Netrukus pasirodys nauja politologo Lauro Bielinio knyga "Visuomenė, valdžia ir žiniasklaida: prieštaringa komunikacinė simbiozė". Šioje knygoje autorius parodo, kaip randasi naujos sąsajos tarp politikos ir žiniasklaidos subjektų, kaip kinta visuomenės požiūris į valdžią formuojantis informacinei visuomenei.
Ištrauka iš L. Bielinio knygos:
Žiniasklaidos ir visuomenės santykiams apibūdinti labai tiktų šis senas paradoksas: Pamato praeivis žmogų, kažko ieškantį po gatvės žibintu, ir klausia jo, ką jis po žibintu tikisi rasti?- Pamečiau savo namų raktus, - atsako šis.- O kur tu juos pametei?- Ten, už kampo, - atsako susirūpinęs pilietis.- Tai kodėl ieškai čia? - klausia nustebęs praeivis.- Todėl, - rimtai argumentuoja pilietis, - kad čia šviesu ir viskas matyti, o ten nėra žibinto.Žengdami į informacijos amžių, mes esame pakliuvę į panašią situaciją, kai gausybėje informacijos ieškome ir gauname ne tai, ko ieškome ir ko reikia, o tai, kas labiau nušviesta ir gražiau pasiūlyta - stovime po žiniasklaidos "žibintu" manydami, kad tik čia galime rasti tai, ko mums reikia.
"Omni.lt" kalbasi su autoriumi L. Bieliniu.
Man atrodo, knygoje gvildenama tema išties aktuali, nes žiniasklaida ilgai buvo šlovinama, mūsų visuomenė ja labai pasitiki, kitaip nei valdžia. Vis dėlto valdžia negali gyventi be žiniasklaidos, o žiniasklaida, ko gero, negali gyventi be valdžios. Kaip šių dviejų sandų santykiai atsiliepia mūsų visuomenei?
Na, aš bandau parodyti, kad veikia ne du, o trys subjektai - valdžia, žiniasklaida ir visuomenė. Visuomenė, kaip atskiras subjektas, kuris irgi daro įtaką tiek valdžiai, tiek žiniasklaidai ir yra jų veikiamas. Galbūt iš dalies teisūs tie, kurie sako: kokia visuomenė, tokia ir valdžia; kokia visuomenė, tokia ir žiniasklaida, bet teisūs ir tie, kurie sako: kokia žiniasklaida, tokia ir visuomenė; kokia valdžia, tokie ir žmonės. Klystančių nėra ne todėl, kad viskas yra kažkur per vidurį, o todėl, kad šie trys veikėjai mūsų Lietuvos valstybėje, - ir apskritai bet kurioje valstybėje, - iš esmės susideda iš to paties, t.y. iš žmonių. Valdžia yra Lietuvos žmonės ir žiniasklaida yra Lietuvos žmonės. Jie neišvengiamai veikia vienas kitą, - net ir buitiniame pokalbyje mes bandom daryti įtaką vienas kitam, - taip ir šitame lygmenyje žiniasklaida siekia padaryti taip, kad pagrindinis jos interesas - verslo interesas, būtų realizuotas: visus laikraščius išpirktų, televizijos kanalus žiūrėtų, radijo laidas klausytų, interneto puslapius skaitytų.
O kur tada yra sąžiningos žurnalistikos, objektyviai atspindinčios mūsų tikrovę, vieta?
Žinot, aš žurnalistą lyginčiau su kareiviu. Geras kareivis yra tas, kuris atlieka pareigą, ir tai jam yra svarbiausia. Žurnalisto pareiga yra apibrėžta Žurnalistų etikos kodekse, įstatyme ir, pasakysiu, jie vykdo šią pareigą - su klaidomis, be klaidų, bet vykdo. Kada bandome kalbėti apie sąžinę, mes galvoje turime objektyvumą. Kodėl jie neobjektyvūs? - klausiam. Bet juk žurnalistas yra subjektas, turintis subjektyvią nuomonę, turintis savo istoriją, savo supratimą apie gyvenimą, savo patirtį, žinias.
Bet sakėte, kad žiniasklaida rašo tam, kad būtų tiražas, kad laikraščiai būtų išpirkti. Ar tai nesikerta su objektyvumu? O gal visuomenė turi poreikį gauti kažkokių aštresnių naujienų, tam tikru kampu parodytų naujienų?
