Jurga Švagždienė
Eilėraščių, dienoraščių, laiškų, net skundų rašymas padeda geriau pažinti save, susivokti chaotiškame gyvenime, ištverti sunkumus, netektis, stresus.
Kas yra poetinė ir rašymo terapija? Kokias negalias ji gydo? Ar rašymas – nekaltas užsiėmimas, o gal jis gali turėti nepageidaujamą efektą? Atsakymus į tokius klausimus ir progą susipažinti su originalia terapijos forma panevėžiečiams dovanojo vienas iš nedaugelio Lietuvoje kūrybinio rašymo užsiėmimus vedančių psichologų Julius Kvedarauskas.
Ir terapija, ir saviraiška
Psichologo teigimu, kūrybinis rašymas – gana populiari terapijos rūšis ne vienoje užsienio šalyje, galinti padėti turintiesiems psichologinių bendravimo sunkumų, psichoneurozinių, nuotaikos sutrikimų, taip pat išgyvenantiesiems netektį, patyrusiesiems smurtą ar tiesiog norintiesiems geriau pažinti save.
J. Kvedarauskas atskleidė, kad rašymo terapija gali būti taikoma labai plačiai. Pavyzdžiui, mokydamasis Anglijoje jis sužinojo, kad kūrybinio rašymo užsiėmimai vedami net ir demencija, Alcheimerio liga sergantiesiems. Pasirodo, ir tokie žmonės gali kurti, parašyti labai gražių dalykų, įspūdingai pasidalyti vaikystės prisiminimais.
Psichologas bandyti kurti siūlo visiems. Ir – ne vien gydymo tikslais. Rašyti patartina ir niekam neįsipareigojant: galima kam nors duoti paskaityti, ką parašei, o galima kūrybos bandymų rezultatus pasilikti tik sau.
„Nebūtina, kad psichologas, specialistas padėtų nagrinėti, kas parašyta. Esu vedęs kūrybinio rašymo grupės užsiėmimus – pamačiau, kad žmonėms reikia ne konsultacijos, o tiesiog rašančiųjų bendruomenės, vietos susirinkti, paskaityti tai, ką parašė, užtenka tik dalytis“, – sako jis.
Rašymas – ir kaip saviraiškos būdas, ir kaip terapija – padeda geriau pažinti save, dovanoja tobulėjimo galimybių. „Suvokdamas save, turtėji. Gyvenimas būna turtingesnis, įdomesnis, įgauna naujų skonių. Žmogus tampa savo gyvenimo kūrėju, menininku“, – tvirtina specialistas.
Silpsta tikėjimas žodžio galia
Rašymą J. Kvedarauskas vadina darbu su žodžiais. O žodžius – galia, kuri gali ir gydyti, ir žeisti, gali padėti ten, kur nepajėgi tradicinė medicina.
„Ligų pasaulyje tiek daug, atrodytų, negi apie visas bėdas su plunksna prišokinėsi, juo labiau – negi padėsi. Turėdami sveikatos problemų dažniausiai kreipiamės į tradicinę mediciną, tačiau būna ribinių situacijų, kai ji nebegali padėti. Tada gali gelbėti žodis“, – teigia psichologas.
Tiesa, jo tvirtinimu, didžiulė žodžio galia ne visuomet įvertinama. Pasak jo, per avariją nukentėjusio žmogaus žaizdos tarsi demonstruoja didesnę kančią nei žodžiai, kuriuos teturi apimtieji depresijos. Didžiulės dvasinės kančios aplinkos priimamos, pamatomos, patiriamos sunkiau nei kraujas, žaizdos.
Gydytojas atskleidė savo vedamuose užsiėmimuose sutinkantis žmonių, kurie neslepia besipjaustantys rankas, parodo gal dvidešimt vienas ant kito įrėžtų randų. Tokių dešimties žmonių grupėje yra buvę net trys. Jie psichologui pasakoja, kad žaizdos palengvina dvasinį skausmą. Jo išsakyti, išrašyti žodžiais neretas nemoka, nedrįsta arba išdrįsęs negauna laukto supratimo.
Kitoks žvilgsnis į gyvenimą
J. Kvedarauskas kviečia bandyti kuriant vaduotis nuo dvasios skaudulių, tvarkytis su chaosu, įtampomis. „Rašymo terapija padeda žmonėms atrasti, pažinti ne tik gyvenimą pasaulyje, bet ir išorinio pasaulio atspindį savo viduje, – tvirtina jis. – Žmonės pasaulyje mato daug blogo – ir vaikystė prabėgo, ir gero mažai, ir visur nesiseka... Aplinką sunku pakeisti, bet rašant į ją pažvelgiama kitaip. Žmonių negalime pakeisti, o rašydamas juos gali paversti tokiais veikėjais, kokius nori matyti. Nepatinka profesija – galima aprašyti, kaip įsivaizduoji save kitame darbe. Kartais rašydamas pamatai, kad realybė gera tokia, kokia yra. Jei rašai tai, ką jauti, tai turi labai stiprų psichoterapinį poveikį.“
Įvairiapusiškumo paieškos
Apie ką rašyti siekiančiam geriau save suprasti žmogui? J. Kvedarauskas siūlo elgtis panašiai, kaip elgiasi gydytojai, pas kuriuose einame sutrikus sveikatai – surinkti duomenis medicininei kortelei. Tiesa, kai siekiama psichoterapinių tikslų, netinka formaliai, mechaniškai išdėstyta informacija.
