Nuo rudens prasidėjusi maisto produktų kainų pasiutpolkė ne vieną privertė gūžčioti pečiais ir ieškoti kainų kilimo priežasčių. Atidžiau pradėti sekti ir didieji prekybos centrai bei jų uždedami antkainiai būtiniausiems maisto produktams.
Brangiausia duona
Siekdama visuomenei suteikti aiškumo, Konkurencijos taryba atliko palyginamąją 10 būtiniausių maisto produktų analizę ir viešai paskelbė, kokia kainų dalis tenka prekybininkams, gamybininkams ir valstybei.
Paskaičiuota, kad pirkdamas maistą parduotuvėje paprastas pirkėjas prekybininkams sumoka nuo 7 iki 50 proc. galutinės produktų kainos. Remiantis Konkurencijos tarybos 2010 m. spalio–gruodžio mėnesiais atliktu tyrimu, didžiausią dalį prekybininkai atsiriekia sau nuo duonos gaminių. Jiems tenka beveik pusė (49,1 proc. ) duonos kainos. Trečdalis (33,5 proc.) šių gaminių kainos keliauja į gamybininkų rankas.
Antkainį kelia rizika duonos neparduoti
Prekybos tinklo „Norfa“ atstovas spaudai Darius Ryliškis duonos antkainio dydį aiškino trumpesniu galiojimo laiku. Anot jo, varškė galioja ilgiau nei duona, todėl jos ir antkainio dalis yra ženkliai mažesnė.
„Kita priežastis, kodėl duonos antkainis sudaro 49,1 proc. yra ta, kad duonos gaminių yra didelė įvairovė, o tai lemia apyvartumo nepakankamumą“, - situaciją komentavo D. Ryliškis. Jis taip pat tikino, kad duonos antkainį išaugina ir didesnės išlaidos logistikai.
„Duoną reikia vežioti kiekvieną dieną, kai, pavyzdžiui, kokius konservus gali atvežti kartą per savaitę“, - teigė „Norfa“ atstovas.
„Maxima“ Įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė Lina Muižienė taip pat buvo linkusi duonos gaminius priskirti prie greitai gendančių produktų: „Pagal nustatytus reikalavimus, greitai gendančių produktų negalima grąžinti gamintojams, todėl prekiaujant duona susidaro nemenki nuostoliai dėl sudžiūvimo, nurašymų, utilizavimo“.
Jos teigimu, duonai taikomas antkainis skiriasi priklausomai nuo duonos rūšies, todėl pigesnius duonos gaminius pardavus su mažesniu antkainiu, kituose duonos gaminiuose prekybininko dalis gali būti didesnė.
„Įvertinus perkainavimus ir nuostolius bei akcijas, mūsų dalis duonos kainoje siekia 27 proc.“, - tvirtino „Maxima“ atstovė.
„Rimi“ viešųjų ryšių vadovė Raminta Stanaitytė-Česnulienė atkreipė dėmesį, kad prekybininkas, pirkdamas prekę iš gamintojo, sumoka ne tik už prekę, bet ir galimą jos nuostolį, todėl tai taip pat turi įtakos ir prekės antkainio dydžiui.
„Pavyzdžiui, viename prekybos centre siūlome apie 200 duonos rūšių, kuri vidutiniškai galioja 2-3 dienas. Pirkėjams suteikiamas ypač platus pasirinkimas, o prekybininkai iš karto prisiima sau ir nuostolio galimybę. Jei pirkėjai nenuperka visos duonos, pasibaigus jos galiojimui, prekę, už kurią jau sumokėta, prekybininkams tenka sunaikinti ir dar papildomai sumokėti už utilizavimą Nurašymai - tai tik vienas iš daugybės kaštų. Taigi, negalima taip tiesmukai vertinti, kad duoną pigiau užauginti nei parduoti“, - aiškino R. Stanaitytė-Česnulienė.
Prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos skyriaus vadovas Valdas Lopeta taip pat vardijo tokias pačias priežastis, kaip ir kitų tinklų atstovai: duonos antkainis sudaro 49,1 proc. todėl, kad duona yra trumpo galiojimo produktas ir ji turi didesnę tikimybę būti neparduota laiku.
„Prekybai pasibaigus dalis duonos lieka neparduota ir mes patiriame didesnes sąnaudas“, - sakė „Iki“ tinklo atstovas.