Tiražas yra natūralus komercinis interesas. Šitas komercinis interesas daro paklaidą apskritai visos žiniasklaidos veikloje ir žurnalisto požiūriuose į viską. Žurnalistas negali objektyviai visko kaip fotoaparatas atspindėti - jis nėra fotoaparatas ir nėra veidrodis. Jis yra ribotas savo fiziniu kūnu, savo supratimu, todėl jis atspindi taip, kaip mato. Bet tai nėra nei gerai, nei blogai - tiesiog taip yra.
O kaip mato politologas, šios knygos autorius, - ar mes iš žiniasklaidos gauname tai, kas iš tikrųjų vyksta mūsų politiniame gyvenime?
Aš manau, kad kiekvienas mūsų iš žiniasklaidos pasiima tai, ko jam reikia, o ne tai, ką jam duoda žiniasklaida. Mes juk skaitom laikraščius ne šiaip sau - nuo pavadinimo iki paskutinio puslapio. Skaitom tą, kas mus domina. O kas mus domina? Mus gali dominti tik tokie dalykai, kurie vienaip ar kitaip susiję su mumis arba mūsų interesais. Todėl tegul ir objektyviausias iš dienraščių arba televizijos kanalų transliuoja man objektyviausią iš visų objektyviausių informaciją, jeigu ji manęs nedomina, geriausiu atveju ji man - tuščias dalykas. Aš pasiimsiu kokią nors linksmą, kvailą arba isterišką žinią, kuri man artima, ir pasakysiu: o kaip gerai parodė, nes aš irgi taip galvoju, arba - aš šiuo metu esu ant ko nors piktas ir ten piktai tą parodė.
Ar norite pasakyti, kad pusiau bulvarinės žiniasklaidos, kuri imituoja rimtą žiniasklaidą, poreikis gimsta pačioje visuomenėje ir dėl to yra nemažai tokių tekstų?
Iš dalies taip. Iš dalies visuomenė užauginta tokia, kad norėtų tokios žiniasklaidos, bet kita vertus, ji yra tokia. Mes normalūs žmonės - su savo kaprizais ir labai žemo lygio emocijomis, reakcijomis į aplinką. Jeigu kas mano, kad jis yra kitoks, jis apgaudinėja save, ne kitus. Nes mes esame paprasti žemės kirminai - visi, netgi didžiausias akademikas ar profesorius yra lygiai toks pat paskalų nešiotojas savo įstaigoje, lygiai toks pat išgeriantis, rėkiantis ant savo šeimos narių ir pan. - su visais tais skandalų elementais, apie kuriuos mėgstame skaityti. Mes visi mėgstame žiūrėti pro rakto skylutę. Ir mėgstame žiūrėti ne į paprastus dalykus, o į skandalingus.
Ar nėra taip, kad šiuo mūsų polinkiu kas nors manipuliuoja ir, sakykim, pateikia, išryškina tokius dalykus, kurie kažkam yra naudingi?
Be jokios abejonės, siekia tą daryti. Siekia tą daryti žiniasklaidos priemonės, siekia tą daryti politikai, šiaip kokios nors suinteresuotos struktūros, netgi valdžia. Aš, pavyzdžiui, visai rimtai priėmiau Vytauto Landsbergio samprotavimą, kad visas tas lėktuvo kritimo skandalas iš tikrųjų gali būti uždanga rimtesniam veiksmui, tarkim, "Mažeikių naftos" pardavimui. Labai logiška. Nenorėčiau, kad taip būtų, bet, mano galva, tai labai logiška. Iš tikrųjų manipuliacija, siekis manipuliuoti arba bandymas pasinaudoti tuo ir sumanipuliuoti visada egzistuoja. Įvardysiu ir kitos pusės jėgą. Visuomenė turi tam tikrų priešnuodžių - ji tam tikru momentu užmiršta, kad reikia būti manipuliuojama, staiga nenori to daryti, nedaro to ir nežinia kodėl. Ilgai manipuliuoti visuomene neįmanoma. Trumpą laikotarpį jai galima, šiurkščiai tariant, makaronų ant nosies pakabinti, bet ilgesniame laikotarpyje viskas išsilygina.
