kad mano tautiečių mentalitetas nepasikeitė per tuos nepriklausomybės metus.
Esu gavęs JAV pilietybę, todėl kai mane paskelbė KGB agentu, kreipiausi į Pilietybės ir imigracijos tarnybą ir paklausiau, gal ir Amerikoje esu „persona non grata“. Man buvo atsakyta: „Per daugiau kaip 20 metų jokių pažeidimų nepadarėte ir mes neturime jums jokių priekaištų“.
O Lietuva mane nurašė... Bet buvusius kompartijos bei komjaunimo sekretorius, kitus partinius darbuotojus, kuriems pagal pareigas priklausė pranešinėti apie savo kolektyvo žmones, laiko šiltuose postuose. Jie – geručiai, švaručiai.
Prieš išvykdamas į JAV (į ją, beje, gavau vizą, o ne pabėgau, nors turėjau ne vieną galimybę) buvau užėjęs pas tuometinį Krašto apsaugos departamento Kauno apskrities komendantą Virginijų Vilkelį ir papasakojęs situaciją klausiau jo, ką daryti. Jis man tuomet atsakė, kad tokių „informatorių“ kaip aš yra vos ne kiekvienas ir nieko blogo nepadaryta, tad ir prisipažinti nėra dėl ko. Tad ir nemačiau reikalo „prisimušti“ – prisipažinti.
Ir dar. Kurgi dingo maišai su KGB bylomis? Manote, kad taip ėmė ir dingo netyčia? Suslėpti visi galai, kad nepaaiškėtų, kas didžiausi Lietuvos kenkėjai buvo. O į viešumą mėto tokius „durnelius“ kaip aš...
Gal dabar, kad įrodyčiau, jog niekada nebuvau joks Lietuvos priešas ir niekam nieko blogo nepadariau, turiu atvažiuoti į Lietuvą ir viešai, prieš visą tautą, nusipjauti mažąjį pirštą? Gal taip įrodyčiau, kad tikrai nebuvau joks Lietuvos kenkėjas?“
Šių eilučių autorė skambino ir pulkininkui leitenantui V. Vilkeliui, šiuo metu dirbančiam gynybos atašė Gruzijoje, Armėnijai ir Azerbaidžanui. Iš pradžių jis sakė neprisimenąs jokio pokalbio su L. Čepracku ir netgi teigė, jog tokio dainininko nepažįsta. Vėliau vis dėlto prisiminė, kad jo buvusi žmona ir L. Čepracko žmona esančios bendraklasės. Savo ruožtu L. Čeprackas tvirtina, jog V. Vilkelis net dalyvavęs jo vestuvėse.
„Gaila, kad lietuvis lietuviui iki šiol vilkas, – atsiduso baigdamas pokalbį L. Čeprackas. – Gal ir gerai, kad aš gyvenu Amerikoje. Čia bent negalioja dvigubi standartai, valstybės ir piliečių požiūris į tuos pačius dalykus sutampa“.
TIK FAKTAI:
Jau 21 metai L. Čeprackas gyvena JAV, Čikagoje. Turi nuosavą namą, aplink kurį yra daugiau kaip akras žemės (daugiau negu 40 arų).
L. Čeprackas turi krovinių pervežimo firmą, jo žinioje – 5 sunkvežimiai. Vieną iš jų visada vairuoja pats, o kelionių maršrutai driekiasi per visas valstijas.
Sunkvežimio vairuotojas – trečioji L. Čepracko specialybė. Gyvendamas Lietuvoje jis baigė Prano Mažylio medicinos mokyklą ir įgijo tuo metu prestižinę dantų techniko specialybę. Keletą metų dainavo „Oktavos“ estradiniame ansamblyje, be to, uždarbiaudavo papildomai – vakarais dainuodavo tuo metu garsiame „Orbitos“ restorane, o naktimis kartu su žmona darydavo dantų protezus.
Su pirmąja žmona Irma L. Čeprackas turi sūnų Liutaurą (37 m.). Šis yra vienintelis Lietuvoje kulinaras ir konditeris, baigęs prestižinę kulinarijos meno mokyklą „Le Cordon Blue“.
Antroji žmona Daiva turi medikės diplomą, dirba privačioje klinikoje higieniste. Su antrąja žmona L. Čeprackas užaugino dukterį – jai dabar 22 metai, studijuoja universitete.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