Mėsai – didesnė konkurencija
Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo duomenimis, nors prekybininkų antkainis duonai yra didžiausias, nemažą dalį jie gauna ir nuo kitų maisto produktų. Trečdalis produkto kainos prekybos tinklams tenka už parduotus kiaušinius (31 proc.), bulves (27 proc.), pieną (27 proc.) Šių produktų grupėje didžiausią produkto kainos dalį sudaro gamybininkams tenkanti dalis.
Mažiausia – 7–7,6 proc. – kainos dalis prekybos tinklams tenka pardavus varškę ir kiaulienos kumpį. Pastarojo didžiausią dalį kainos (75 proc.) tenka sumokėti gamybininkams.
Anot „Maxima“ atstovės, šviežios mėsos antkainius lemia šiek tiek kitoks mėsos rinkos pobūdis.
„Mėsą žmonės linkę pirkti ir turguje, todėl šioje rinkoje yra nusistovėjusios kitos kainos ir šiandien mūsų dalis šviežios mėsos kainoje tesiekia kelis procentus. Įvertinus perkainavimus ir nuostolius, mums prekyba šviežia mėsa yra nuostolinga“, - atskleidė L. Muižienė.
Natūralu, kad kylant maisto produktų kainoms, labiausiai jos kerta per kišenę vargingiausiai gyvenantiems. Kaip spręsti šią problemą ir, ar įmanoma kaip nors suvaldyti prekybininkų ir gamybininkų apetitus, Balsas.lt kalbino tris specialistus. Vieni pašnekovai siūlė viešai skelbti būtiniausių maisto produktų antkainius ir tokiu būdu kelti konkurenciją, kiti labiau linko prie prekybininkų keliamų kainų griežtesnės kontrolės ar net progresinių mokesčių įvedimo.
Reikia viešinti antkainius
Seimo nario Sauliaus Stomos siūlymu, Seime turėtų būti balsuojama už įstatymo pataisą, siūlančią maisto produktais prekiaujančias įmones įpareigoti viešai skelbti būtiniausių maisto produktų antkainius jų etiketėse. Nors tokiai idėjai Ekonomikos komitete nepritarta, parlamentaras viliasi, kad, Seimui balsuojant, rezultatai dar gali pasikeisti.
„Pagal mano turimus naujausius duomenis, prekybininkų antkainiai nuo rudens yra dar netgi labiau padidėję. Pavyzdžiui, duonai antkainis yra netgi 50 proc., kas pasaulyje būtų nesuvokiamas dalykas. Prekybininkai sako, kad duona greitai genda ir dėl to reikia didesnio antkainio padengti jos pardavimo kaštams, bet pavyzdžiui varškės, kuri atrodo irgi natūralu, kad yra greitai gendantis produktas, antkainis tik 7 proc. “, - situaciją aiškino S. Stoma.
Politiko teigimu, šiuo metu rinkoje vyraujančios oligopolijos sąlygomis, natūralu, kad 4 didieji prekybos tinklai šiek tiek pasiderina tarpusavyje kainas, todėl tik skaidrumas ir viešumas gali padidinti konkurenciją ir tokiu būdu numušti kainas.
Šiai idėjai oponavo Lietuvos Laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas Žilvinas Šilėnas. Jo teigimu, parlamentaro siūloma idėja – nevykusi.
„Įstatymo projektas yra nelogiškas, nes jis daro prielaidą, kad, jeigu antkainiai taps vieši, jie sumažės. Jeigu būtų liepiama antkainius žymėti etiketėse, tai iš esmės galėtų netgi pabranginti prekes“, - savo argumentus dėstė pašnekovas.
Pasak LLRI eksperto, priėmus įstatymo projektą, atsirastų būtinybė prižiūrėti, kaip įstatymo yra laikomasi. Tai reikštų, kad Konkurencijos taryba ar kokia kita institucija turėtų paskirti labai daug resursų, tam, kad tikrintų, ar nurodyti antkainiai yra teisingi. Ž. Šilėno teigimu, sunku būtų apibrėžti ir būtiniausių maisto produktų sąrašą, nes, pavyzdžiui, duonos rūšių yra labai daug, tad kurioms taikyti antkainio skelbimo sistemą, kurioms ne, neaišku.