Ar Lietuvos visuomenė šiuo požiūriu yra kantri, ar galima ja smarkiai manipuliuoti. Kur yra tos tamprumo ribos?
Kad ji yra kantri, sakau remdamasis kitais kriterijais. Bet manipuliuoti ja nėra taip paprasta. Mūsų visuomenė - vis dėlto aš esu įsitikinęs - yra išsilavinusi visuomenė. Taip, ji emocinga, bet ne taip kaip pietiečiai, taip, jinai gana vulgari, bet mes galime rasti kitų tautų, kur vulgarumas tiesiog šviečia ir daugiau nieko kito. Mes esame normalūs ir, be viso kito, dar ir šiauriečiai. Na, Rytų Europa - jau beveik šiaurė, palyginti su Ispanija, mes apskritai esame beveik eskimai. Taigi pagal savo charakterį ir temperamentą, pagal savo visuomenės kultūrinį būvį esame labai rami visuomenė, su kuria reikia labai subtiliai veikti, jeigu nori ja manipuliuoti. Bet tai nėra taip paprasta.
Teigiate, kad mūsų visuomenė yra normali. O ar mūsų žiniasklaidos priemonės atitinka vakarietiškus standartus? Sakykim, intelektualai nuolat reiškia nuomonę, kad viena ar kita televizija jiems nepatinka, vienas kitas laikraštis, kuris galbūt galėtų būti normalus, jų skelbiamas bulvariniu. Yra priešprieša tarp intelektualų ir žiniasklaidos. Kodėl?
Taip, ji didžiulė. Tegul visus tuos kriterijus ir vertinimus pasako žiniasklaidos tyrinėtojai, žurnalistikos atstovai, kurie iš tikrųjų tai išmano, - tarkim, Audronė Nugaraitė, kuri labai atidžiai perskaitė šią mano knygą, davė daug rimtų patarimų. Jie čia specializuojasi ir gali daug ką pasakyti. Aš remiuosi, ko gero, ja ir manau, nesuklysiu, nes girdėjau ne vieną kartą, kad mūsų žiniasklaida atitinka daugelį tų standartinių kriterijų, reikalavimų, kurie keliami Vakarų žiniasklaidai. Ir aš žiniasklaidos atstovus vertinu aukštai, netgi bulvarinės žiniasklaidos atstovus vertinu labai aukštai. Nes tie bulvariniai laikraščiai duoda rezultatą, kurio siekiama - didžiulį pelną. Vadinasi, žiniasklaidos atstovai dirba efektyviai.
Kita vertus, klausiate apie kultūringos ir intelektualios žiniasklaidos poreikį. Ar neatsitinka taip, kad mes sulėkštėjame: pelnas gaunamas labai profesionaliai, tačiau visuomenė informuojama labai paviršutiniškai ir jos sąmonė yra intelektualiai blukinama? Vėlgi nesutikčiau su tuo. Jeigu taip manytume, mes tiesiog pasirašytume po teze, kad visuomenė yra bejėgė ir su ja galima daryti viską, ką nori. Esu karštai įsitikinęs, kad visuomenė yra absoliučiai normali, kaip sakiau jau ne kartą, o tai reiškia, kad ji gali apsiginti nuo tokių vulgarėjimo procesų. Tie, kurie kalba, kad trūksta intelekto mūsų žiniasklaidai, trūksta kultūros, tegul nekalba, tegul bando įsiterpti. Man labiau patinka, kada jie leidžia, tarkime, "Šiaurės Atėnus", negu kad vulgarios, arba prižįstamos vulgaria, žiniasklaidos puslapiuose kalba apie tai, jog mūsų žiniasklaida yra vulgari.
O kaip visuomenė gali atsispirti? Pati visuomenė, ne kaip valstybė, o kaip pilietinė, dinamiška visuomenė. Kokie yra visuomenės instrumentai? Sakykim, yra viešųjų ryšių kampanija, susitaria, kad skelbs straipsnių seriją įvairiuose leidiniuose, per televiziją, radiją farširuos šitokiomis žiniomis ir taip tikslas bus pasiektas. Kokie yra mūsų visuomenės ginklai nepasiduoti šitam?
Iš pradžių panagrinėkime, ar iš tiesų kokia nors viešųjų ryšių kampanija daro didžiulį poveikį. Taip, ji daro poveikį, bet paklauskite kokį.
