Viena iš korupcijos formų ir visuomenei labiausiai žinomas yra kyšininkavimas. Ši forma yra tiesiogiai siejama su administracine korupcija, pagal kurią vertinamas viešųjų įstaigų skaidrumas ir efektyvumas sprendžiant visuomenei reikšmingus uždavinius. Juk viešųjų paslaugų sistema turi veikti taip, kad kiekvienas asmuo gautų kokybišką paslaugą be jokių neteisėtų mokėjimų, o jos suteikimo mechanizmas būtų teisėtas, paprastas ir aiškus.
Kyšininkavimas senovėje
Senovės Romoje valdininkai iš valstybės gaudavo net specialias „dovanas“ produktais, kad dėl menkų atlyginimų nebadautų ir nepradėtų kyšininkauti. Daugiausia įkliūdavo tik tie valdininkai, kurie ima per mažai, kad galėtų pasidalyti su kitais ir taip išvengti bausmės. Patys imperatoriai buvo renkami pagal kyšio dydį, nes valdovu tapdavo pretendentas, pasiūlęs imperatoriškajai gvardijai didesnę „dovaną“.
Graikų rašytojas Pausanijas rašė, kad net olimpinėse žaidynėse varžovų ir teisėjų papirkinėjimai nesiliovė tol, kol imperatorius Teodosijus panaikino olimpines žaidynes dėl paplitusios korupcijos ir brutalumo.
Teigiama, kad Rusijoje kyšiai minimi jau nuo XIII a. Ivanas III pirmasis iš valdovų pradėjęs bausti rykštėmis ir rimbu už „dovanėles“ tarnautojams. O Ivanas Rūstusis įsakė kyšininkavimu įtariamus valdininkus sumesti į upę. Garsusis rusų valdovas Petras I taip pat kovojo su korupcija, įpykęs caras net ketino išleisti įsaką, pagal kurį reikėtų karti kiekvieną, jei jo paimtų kyšių vertės pakanka virvei įsigyti.
Galima teigti, kad gilioje senovėje pagunda dovanoti, siekiant asmeninio pranašumo, valdžia naudojamasi sąmoningai. Kas stipresnis, tas ir laimi. Visais laikais buvo kovojama su Korupcija– piktnaudžiavimas patikėta galia siekiant asmeninės naudos. O dažniausiai pasitaikančios ir gerai visuomenėje žinoma korupcijos forma yra kyšininkavimas.
Kyšiai sprendžia problemas
Nors ilgą laiką kalbos apie kyšininkavimą ir jo tyrimus buvo tabu arba atskiros šalies reikalas. Tik visai neseniai tarptautiniu mastu imta kalbėti apie šio reiškinio priežastis, esmę ir pasekmes. Kyšininkavimo problema aktuali visur ir visada. Šis reiškinys akcentuojamas ir politikų savo kalbose ir spaudoje. Kyšiai tebelieka efektyvi verslo bendravimo su daugeliu institucijų priemonė.
Kyšininkavimas yra vienas labiausiai slaptas, nematomas, išoriškai nepasireiškiantis nusikaltimas. Tai pripažįsta absoliuti dauguma visuomenės narių, bet ta pati visuomenė taip pat mano, kad kyšiai padeda išspręsti iškilusias problemas
Išvaistyti milijardai, nesuprantami teismų sprendimai, valstybės tarnautojų savivalė ar policijos pareigūnų kyšininkavimas visų pirma yra prasto valdymo pasekmės. Politikų ir valstybės tarnautojų nenoras arba nesugebėjimas pagrįsti savo sprendimų, efektyviai leisti mokesčių mokėtojų pinigus ir užtikrinti kokybiškas paslaugas visuomenei žlugdo žmonių pasitikėjimą valstybe ir atveria kelią sukčiavimui, kyšininkavimui.
Piliečiai turi pasitikėti savo valdžios atstovais ir žinoti, kad jiems tiesiog neapsimoka papirkinėti ar apgaudinėti valstybės, nes taip jie apgaudinėja patys save ir moka dukart. Žinant, kad vidutinis kyšio dydis Lietuvoje svyruoja nuo 50 iki 100, nesunku suvokti, kad kyšiams kasmet išleidžiame milijonus litų.
Dauguma lietuvių vis dar tiki, kad kyšis gali padėti išspręsti problemas ir yra pasiryžę jį duoti. Dažniausiai kyšininkavimo priežastis yra gan proziška: žmonės duoda kyšį, nes mano, kad tai pagreitins arba palengvins sprendimų priėmimą, o neduoda, kai neatsiduria situacijoje, kurioje iš jų būtų reikalaujama papirkinėti.
Tuo naudojasi korumpuoti pareigūnai, matydami kyšio ėmimo finansinę naudą, dažnai turi teisę savo nuožiūra persitvarkyti veikla. Nenorintiems paklusti jie gali grasinti areštu ir patraukimu baudžiamojon atsakomybei. Tokiais atvejais pareigūnai gali teisinti kyšius kaip priemonę dar didesnei žalai išvengti, tačiau sisteminiai nuostoliai vis dėl to dideli.
Patys leidžiam, Kad kyšininkavimas tęstųsi
Kyšių mastai išaugo dėl visuomenės pragmatiškumo: piliečiai perka ne tik medikų, švietimo darbuotojų ar kelių policininkų paslaugas, bet ir teisėjų, politikų, valdininkų paslaugas, o tai kelia rimtą grėsmę teisinės valstybės egzistavimui.
Perėjimas į rinkos ekonomiką nepanaikino buvusių socialinių negerovių, o kai kuriais atvejais dėl pereinamojo proceso teisinio neapibrėžtumo, politinio ir pilietinio nesubrendimo buvo pretekstas naujoms kyšininkavimo apraiškoms.
Vartotojiškos, bet nebūtinai pilietiškos, visuomenės prioritetai suponavo išaugusius kyšio davimo mastus ir davimo priežastis. Privatizacija, kaip bandymas spręsti viešojo sektoriaus efektyvumo ir rezultatyvumo problemas, Lietuvoje davė skirtingas pamokas: atvėrė kelius rinkos ekonomikai, leido valstybei sutaupyti, bet kartu leido atskiriems pareigūnams, politikams, pasinaudojus tarnybine padėtimi, pažintimis ir ryšiais, tapti naujaisiais verslininkais likusios visuomenės sąskaita.
Kyšininkavimas turi liautis. Visų pirmą turim pradėt nuo savęs, o tada išrinkt žmones, kurie kovotų prieš tai ir spręstų šią problemą efektingai. Tik mes patys, gegužės 25d. per Europos Parlamento rinkimus, galim nuspręst, kas tai sustabdys.