Jau ilgą laiką Lietuvoje regime nesibaigiantį liberalų partijų skaldymąsi bei tarpusavio stumdymąsi. Kartais atrodo, kad jie, kaip tikri liberalai, bando gyventi taip laisvai, kad nesugeba, o gal ir nesiekia susitelkti bendram politiniam veiksmui.
Kai kas nors liberalų lauke ima bandyti organizuoti kietesnę hierarchiją ir discipliną, tuoj atsiranda keli, kurie ne tik nesutinka, bet būtinai atsiriboja politiškai ir struktūriškai. Jau galima būtų išvesti dėsnį – jei nori, kad atsirastų dar viena liberali partija, būtinai pabandyk jau esančioje organizuoti griežtesnes taisykles partijos vidaus gyvenime bei jos politinėje programoje.
Per trumpą laiką atsiras opozicija, kuri taps naujo politinio liberalios pakraipos darinio pagrindu.Bet jei tuo patikėsime, imsime galvoti, kad šioje partijoje yra tik individualistai ir daugiau į anarchiją nei į liberalizmą linkę politikai. Ir apskritai, taip mąstydami mes pasiduodame stereotipiniam mitui apie niekaip su savimi nesusitvarkančius liberalus. Bet manau, kad tai mitas, kuris kažkam labai naudingas. Verta pasamprotauti apie interesų kryžkelėje stovinčius liberalus, pasmerktus gyventi susiskaldžiusius, kol nebus suvokta jų nesantaikos logika. Tegul tai bus hipotetinė versija, kuri neišvengiamai atveria tam tikrus politikos šešėlius.
Pažvelgę į nusistovėjusį Lietuvos politinių partijų lauką matome, kad visos liberalų partijos iš esmės pretenduoja į centro dešinės diapazoną. Taigi liberalai save mato daugiau dešiniąja nei kairiąja partija. Centro vieta liberalams atsirado dėl jų gebėjimo sutelkti apie save tuos, kurie negali pasirinkti tarp kairės ir dešinės ir tuo pačiu metu nenori pritapti prie populistiškai besielgiančių politinių partijų.
Taigi liberalų užimtas politinis centras – tai siekiančių atsakomybės piliečių erdvė, kurioje liberalai – tiek Liberalų sąjūdis, tiek ir Liberalų ir centro partija – yra geidžiami ir laukiami. Bet, suvokdami šios partijos intelektinę bei ideologinę potenciją galime laukti politinio įsiterpimo iš išorės, vardan liberalų „susmulkinimo“.
Čia skaldymo naudą turi regėti dešinė – TS-LKD, nes jų politinė logika reikalauja visas partijas, esančias jų interesų bei veiklos zonoje, arba įtraukti į savo gretas, arba marginalizuoti, išstumti iš politikos, arba suskaldyti. Taip buvo pasielgta su krikščionių, demokratų, tautininkų partijomis (tautininkai 2011 metais sugebėjo išslysti iš TS-LKD glėbio). Liberalai, kurie nesidavė nei įtraukiami, nei išstumiami, patyrė savo likimą – juos sėkmingai skaldo ir dalija į nepavojingas partijas.
Galime sakyti, kad jie patys suskyla ir susipyksta, bet galime manyti, kad tokia padėtis naudinga ir tiems, kurie žvelgia į centrą iš santykinės kairės – populistinės Darbo ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos. Joms liberalai irgi nereikalingi nei kaip konkurentai, nei kaip sąjungininkai, nes abiem atvejais užgoš savo ideologinėmis tiesomis bei asmenybių ryškumu.
Todėl galime kelti versiją, kad liberalizmas Lietuvoje egzistuoja suskaidytoje formoje todėl, kad būdamas vieningas jis taps rimtas ir nepageidaujamas konkurentas valdžios bei politikos santykiuose.