Na sako, paskelbkime laisvę Joninėms ir Seimas balsuoja už Jonines su gausiu alaus gėrimu.
Tiesą sakant, tai labai menkas reikalas, todėl Seimas šitą taip laisvai priėmė. Buvo subrendęs kitas dalykas - poilsio ir šventinių dienų, ko gero, reikia Lietuvai. Na, pakliuvo Joninės, tapo Joninės.
Mano mintis buvo kita - ar kartais panašiu būdu ir rimtesni dalykai mums neįdiegiami?
Supratau. Šitoje knygoje apie tai nekalbu, tačiau keletas tyrimų rodo, kad geriausiu atveju visuomenę paveikti, pakeisti jos nuomonę ir pozicijas galima tik 10 procentų jos narių. Ir jeigu tą galima padaryti, jau yra didžiulė pergalė. Visas kitas visuomenės pozicijas, nuostatas reikia keisti ilgai, tai yra ilgas, sudėtingas procesas. Nebūna taip, kad šiandien paskelbėme kokią nors tezę, prasukome viešuosius ryšius ir po savaitės visi galvoja jau priešingai.
Ką galime pasakyti apie naująsias informavimo priemones, tokias kaip internetas? Štai neseniai per radiją girdėjau diskusiją - buvo kalbama apie naujas lietuvių ir žydų santykių tendencijas ir vienas iš argumentų pagrįsti Lietuvoje esančias antisemitines nuotaikas buvo vieno iš portalų antisemitiniai komentarai. Ir jie buvo pateikti kaip objektyvus dalykas, kad tokia nuomonė yra. Nors mes nežinome, gal visus tuos komentarus surašė vienas žmogus arba kokia nors tarnyba, kuri norėjo tą parodyti, o tai jau priimama kaip faktas.
Iš tikrųjų šiuolaikinė, elektroninė, pirmiausia internetinė žiniasklaida, yra labai specifinė. Specifika ta, kad čia sumažėja tarpininko vaidmuo, skaitytojas gali tiesiogiai kalbėti, bendrauti su kitu skaitytoju, pasikeisti žiniomis be laikraščio, be televizijos naujienų laidos. Portalas tampa ta vieta, kurioje vyksta pokalbis, kurioje komentatoriai surašo viską, ką gali. Didelis jų atsipalaidavimas sąlygotas to, kad garantuotas visiškas anonimiškumas arba manoma, kad anonimiškumas yra. Na, čia reikėtų suabejoti, nes yra aibė techninių priemonių, kurios leidžia atsekti adresatą. Todėl tie, kurie rašo pernelyg drąsiai ir mano, kad niekas nežino, kas jie tokie, jie paprasčiausiai yra iki galo neišsilavinę ir nesuvokia, kad elektronika leidžia ne tik tiesiogiai bendrauti, bet leidžia ir atrasti adresatą.
Kita vertus, jūs visiškai teisus, kad neaišku, kas kalba, nes čia vienas ar du žmonės gali sukelti tokią bangą, kad atrodys, jog kalba tūkstančiai. Iš tikrųjų vienas ir tas pats žmogus - apie tai rašau paskutiniame knygos skyriuje - gali imituoti partiją, visuomeninį judėjimą, minias žmonių ir pan., ir tai padaryti profesionaliai jam padės naujosios technologijos. Todėl mes turime žiūrėti į internetinę žiniasklaidą ir atsargiai, ir su įvairiais lūkesčiais, ir šiek tiek atlaidžiai, suvokdami, kad iš tikrųjų internetas nei kaltas, nei nekaltas - tai mes esame tokie. Mes dar kartą parodome sau ir pasauliui, kad tos tamsiosios pusės, kurios mumyse glūdi, niekur neprapuola, net jeigu kalbame tik gražius žodžius ir nešiojame tvarkingus drabužius. Mes esame lygiai tokie pat kaip visada - ir geri, ir blogi kartu. Tas atsiskleidimas galbūt savotiškai mus nuvainikuoja ir leidžia į save blaiviau pažiūrėti - ir visuomenei, ir tiems skaitytojams, kurie tai skaito, ir tiems, apie kuriuos tai rašo.
Kalbėjosi Saulius Spurga ([email protected])
