Įprasta manyti, kad verslininkai – sumanūs, išsilavinę ir, svarbiausia, nepaprastai įžvalgūs bei atsargūs žmonės.
To niekas ir neginčija. Tačiau faktas, kad istorijoje apstu pavyzdžių, kai net verslo pasaulio elitas prikrėsdavo tokių kvailysčių, jog ir nenusimanantiems žmonėms belikdavo gūžčioti pečiais ir svarstyti, ar tai anekdotas, ar tikra tiesa.
Nuostabiausia, kad tai nutikdavo visai ne dėl to, kad pramonės, prekybos ar nekilnojamojo turto magnatai nėra jau tokie protingi, kokiais dedasi. Veikiau atrodydavo, kad pats gyvenimas norėdavo juos pamokyti įspėdamas, jog net ir labiausiai pasitikintiems savimi nereikėtų pernelyg atsipalaiduoti.
Apatiniai Peliukui Mikiui
Daug didžiųjų verslo įmonių turi vidaus aprangos kodą, laikytis kurio privalu visiems darbuotojams. Tačiau „Disney“ kompanija šioje srityje pasiekė ypatingų aukštumų.
Didžiojo Volto Disnėjaus imperijos paveldėtojai visiems suprantamą aprangos kodo idėją patobulino iki visiško marazmo: kompanijos valdyba įpareigojo visus „Disneilende“ dirbančius aktorius, persirengiančius animacinių filmukų herojais, dėvėti… „tarnybinius“ apatinius. Jie, beje, būdavo dalijami tiesiog darbo vietoje, o darbo dienai pasibaigus privalėjo būti grąžinti.
Bet nors „Disney“ kompanijos vadovybė skyrė papildomų lėšų naudotai apatinei uniformai skalbti, darbuotojai netrukus pradėjo skųstis. Juk apatiniai – tai labai asmeniška, ir net išskalbti gali tapti bakterinio ar infekcinio užkrato šaltiniu.
Po kelių profesinių sąjungų surengtų protestų „Disney“ valdžia pagaliau nusileido ir suteikė darbuotojams teisę uniforminius apatinius parsinešti namo ir išsiskalbti patiems. Tačiau įsakymo dėl privalomų apatinių su kompanijos simbolika neatšaukė.
Augalinės kilmės taukai
Niekam ne paslaptis, kad amerikiečiai yra pagrindiniai greitojo maisto vartotojai pasaulyje. Prie kovos su nacionaline problema – nutukimu – kadaise nutarė prisijungti ir „McDonald‘s“ restoranų tinklas. Jo valdytojai pasižadėjo saugoti klientų sveikatą ir visus keptus patiekalus ruošti tik augaliniuose riebaluose kartu vildamiesi patraukti savo pusėn ir vegetarus bei mėsos dėl religinių sumetimų nevalgančius amerikiečius.
Prireikė ilgų vienuolikos metų, kad jie 2001-aisiais pagaliau prisipažintų, jog bulvytėms kepti restoranuose buvo naudojamas ne tik žadėtas aliejus, bet ir „natūralus aromatizatorius“ – galvijų taukai.
Jis pernelyg gyrėsi savo darbu
JAV įsikūrusios kompanijos „Carlyle Group“, užsiimančios daugiausia privačių akcijų paketų valdymu bei finansinėmis konsultacijomis, naujasis partneris Piteris Čangas taip džiaugėsi savo naujuoju statusu, kad išsiuntinėjo visiems kolegoms pagyrų kupiną elektroninį laišką – tiesa, labai savotišką. Jame ponas Čangas džiūgavo, kaip laisvalaikiu jį linksmina „karštos pupytės“ ir kaip pavyko prasukti porą nelegalių aferų. Lyg to būtų negana, po laišku puikavosi akiplėšiškas parašas: „Čangas, savo valdų karalius“.
Suprantama, toks įžūlus puikavimasis patiko anaiptol ne visiems P. Čango bendradarbiams, ir tie ėmė jį siųsti visiems – savo bičiuliams, pažįstamiems, platinti jį internete ir pan. Netrukus istorija apie nešvarius naujojo partnerio darbelius ir pasilinksminimus su „pupomis“ pasiekė kompanijos vadovybę, ir pagyrūnas išlėkė iš darbo.
