Kvapų alchemija
Parfumerė iš Utenos Ramutė Udrienė, paklausta, kam jai tie kvapai, atšovė: „O kodėl žmonės lipa į kalnus? Todėl, kad tai beprotiškai įdomu!“ Į susitikimą ji atsivežė ambrą – iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų žinomą medžiagą, susiformuojančią kašalotų virškinimo trakte, agarmedį, kurio mediena turi dešimtis metų fermentuotis, kad taptų kvapni, ir dar daugybę kitų kvapų. Uodžiu vieną po kito ir kaip pasakose prieš akis skleidžiasi nepažįstamas pasaulis.
Metų metus uteniškė tyrinėja kvapus, po kruopelytę renka apie juos žinias ir kaupia kvapų kolekciją, kurioje yra jau keli tūkstančiai substancijų. Naują kvapą jai smalsu pažinti tarsi naują, neatrastą šalį, tad daug ko gali atsisakyti dėl naujo absoliuto ar reto eterinio aliejaus, kuris kaina kartais net auksą aplenkia.
„Kvapų pasaulyje panašiai kaip muzikoje – gali metų metus stropiai mokytis, bet nepasieksi įspūdingų rezultatų, jei neturėsi muzikinės klausos. Klausą reikia turėti ir kvapams, jausti juos ne tik nosimi, bet ir širdimi bei protu, suprasti. Daug ką galima perskaityti, išmokti, bet neretai reikia pasikliauti tik nuojauta“, – pasakojo ji.
Kalčiausias kokosas
„Būčiau svajojusi būti tuo, kuo negalėjau būti, – gydytoja, – lėtai dėliojo žodžius Ramutė. – Visuomet gydžiau gyvūnėlius, o tėvų virtuvėje buvo įrengta kiemo klinika – vaikams tvarstydavau nubrozdintus kelius. Bet per daug bijojau kraujo, per daug buvo gaila, per daug sunku. Ir nemokėjau chemijos.“
Moteris sakė, kad apie mediciną nelabai ir svajojo: tais laikais ir įstoti ne kiekvienas galėjo, be to, ji buvo laisvamanė, labai užspyrusi, labai savarankiška ir laužė visas taisykles. Tad kaži ar būtų paklususi griežtai medikų tvarkai. Baigusi mokyklą, ji studijavo žurnalistiką, bet dirbti pagal specialybę neteko, nes dukra Milda sirgo taip dažnai, kad apie darbą nebuvo nė minties. Vėliau, kai vyras pradėjo verslą, ir Ramutei teko gilintis į verslo subtilumus.
„Buvau žmona, mama, kuriai visuomet rūpėjo sveikatos reikalai“, – pridūrė parfumerė. Tie sveikatos reikalai jai taip rūpėjo, kad, laukdamasi pirmagimės, perskaitė būsimiesiems medikams skirtus farmakologijos ir vaikų ligų vadovėlius. Vėliau gyvenimas ją privertė dar labiau susidomėti medicina: vyras susirgo žvyneline, o hormoniniais tepalais jo gydyti nesinorėjo. „Ir šiandien diskutavau su gydytoja dermatologe. Ji man pasakojo apie naujus žvynelinės gydymo būdus, bet ir aš jai galiu kai ką pasakyti. Ji nežino ne todėl, kad nesidomi, o todėl, kad visko perskaityti neįmanoma. Esu pavojinga pacientė, manęs Utenos poliklinikoje prisibijo“, – juokėsi Ramutė.
Prieš 5–6 metus moteris lankė draugę Anglijoje. Ten ji pirmąkart pabandė kvapnaus šalto spaudimo kokosų aliejaus, kuris Lietuvoje anuomet buvo retenybė: aromaterapija ir natūralūs aliejai čia nelabai kam rūpėjo. Moteris pradėjo domėtis, kuo naudingas šis aliejus, ir sužinojo, kad iš kokosų galima padaryti kremą. Tada rado interneto parduotuvių užsienyje, ėmė pirkti medžiagas ir mokytis gaminti kremus. Taip į jos rankas pateko pirmieji eteriniai aliejai, kurie atvėrė kelią į aromatų pasaulį bei nuvedė į „Kvapų namų“ mokyklą.