Būtina griežčiau kontroliuoti
Agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys teigė nepritariantis nė vienam iš parlamentarų siūlymų viešinti, skelbti ar net riboti prekybininkams tenkančią maisto produktų kainos dalį. Tačiau jis pateikė savų idėjų, kaip galima būtų pažaboti nenumaldomai kylančias maisto kainas.
„Turėtų būti priimti tam tikri įstatymai, kad Konkurencijos taryba turėtų užsiimti kainų analize ir jų augimo priežasčių išaiškinimu. Tiek prekyboje, tiek gamyboje turime oligopolinės struktūros įmones, kurios turi įtakos kainoms bei jų formavimui. Todėl jos, norėdamos didinti prekių kainas, turėtų kreiptis į Konkurencijos tarybą su nurodymu, kokiu pagrindu kainos yra keliamos“, - teigė A. Gapšys. Tokia tvarka apie keliamas kainas turėtų informuoti tik didžiosios prekybos įmonės, kurios daro įtaką rinkos kainoms.
Anot pašnekovo, dabar prekybininkams užtenka vien preteksto, kad, pavyzdžiui, kyla grūdų kainos, dėl to ir duoną prekybos tinkluose reikia branginti. „O duonos kainos sudėtyje grūdų kaina sudaro tik 8 proc.“, - skaičiavo Agrarinės ekonomikos instituto specialistas.
„Laisvoje rinkoje kainų kilimas ir kritimas yra neišvengiamas, tačiau būtina aiškinti, kodėl kyla kainos. Negali visada būti kaltas tik žemdirbys, kuris dažnai būna kaip atpirkimo ožys“, - sakė pašnekovas.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje maisto kainos kyla ir dėl integravimosi į Europos Sąjungos (ES) rinką: „Artėjimas prie ES vidurkių visais lygmenimis lemia ir kainų augimą. Tačiau jis taip pat susijęs ir su gyventojų perkamosios galios keitimusi“.
Atleisti nuo mokesčių
Vilniaus universiteto docentė, ekonomistė Aušra Maldeikienė abejojo, ar paprastam pirkėjui yra didelis skirtumas, kai ant prekės etiketės yra užrašytas jos antkainis, ir kai nėra. „Arba aš įperku prekę, arba neįperku“, - konkreti buvo ekonomistė. Kiek yra rinkoje prekės gamintojų ir kokia yra konkurencija tarp jų, taip pat dažnai gyventojui nėra svarbu, nes, „kadangi mūsų visų pajamos artėja prie „užmokėk už šildymą ir pavalgyk“, jeigu neturiu pinigų, prekės ir neperku“.
Ekonomistės nuomone, klausimas, kaip reikėtų apsaugoti pačius vargingiausius nuo kylančių maisto kainų ir nebeišgalėjimo susimokėti už pragyvenimą, galėtų būti sprendžiamas progresinių mokesčių įvedimu. „Žmogui, kuris gauna iki 1 tūkst. litų pajamų, neturi būti net kalbos apie kokius nors biudžetinius mokesčius, - teigė A. Maldeikienė. – Bet, žinoma tada turi mokėti daugiau mokesčių tie, kurie gauna po 8 milijonus. Nežinau, kiek tiksliai tokių žmonių yra, tačiau mano turimi duomenys rodo, kad ne tiek ir mažai“.
Anot A. Maldeikienės, Lietuvoje ekonomika vystoma atvirkščiai nei kitose šalyse: „Kai amerikiečiams nebuvo ką valgyti 1934-aisiais po Didžiosios krizės, jie įsivedė progresinius mokesčius. Po šiai dienai 40 proc. amerikiečių išvis nemoka jokių federalinių mokesčių, nes manoma, kad neturi tam pakankamai priemonių. Jie gyvena labai kukliai, tačiau gauna tokią sumą, iš kurios gali išgyventi, o socialinė parama yra teikiama tik tiems, kurie neturi išvis pajamų“, - dėstė ekonomistė.
Jos pastebėjimu, Lietuvoje situacija yra kur kas blogesnė, yra tokių gyventojų, kurie gauna po 500 litų atskaičius mokesčius, o paskui iš valstybės biudžeto jiems dar mokamos kompensacijos už šildymą, elektrą. „Bet jie juk dirba nuo ryto iki vakaro, kodėl jie turi gauti dar ir socialinę paramą? Kas tokiu atveju gauna tą paramą: ar darbuotojai, ar jų darbdaviai?“ – retoriškai klausė pašnekovė.
