Mes dažnai kritikuojame ir nevertiname politikų dėl to, kad jie daug pažadėję mažai įvykdo, kad jie pakliūna į visokias kvailas ir negarbingas situacijas, kad jie elgiasi neprofesionaliai ten, kur reikalingas aiškus ir dalykiškas sprendimas, juokina visus ir apskritai užsiiminėja viskuo, tik ne politikui privalomu darbu. Galima būtų išsakyti dar daugiau priekaištų ir kritikos politikų adresu, tačiau būkime sąžiningi – daugelis nepasitenkinimo jais priežasčių nėra teisingos. Mes labai daug reikalaujame iš jų ir kartais įkarštyje savo problemas irgi permetame jiems, tarsi jie būtų kalti dėl mūsų nesutvarkyto kiemo ar prakiurusio namo stogo.
Visuomenė renka į save panašius, taigi išrinkę juokdarį turėtume suprasti, kad daugeliu atvejų patys elgiamės kaip juokdariai, kai vietoj problemų sprendimo kreipiamės į antgamtines jėgas arba tiesiog užgeriame. Renkame piktus ir kerštingus, bet gi ir patys nesugebame be pykčio susitarti su šalia gyvenančiais, kerštaujame kolegai už dešimtmečio senumo klaidas. Štai tada ir formuojasi požiūris į visą aplinką, kaip kaltą dėl mūsų problemų.
Aišku, tai labai patogi pozicija, kurioje visada rasi bendrininką, pritariantį tau ir padedantį kaltinti politinę kairę dėl dešiniųjų klaidų, o dešinę – dėl kairiųjų klaidų. Ir visus politikus – dėl mūsų pačių neveiklumo ir neprofesionalumo. Kaip A.Kubilius savo Vyriausybės visų bėdų priežastį mato G.Kirkilo veikloje, argi ne cirkas? Bet gi taip negarbinga, jau bent dėl tos priežasties, kad dešinieji tuomet buvo sudarę savotišką sutartį su valdančiąja kairiųjų dauguma dėl palaikymo esminiais klausimais.
Bet kas yra garbė politikoje, kaip ji galėtų pasireikšti? Visų pirma ir, matyt, svarbiausia – asmeninės atsakomybės turėjimas. Jei žmogus turi šį jausmą, jis nepermes kaltės kitam, jis nenusišalins nuo sudėtingo, gal net neišsprendžiamo klausimo sprendimo. Štai tada matome, kad politikai ima po truputį artėti prie atsakingos, vadinasi, garbingos politikos ribų. Nes daugelyje sričių išties verčiau nebūti politiku, nes visi kaltinimai, priekaištai bei visuotinė nemeilė yra garantuota, jei sprendi problemą, kuri labai sudėtinga.
Kita vertus, turime suprasti, kad kartais po garbės skraiste yra dirbama siekiant labai konkrečių ir visai negarbingų tikslų, veikiama vardan siauro asmeninio intereso, vardan pelno savo giminaičiams ar patikėtiniams.
Bet įstatymas tobulėja, ir veiksmai, kurie kertasi su juo, tampa vieši ir kerta politikui bei jo partijai. Štai greitį viršijęs A.Kašėta nedelsdamas pasitraukė iš Seimo pirmininkės pavaduotojo posto – nes pavojinga buvo ne bauda už greičio viršijimą, o savo ir visos partijos reputacijos praradimo grėsmė. Štai D.Valys, padaręs avariją, nelaukdamas teikia atsistatydinimo raštą, nes, be bausmės, kuri greičiausiai bus, dar yra visos prokuratūros autoriteto praradimas. Taigi garbės saugojimas tampa dažnesnis ir svarbesnis už postus bei uždarbius veiksnys. Tikėkimės, kad tai ne elementarus priešrinkiminis politikų atsargumas, o nuoširdus moralės ir įstatymo paisymas. Bet... pradėkime nuo savęs ir paklauskime, ar mes taip sugebėtume?
Tauragės kurjeris