Raganiška nuojauta
Dabar Ramutė mano, kad kvapai jos kelyje atsirado neatsitiktinai: „Daug metų važiuoju į „Kvapų namų“ rengiamus užsėmimus. Ten žmonės pasakoja, kad maišė maišė eterinius aliejus, o norimo kvapo nesumaišė. Aš ne visuomet būnu patenkinta rezultatu, bet kad neišeitų, nebūna, turiu raganišką nuojautą, ką dėti.“ Mūsų kalba pasisuko apie uoslę. Ramutės nuomone, dabartinių žmonių uoslė gana prasta. Mat aplink daug dirbtinių aromatų, kurių molekulės ją bukina. Uoslė silpsta ir dėl amžiaus nulemtų pokyčių, ir dėl užteršto oro, todėl miestiečiai uodžia prasčiau nei kaimiečiai. Nepaprastai didelę įtaką gebėjimui užuosti daro mityba: ne aitrus svogūnas ar česnakas, o riebalai. „Štai dar vienas atsakymas, kodėl nutukimo epidemijos kamuojamas pasaulis skundžiasi, kad aplinkui sumažėjo kvapų. Ir dar vienas atsakymas, kodėl pasaulis tunka“, – apie naujausius mokslininkų tyrimus pasakojo Ramutė.
Kita vertus, kvapas ilgai buvo laikomas ne tokiu svarbiu žmogaus išlikimui, ir jam tyrinėti, uoslei lavinti skirta mažiau dėmesio nei regai ar klausai. Juk ir žodžių kvapui apibūdinti turime labai mažai, skolinamės juos iš dailės ir muzikos. O, pavyzdžiui, Malaizijos gentis Jahai kvapui apibūdinti turi labai tikslių žodžių. „Vieni mokslininkai teigia, kad žmonės jaučia feromonus, kiti sako, kad jų negalima užuosti. Bet kad negalima gyventi šeimyninio gyvenimo su žmogumi, kurio kvapas nepatinka, nė kiek neabejoju“, – teigė parfumerė ir pridūrė, kad pasikvepinus kvepalais geriau nesimylėti, nes jie užgožia natūralų kvapą.
„Ar yra bent vienas gyvūnas, kuris, norėdamas suvilioti partnerį, bando užsimaskuoti svetimu kvapu? Kodėl mes, eidami su kažkuo mylėtis, norime pasislėpti? Savęs bijome, neprisipažįstame?“ – svarstė Ramutė.
Sudėtingi kvapai
Savo rankų darbo muilams Ramutė kuria paprastus kvapus iš 15–20 ingredientų, o kvepalams? „Stengiuosi jausti saiką, – juokėsi. – Sintetinių medžiagų galima sudėti labai daug, nes jos „plokščios“, o jei padauginsi natūralių, kvapas bus sunkus“, – atviravo ji. Tad jos atkurtuose prieš pusantro šimto metų populiariuose „Rondeletia“ kvepaluose yra apie 30 kvapiųjų medžiagų.
Panašiai yra ir su kremais. Pašnekovė teigė, kad susukti kremą iš dviejų ar trijų dalių – menkas mokslas. Bet jei nori sudaryti formulę iš dvidešimties dalių, negali visko tiksliai apskaičiuoti, tad kažkas ten patenka tik pagal nuojautą. Kam reikia tokios sudėtingos formulės? „Mane juk irgi veikia jaunystės kultas, – šypsojosi moteris. – Mano oda jautri ir sausa, tad kremas turi ją drėkinti. Kreme turi būti ir kapiliarus stiprinančių, apykaitą gerinančių medžiagų, taip pat raminančių ir sudarančių apsauginę riebalų plėvelę, dar fosfolipidų, kurie padeda sukurti „antros odos“ sluoksnį... Norisi duoti odai vitaminų ir mineralų. Kreme turi būti ir emulsiklio. Švelniausias man išeina tik suderinus kelis. Dar reikia antioksidantų bei konservantų ir, žinoma, hidrolatų, o kvapui – eterinių aliejų. Daugelis medžiagų geriau veikia su „kompanjonais“.
Ar tokia gausybė nesukelia alergijos? Specialistė tvirtina, kad žmonės neteisingai mano, jog natūralios medžiagos nesukelia alergijų. Šalto spaudimo aliejai labai naudingi, nes juose yra daug vertingų medžiagų, bet kai kurios iš jų gali netikti, jei žmogus yra jautrus ar serga, jo organizmas užterštas. Pavyzdžiui, alergiją gali sukelti sviestmedžio aliejus, ypač lateksui jautiems žmonėms. Kad būtų aiškiau, moteris pasiūlė žaidimą: „Atspėkite, kokia tai medžiaga: dirgina odą ir gleivines; jei pateko į akis, būtina plauti vandeniu ir nedelsiant krieptis į medikus; prarijus gali pakenkti plaučiams; naudoti su pirštinėmis; saugoti nuo vaikų; labai toksiška vandens organizmams.“ Mano kolegos svarstė: „Turbūt klozetų valiklis.“ „Ne. Citrinų eterinis aliejus“, – atsakė ji.
