Trečiojo Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio pradžia yra paženklinta išskirtinai nauju politiniu įvykiu: tarpininkaujant Lietuvos institucijoms yra suimtas Baltarusijos disidentas ir kaimyninėje autokratinio režimo valstybėje jo laukia ilgi įkalinimo metai.
Lietuvos teisingumo institucija, Baltarusijos režimui paslaugiai atskleidusi visus bankinius duomenis apie jos disidentų lėšas ir įplaukas, brutaliu kumščiu smogė tiesiog per LR Konstitucijos 136 str.: „ Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei“.
Kilęs viešas pasipiktinimas dėl institucinės politinių disidentų išdavystės, įvykdytos lietuviškų naujųjų politinių laukinių rankomis, atskleidė dar negirdėtą neregėtą institucinę krizę, nes valstybės pareigūnai tik purtosi atsakomybės ir vis nėra kaltų dėl sulaužytų valdymo ir administravimo įgaliojimų.
LR Seime sudaryta tarpinstitucinė komisija dėl Lietuvos tarnybų talkinimo Baltarusijos struktūroms aplinkybes – pakankamai formali ir neveiksminga. Kaip veikia tokios komisijos yra gerai žinoma: susirinkę vidutinio rango pareigūnai padiskutuoja įvairiomis temomis, po to – parengia bendrąsias rekomendacijas ir tuo viskas pasibaigia.
O esminis klausimas dėl politinės disidento išdavystės ir svaraus lietuviškų institucijų „indėlio“ į šį demokratijos griovimo procesą yra susijęs su būtinybe atsakyti ir į kitą, ne mažiau svarbų pamatinį klausimą: kas ir kokiu mastu yra atsakingi už tokį gėdingą ir visais atžvilgiais niekšingą sprendimą, suteikiant kaimyninėje šalyje įsitvirtinusiam politiniam režimui duomenis apie opozicijos sąskaitas Lietuvos bankuose ir gautas įplaukas, išduodant politinių disidentų ir politinių kalinių pasitikėjimą, apgaunant visą pilietinę visuomenę.
Piktybiški šio institucinio sprendimo požymiai yra akivaizdūs ir jų sistemingam tyrimui tiesiog būtinas specialus parlamentinis tyrimas. Valdininkai juk ir patys pripažino, kad Lietuva turėjo teisę neteikti teisinės pagalbos Baltarusijai, kadangi sutartyje – pasirašytoje dar 1992 metais - yra punktas, numatantis, jog pagalba gali būti neteikiama, jeigu tai prieštarauja šalies politinei situacijai ir jos požiūriui.
Argi ne keista, kad Teisingumo ministerija, kuri su įvairiomis užklausomis nuolat kreipdavosi ir į VSD, ir į Užsienio reikalų ministeriją, o čia tokiu svarbiu politiniu klausimu – išduodant politiniam režimui disidentų bankines sąskaitas, o tuo pačiu – brutaliam susidorojimui ir pačius kovotojus už laisvę - rado laiko kreiptis... tik į teismą.
Todėl stulbina faktas, kad šie konfidencialūs duomenys iš bankų buvo išreikalauti itin uoliai ir apgalvotai - net pasitelkus teismą. Ir iš karto atkrinta prielaida, kad tai gali būti vien tik prastai atlikta biurokratinė procedūra, kaip tai dabar bando aiškinti valdininkai.
Akivaizdu, kad šiai politinei barbarybei – demokratinės opozicijos Baltarusijoje naikinimui, lietuviškąją teisingumo instituciją pavertus aklu ir klusniu įrankiu – buvo pasirengta nuosekliai, nes buvo atlikta pakankamai sudėtinga teisminio įpareigojimo procedūra, reikalaujant bankams pateikti konfidencialią finansinę informaciją.
O gal šią institucinę trumparegystę, prilygstančią politiniam susidorojimui, lėmė kokios nors subjektyvios priežastys? Net ir kilus tarptautiniam pasipiktinimui dėl ciniškų šiurpinančių lietuviškojo „realpolitik“ veiksmų Baltarusijos disidentų atžvilgiu, teisingumo ministras Remigijus Šimašius taip ir liko nepasiekiamas net naujųjų technologijų priemonėmis. Kitaip tariant, buvo pasirinkta klasikinė stručio pozicija: iškilus grėsmei, geriau kišti galvą į smėlį, likusią kūno dalį atkišant viešumai ir kantriai laukiant, kol iškilusi grėsmė pranyks pati savaime. Todėl apie asmeninę ministro atsakomybę kalbėti netenka, nes ji taip pat – atostogų smėlyje.
Akivaizdu, kad nei parlamentinio, nei vyriausybinio tyrimo dėl mūsų institucinės Baltarusijos disidentų išdavystės pilietinė visuomenė dar ilgai nesulauks, tačiau būtina prisiminti, kad ji ir pati yra demokratinės kontrolės priemonė. Todėl viešas reikalavimas, kad teisingumo ministras R.Šimašius privalo nedelsiant prisiimti atsakomybę – demokratiškai pagrįstas ir teisingas.
Būtent šios lietuviškojo „teisingumo“ institucijos sprendimu ką tik už šių grotų pateko Baltarusijos Žmogaus teisių centro „Vesna“ atstovas Alesius Beliackis ir jam gręsia net septyneri metai laisvės atėmimo.
Kaip tik dėl šio ministro ir jo vadovaujamos ministerijos veiksmų, atsakomybės stygiaus, didelę žalą patyrė ir pati demokratinė Lietuvos visuomenė, nes yra totaliai sugriautas pasitikėjimas šia institucija, jos vadovų veiksmais ir gebėjimu atstovauti mūsų valstybę.
Žinia, pasitikėjimas – pamatinė demokratinė vertybė. Kad demokratija sėkmingai stiprėtų, būtina pelnyti pilietinės visuomenės pagarbą ir tą patį nepamainomą pasitikėjimą savo valdžia bei valstybe. Tačiau šiandien Lietuvos pilietinė visuomenė atranda tik institucines nuolaužas ir besivelkančią labai didelių įtarimų kuprą: politinė barbarybė yra akivaizdi, visiems gerai matoma, nes diktatoriškam Aleksandro Lukašenkos režimui pati Lietuva įdavė opozicijos lyderius - kovotojus už laisvę ir žmogiškąjį orumą.
Valstybę, netelpančią į teisinius rėmus, konstitucinių pagrindų kūrėjas prof. Mykolas Romeris, vadino policine. O šiandien galime tik patvirtinti, kad be pilietinių atsakomybės ir pasitikėjimo pamatų - valstybė taip pat gali greitai pavirsti demokratijos griaučiais.
Viduramžiais kvailys arba juokdarys atlikdavo svarbią politinę funkciją: jam buvo suteikta teisė šaipytis iš politinių susitarimų ir kalbėti tokius dalykus, už kuriuos feodalų patarėjams grėstų žiauri bausmė. Tad gal būtų verta atgaivinti tokią patogią kritinio diskurso tradiciją ir Lietuvos valdymo institucijose, įvedant kokią viešą kvailelio pareigybę. Ministrai, seimūnai ir toliau galės sau ramiai posėdžiauti, nebūdami atsakingi nei už savo veiksmus, nei už sprendimus, o reikalui prispyrus – atsistatydins bent jau etatinis institucinis juokdarys.
Lilijana Astra, Tautinės partijos „Lietuvos kelias“ pirmininkė
