„Pirmiausia Dievas, paskui tu, po to – aš“ – tokios gyvenimo formulės ragina laikytis Apaštalinis nuncijus Lietuvai, Latvijai ir Estijai arkivyskupas Luigi Bonazzi. Jį apie artėjančias šv. Velykas ir jų prasmę, šeimos sąvoką ir kaimyninių tautų santykius Lietuvos radijo laidoje „Akiračiai“ kalbino žurnalistas Tomas Dapkus.Velykos – viena svarbiausių Krikščioniškojo pasaulio švenčių. Tad norėčiau Jūsų klausti – kaip išgyventi Velykas, kaip jas patirti kasdieniame gyvenime?
Galiu pasidalinti vienu posakiu, kurį prieš daugelį metų išgirdau iš vieno išmintingo kunigo. Jis pateikė jį mums, kad padėtų tikrai „švęsti Velykas", gyventi autentišką krikščionio gyvenimą. Ši frazė skamba taip: „Pirmiausia Dievas, paskui tu, po to – aš...“. Tai paprasta, bet gili formulė, apimanti tikro džiaugsmo ir ramaus broliško gyvenimo paslaptį. Tačiau, kad ji būtų veiksminga, turi būti praktikuojama pilnutinai, laikantis „pirmumo sekos“.Iki Kristaus Prisikėlimo šventės yra gavėnios laikotarpis. Per gavėnią dauguma tikinčiųjų pasninkauja ir atsisako įvairių prabangos dalykų. Kiek tai svarbu?
Atgaila, apie kurią jūs kalbate ir kuri yra krikščioniui būdinga praktika gavėnios laikotarpiu, atrodo pasenęs, iš mados išėjęs žodis. Bet iš tikrųjų atgaila yra nepaprastai aktualus, šiuolaikinis žodis, nes tai yra sąlyga pasiekti laisvei. O šiuolaikinis žmogus yra ištroškęs laisvės, aistringai ieško tikrosios laisvės.
Kada esu tikrai laisvas? Ar tada, kai galiu daryti ką noriu? Tai nėra laisvė. Būti valdomam savo geismų, savo instinktų, savo kaprizų – tai jokia laisvė. Tai priklausomybė, vergovė. Ir šitą puikiai žino tie, kurie negali apsieiti be cigarečių, be alkoholio, be sekso. Jie gerai žino, jog nėra laisvi.
Laisvas yra tas žmogus, kuris išmoko kontroliuoti savo impulsus, kuris valdo savo jausmus, kuris moka daryti gera ir nugalėti blogį. Tad norint pasiekti laisvę, reikia kovoti, nugalėti save, įveikti savo ydas. Tai ir yra atgaila. Atgailauti – vadinasi, kovoti su mumyse esančiais blogais polinkiais. Tai reiškia, kaip jau pirma sakiau, Dievą ir kitus pastatyti pirma savojo aš.
Šeimos institutas itin puolamas Europoje, ypač valdančiojo elito. Kita vertus, Vengrijoje, Slovėnijoje, net Lietuvoje bandoma ryžtingai kovoti su surogatinės šeimos sąvokomis. Ar negalėtų būti vieningesnės laikysenos Europoje, palaikant tradicinę šeimą?
Šeima, besiremianti vyro ir moters santuoka, yra viena iš mūsų visuomenės atramų. Ir tai taip pat nėra grynai katalikiška vertybė, ji slypi žmogaus prigimtyje.
Kurį laiką atrodė, kad individualizmu ir reliatyvizmu besiremianti kultūra yra vienintelė dominuojanti mąstysena, prie kurios turi prisiderinti visos valstybės. Tai ypač buvo ryšku Europos kontekste.
Šiandien aiškėja, kad yra ne visai taip: prisiminkime Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur šioje srityje kiekviena valstija turi savus įstatymus, šiuo metu vykstančius svarbius debatus. Atrodytų, kad JAV yra šalis, toliausiai nuėjusi individualizmo keliu, tačiau pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau opozicinių grupių iš įvairių denominacijų krikščionių, ir ne tik, nebijančių organizuoti kampanijų, skelbiančių šeimos, paremtos santuoka, vertybes.
Kitaip tariant, nėra vieno sprendimo, prie kurio turi neišvengiamai prisiderinti visų valstybių įstatymai. Kas įvyko Jūsų paminėtose valstybėse, tai puikiai įrodo. Tą pat įrodo atkaklus ir įpareigojantis siekimas, kuris įtraukia daug Lietuvos parlamento narių ginti ir saugoti šeimą, sukurtą vyro ir moters ant neišardomos santuokos pamatų. Gerbiu ir vertinu šiuos įsipareigojimus.
Daug kas priklauso ir nuo mūsų, katalikų, sugebėjimo parodyti mūsų idėjose slypintį gėrį ir tiesą. Mes nekovojame su asmenimis. Mes tik dirbame, kad valstybė pripažintų šeimos – tos institucijos, kuri labiau negu bet kuri kita prisideda prie valstybės augimo ir stabilumo – teises.
Sakyčiau, mes turime atrasti fantazijos ir išmonės tam, kad įrodytume, jog ne mūsų mąstymo būdas yra „senas“ arba „konservatyvus“, bet tas, kuris atskiro žmogaus norus iškelia kaip vienintelį visuomenės kūrimo kriterijų. Tai tikra apgaulė antropologiniu, psichologiniu ir sociologiniu požiūriu, jau nekalbant apie religinį. Būtent šią „unikalią mąstyseną“ mes turime demaskuoti.
Lietuvių ir lenkų tautos, Lietuvos ir Lenkijos valstybės ištisais amžiais gyveno kaip broliškos. Lietuviai ir lenkai yra paskutinis katalikybės bastionas Rytuose. Tačiau dabar santykiai tarp valstybių ir bendruomenių blogėja. Jūsų vertinimu, kiek svarbūs lenkų ir lietuvių santykiai?
Kaip šeimoje yra svarbu geri santykiai tarp brolių ir seserų, nes kitaip šeima susiskaldys ir sugrius, taip, nėra abejonės, yra labai svarbūs geri santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos – dviejų broliškų tautų. Tuo labiau, kad kalbame apie dvi tautas, kurios save vadina ir išpažįsta kaip katalikiškas.
Dabar santykiuose esminis dalykas yra pagarba kitam, mandagumas – tokia elgsena, kurios žmogus neturi reikalauti iš kitų, bet visų pirma pats parodyti. Tačiau man atrodo, kad pastebiu vis augantį įtarumą tarp Lietuvos ir Lenkijos, dėl kurio vieni prieštarauja kitiems ir kaltina kitus. Ir tai vyksta dėl problemų, kurios, jeigu būtų parodoma gera valia, anot žurnalo „The Economist“, būtų visiškai nereikšmingos, tačiau tampa suklupimo akmeniu ir skiriančia siena. Reikia sustabdyti ir ryžtingai keisti tokią elgseną.
Kiekvienas turi išdrįsti žengti pirmą žingsnį, kartais net ne vieną, kito link. Tikslas nėra paskelbti nugalėtoja vieną ar kitą tautą, bet padaryti taip, kad abi tautos laimėtų. Kad laimėtų tarpusavio pagarba, pasitikėjimas, vienu žodžiu, broliškumas, bičiulystė. Linkiu Lietuvai ir Lenkijai įveikti šį bendrą iššūkį.