Nebrangus skandalas
1972 metais populiarus JAV laikraštis „The Washington Post“ pasiūlė savo kolegoms – laikraščiui „San Francisco Chronicle“ – nusipirkti teises perspausdinti seriją straipsnių, parengtų pagal jų reporterių Karlo Bernšteino ir Bobo Vudvorto atliktą žurnalistinį tyrimą. Straipsniai buvo susiję su įsilaužimu į Demokratų partijos būstinės patalpas Vašingtone. Tačiau San Fransiske leidžiamo laikraščio redaktorius atsisakė nusprendęs, kad jų skaitytojams nebus įdomus skandalas, nutikęs priešingoje šalies dalyje. Taigi teisės į publikacijas atiteko „San Francisco Chronicle“ konkurentams – laikraščiui „San Francisco Examiner“. Ir tik už 500 dolerių. O veikiai serija rašinių politinį skandalą išaugino iki nacionalinio lygio. Ir tai, kas prasidėjo kaip žurnalistinis tyrimas, baigėsi JAV prezidento Ričardo Niksono atsistatydinimu.
Rokenrolas miręs!
Maikas Smitas ir Dikas Roujis dirbo Didžiosios Britanijos įrašų kompanijoje „Decca Records“ – ieškojo naujų talentų. Kartą Liverpulyje jie atsidūrė vienos vietos grupės koncerte ir pakvietė jaunuosius muzikantus atvykti į Londoną perklauson. 1962 metų sausio 1 dieną keturi vaikinai iš Liverpulio padainavo „Decca Records“ vadybininkams kelias savo dainas ir… išvažiavo namo. Mat D. Roujis nusprendė, kad roko grupių – ir ypač tokių, kurias sudaro keturi vaikinai su gitaromis, – laikai jau praėjo.
Šio istorinio „išbrokavimo“ muzikos įrašų pramonė nepamiršta iki šiol. Nes praėjo labai nedaug laiko, ir nevykėliai rokeriai iš Liverpulio, pasivadinę „The Beatles“, pasirašė kontraktą su „EMI Records“ ir tapo pačia populiariausia grupe visame pasaulyje, o minėta įrašų kompanija – sėkmingiausia savo versle.
Tačiau štai kokia tikra likimo ironija: laikui bėgant „The Beatles“ plokštelės tapo tokios populiarios, kad EMI pajėgų nebepakako paklausai patenkinti, taigi tiražo likutis buvo leidžiamas… „Decca Records“ gamykloje.
„Juodas“ konservatizmas
Garsusis Henris Fordas iš esmės sukūrė tik vieną sėkmingą automobilį – 1908 metų modelį „Ford T“. Nors ne pats pigiausias, jis tapo optimalaus kainos ir kokybės santykio pavyzdžiu. Tačiau laikas bėgo, amerikiečių skonis keitėsi, o T modelis tarytum užstrigo 1908-aisiais. Galiausiai po ketverių metų koncerno „Ford“ įkūrėjas, atėjęs į gamyklą, rado staigmeną – visiškai naujo automobilio prototipą. Ir dar akį rėžiančios raudonos spalvos. Jei tikėtume amžininkais, H. Fordas, kuriam priskiriama frazė „automobilis gali būti bet kokios spalvos, jei tik ta spalva juoda“, savomis rankomis sudaužė mašiną. Tai buvo ne itin subtilus įspėjimas gamyklos inžinieriams, kad nedrįstų tobulinti tobulybės.
H. Fordo užsispyrimo pasekmės buvo liūdnos. 1925-aisiais, po 15 gamybos metų, „Ford T“ dingo nuo konvejerių. Jo nišą užėmė „Chevrolet“, pakerėjęs amerikiečius šiuolaikiškesnėmis mašinomis. Nuo to laiko „Ford“ jau niekada nebepavyko susigrąžinti pirmosios vietos JAV automobilių rinkoje.
Ekonominis „stebuklas“
2005 metų gruodžio 11 dieną Tokijo fondų birža patyrė sukrėtimą. Investicijų kompanijos „Mizuho Securities“ darbuotojas, gavęs nurodymą parduoti vieną įmonės „J-COM Co.“ akciją už 610 tūkst. jenų, susipainiojo į kompiuterį įvesdamas skaičius ir mestelėjo į rinką 610 tūkst. akcijų už 1 jeną. Nors klaida buvo pastebėta jau po poros minučių, „Mizuho Securities“ per tą laiką spėjo patirti 225 mln. JAV dolerių nuostolį.
Dingęs nulis
Šiais laikais užsisakyti bilietą ar rezervuoti viešbutį internetu – savaime suprantamas dalykas. Tačiau praeityje tokia praktika kartais duodavo labai netikėtų rezultatų.
Madingo Londono viešbučio „Lanesborough Hotel“ interneto svetainės administratorius, tvarkydamas grafą „apartamentų kainos“, vietoj standartinės viešbučio numerio kainos už parą – 350 svarų sterlingų – nurodė tik 35 svarus. Viešbučio vadovybė šią techninę klaidą pastebėjo tik po to, kai pradėjo plūsti svečiai, ir iškart ją ištaisė. Tačiau apsukrūs klientai jau buvo spėję užsisakyti apartamentus pusmečiui į priekį.