Naminiai turtai
Gal mūsų bėda, kad naudojame iš tolimų kraštų atvežtas medžiagas? Juk daugelio tautų žmonės savo odą tepa tuo, kas auga šalia: indai – kokosais, marokiečiai – argano aliejumi, Malio gyventojai – sviestmedžiu. „Mes galime naudoti sėmenų aliejų, kanapes, tai – mūsų turtas, – pritarė Ramutė, bet pridūrė: Šiuolaikinis žmogus neteisingai gyvena. Gyvenimo būdas verčia kasdien praustis, nes dabar žmogus žmogumi nebegali kvepėti, jis turi kvepėti arba kvepalais, arba skalbiamaisiais milteliais. Bet kasdienis prausimasis sausina odą, todėl ją reikia kažkuo tepti, kad sudrėktų.“
Ramutė piktinasi, kad reklama mums kala į galvas, kad net normalūs fiziologiniai procesai yra negeri: naudokite dezodorantus, kad savaitę neprakaituotute! Bet jei neprakaituosite, iš organizmo nepasišalins toksinai. Tai – tas pats, kaip nuspręsti nebekvėpuoti.
Naujausia kvailystė, anot Ramutės, Silicio slėnio biotechnologų kuriamas produktas, kuris pakeis moterų genitalijų kvapą: makštis ims kvepėti persikais.
Kaip išlyginti raukšles?
Galų gale išdrįsau paklausti moterims svarbiausio dalyko: ar galima išlyginti raukšles? „Vien kosmetika – ne, – nuliūdino Ramutė. – Tai – irgi smegenų plovimas. Reikia sveikai gyventi, sveikai maitintis, o veidą ir kūną mankštinti bei masažuoti, kad pagerėtų kraujotaka, nes tik kraujas aprūpina odą maisto medžiagomis. O mes daug nuveiktume, jei odos nealintume, nesausintume, nedirgintume, todėl esu prieš veido šveitimą. Juk pašalinus raginį odos sluoksnį, į ją greičiau patenka teršalų ir iš jos greičiau pasišalina drėgmė.“
Ramutė teigė, kad su daugeliu šiuolaikinių kosmetologų nesutinka ir kitais klausimais. Kad jų patarimai prasti, galima pastebėti žiūrint į įžymybes. Rodos, šiems žmonėms prieinamos geriausios kosmetologinės paslaugos, bet jų oda nualinta, nes nuolat stimuliuojama.
Kodėl moteris pati gamina odos priežiūros priemones? „Dabar madingas natūralumas, tad verslininkai duoda žmonėms tai, ko jie nori: prideda augalų ištraukų, ekstraktų, natūralių aliejų. Bet kiek jų tuose gaminiuose? O pati namie galiu pasidaryti kokį noriu kremą“, – sakė ji.
Tepu vieną po kito ant rankos Ramutės atsivežtus kremus ir negaliu atsistebėti: lengvi it pūkas, skaniai kvepia, greitai susigeria, o oda tampa lygi ir švelni. Gal Ramutė juos parduoda? Ne. Parduoti sudėtinga, gamybai reikia laboratorijos, galima naudoti tik ES serfikuotas medžiagas, tad negalės naudoti parsisiųstų iš ne ES šalių, o patvirtinus receptą nebeliks kūrybos, tik nuobodi gamyba. Galų gale kainodara: jei padarys „mandrą“ sudėtį, gaminys bus labai brangus. „Kažin ar žmonės patikės, kad kažkokia moterėlė Utenoje daro stebuklus“, – juokėsi Ramutė.
Proto mankšta
Nors Ramutės žinios neišsemiamos, ji mano, kad kosmetikos pasigaminti gali kiekvienas. Tai – kaip maistas, – prekybos centre gali nusipirkti visko, bet namie gamintas sveikesnis. Tik kosmetikai kažkodėl uždėta „tabu“, tarsi jai gaminti reikėtų ypatingo patepimo. Tiesa, moteris pripažino, kad reikia daug skaityti ir turėti gerą galvą, bet svarbiausia – sveikas protas ir dievo dovana.
O Ramutė ir tarp profesionalų jaučiasi drąsiai. Susirašinėja su parfumeriais, kosmetikos gamintojais iš Lietuvos bei kitų šalių iryra įsitikinusi, kad lietuviai ne prastesni. Pasaulyje ne tiek jau daug išsilavinusių žmonių, o mes labai kuklūs: nors darome neblogų dalykų, nemokame „savęs parduoti“. „Aš – ne išimtis“, – pridūrė ji.