Greitoji erotinė pagalba
2006 metais automobilių gamintoja „Honda“ išspausdino 26 000 atvirukų su atsiprašymais savo klientams Amerikoje. Mat kiekvieno jų įsigyto automobilio eksploatavimo instrukcijoje buvo nurodytas klaidingas JAV nacionalinės kelių eismo saugumo tarnybos telefono numeris. Taigi automobilininkai, surinkę kodą „800“ vietoj „888“, sulaukdavo sekso telefonu paslaugų pasiūlymo.
Išeitis tikriems vyrams
2002-aisiais Rumunijos automobilių gamyklos ARO skolos pasiekė tiesiog nepadorią sumą – 17 mln. eurų. Ir jos vadovybė rado gana savotišką išeitį iš susiklosčiusios nemalonios situacijos: pasiūlė savo darbuotojams vyrams tapti spermos donorais. Gauti pinigai – 30 eurų už porciją – turėjo būti pervedami į gamyklos sąskaitą.
Nuostabiausia šioje istorijoje yra tai, kad kolektyvas sutiko su tokiu pasiūlymu ir įmonės reikalai ėmė taisytis. Deja, neilgam: galiausiai ARO perpirko amerikiečių kompanija „Cross Lander“.
Konservai: su priedais?
Savotiškas humoro jausmas – išskirtinis anglų bruožas. Ir kartais noras papokštauti užtemdo net šios blaiviu mąstymu garsėjančios tautos atstovų protą.
Londono gyventojas Mikas Vudsas vieną dieną nepatingėjo ištyrinėti ką tik įsigytų kiaulienos konservų „Hargreaves & Son“ sudėties. Ir tarp daugybės smulkiausiu šriftu ant skardinės išspausdintų ingredientų aptiko tokį: „šuns š…“ Aišku, pokštininkas, sudaręs ingredientų sąrašą, greitai buvo surastas ir atleistas.
Necenzūrinis šokoladas
2005 metais amerikiečių kompanija „Hershey’s“ pagamino šokolado batonėlį, pavadintą „Сajeta Elegancita“. Reklaminiu veidu savo produkcijai garsusis šokolado gamintojas pasirinko ne mažiau garsią Meksiko muilo operų žvaigždę, dainininkę, Lietuvoje puikiai pažįstamą Talią. Viskas būtų buvę puiku, jei ne faktas, kad ispanišku žodžiu „cajeta“, oficialiai reiškiančiu pienišką karamelę, žargonu vadinama… vagina. Šokoladukus teko skubiai atšaukti iš rinkos.
Kava už dyką
Garsus JAV kavos parduotuvių tinklas „Starbucks“ visiems savo darbuotojams kaip paskatinimą elektroniniu paštu išsiuntinėjo kuponą puodeliui nemokamos kavos bet kurioje tinklo parduotuvėje. Laiške taip pat užsiminta, kad šia privilegija gali pasinaudoti darbuotojų draugai bei šeimos nariai.
Dosnūs darbdaviai nepagalvojo, kad norinčiųjų pasimėgauti kava už dyką atsiras TIEK daug. Jiems taip pat nešovė į galvą, kad vienas ir tas pats žmogus paštu gautą kuponą galės atsispausdinti tiek kartų, kiek širdis geis. Jau savaitės pabaigoje pirkėjų su kuponais buvo tiek, kad parduotuvių darbuotojai fiziškai nebegalėjo susidoroti su tokiu antplūdžiu. Akciją teko nutraukti. Bet tuo „Starbucks“ bėdos nesibaigė. Viena darbuotoja, visiškai teisėtai gavusi kuponą, nusprendė, kad buvo pažeistos jos teisės, ir padavė darbdavį į teismą reikalaudama 114 mln. dolerių kompensacijos. Aišku, jos galiausiai gauta išmoka buvo gerokai mažesnė, tačiau kavinių tinklo reputacija nukentėjo dar labiau.
Muštis negražu – ir brangu!
2003-iaisiais Kalifornijoje įsikūrusi saugos paslaugų korporacija „Alarm One“ nutarė pakelti savo darbuotojų dvasią ir surengė jiems mokymus. Jų metu personalo nariams už smulkius prasižengimus, tokius kaip vėlavimas į darbą, grėsdavo… pėrimas per minkštą vietą.
Tačiau ne visiems korporacijos darbuotojams tai pasirodė priimtina. 53 metų pardavėja Džaneta Orlando, išperta perpus jaunesnių kolegų, padavė darbdavį į teismą ir prisiteisė 1,7 mln. dolerių moralinės kompensacijos plius dar pusę milijono dolerių už tai, kad po to neteko darbo.
PARENGĖ SERGEJUS STONKUS