Todėl net pirmasis pratimas – užrašyti savo vardą – yra gana neįprastas. Gydytojas siūlo surašyti visus vardus, pravardes, epitetus, kuriais per savo gyvenimą buvome, esame vadinami. O užrašius – paanalizuoti prisiminimus, atskleidžiančius, kodėl vieni vardai kelia mielus prisiminimus, kiti susiję su skaudžiais išgyvenimais.
„Sveikata yra gebėjimas skirtingose gyvenimo situacijose reaguoti skirtingai. Deja, žmonės dažnai reaguoja vienodai: depresyvus asmuo visur įžvelgia ką nors bloga, kitas – visada maniakiškai pakilus, naudojantis žmones kaip įrankius... Jei moteris prisistato esanti mama ir pasakoja tik apie vaikus, nesunku suprasti – bloga jos savijauta, depresija kyla iš to, kad ji sau paskyrė tik vieną vaidmenį.
Pasveikti galima sugrįžtant, atgaivinant skirtingas (ir geras, ir blogas) asmenybės dalis, neišsiskiriant su jomis, nenustojant būti skirtingiems.
Vardų surašymas padeda suprasti, kad gyvenime reikalingi skirtingi vaidmenys. Reikia, kad galėtum būti ir dukrytė ar sūnelis, ir mama, draugė, sesuo. Gyvenimo knygoje turi rastis vietos įvairiems veikėjams: ir Jonukui, ir Ivanui Rūsčiajam, ir Ivanuškai kvaileliui, ir Don Žuanui“, – sako J. Kvedarauskas.
Apmąstant savo įvairiapusiškumą jis siūlo bandyti parašyti esė apie kurį nors iš savo vardų arba sukurti dialogą – kalbasi dviejų skirtingų to paties žmogaus vardų savininkai.
Arba galima imtis tiriamosios literatūros – rašyti apie savo pavardę, giminę. Į tokius tyrinėjimus verta įtraukti ir šeimos narius, pavyzdžiui, daug laisvo laiko turinčius pagyvenusius žmones. Tokia veikla gali padėti ir užmegzti emocinius ryšius su artimaisiais, ir sužinoti apie savo giminę, grįžti prie šaknų. Leidimas svajoti Pildant savitą medicininę kortelę gydytojas rekomenduoja imtis apmąstymų apie gyvenamąją vietą. Svarbūs klausimai, temos – ar gyvenamoji aplinka sutampa su gilesniu savų namų pajautimu, kur, su kuo jaučiamasi kaip savuose namuose.
Svarstant apie profesiją patariama pagalvoti ne apie įgytą specialybę, o apie pašaukimą. Psichologas teigia, kad neretai žmonės moja ranka, nenori net pradėti gilintis į svajones apie daugiausia malonumo jiems galinčią teikti veiklą, aiškina iš tokios nepragyvensiantys. Tačiau svarbu būtent leisti sau pasvajoti, parašyti apie svajones – vien tuo galima bent iš dalies patenkinti nerealizuotus poreikius.
Temų kūrybai suteikia ir bandymai apibūdinti savo šeiminę padėtį. „Vedusio ar išsiskyrusio statusas nieko nesako. Juk gali būti vedęs, bet gyventi vienas. Tad rašyti tiktų platesne tema – kas mano šeima, kur jaučiuosi kaip šeimoje“, – rekomenduoja specialistas.
Nemenkų atradimų gali atskleisti rašymas apie savo amžių. Siekiant geriau save pažinti, labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokio amžiaus jaučiamės esą. J. Kvedarauskas sako, kad būna problemų, kai žmogui 45-eri ir aplinkiniai tikisi, kad jis elgsis kaip subrendęs, o jam viduje – šešiolika, norisi lėkti, būti su draugais. Rašant galima bandyti suprasti, kodėl taip yra.
Žaizdų geriau nedraskyti
Dar vienas medicininės kortelės elementas – diagnozė. Psichologas siūlo pabandyti sau diagnozuoti ne tokią būseną, kokią nustato gydytojas, kokia nurodoma daugeliui.
Geriau ne įvardinti depresiją ar neurozę, o imtis metaforų, sugalvoti, kaip kitaip būtų galima įvardinti savo jauseną – gal ji panaši į kokią nors šalį, augalą, gyvūną, vėjo rūšį, oro sąlygas. Per metaforas galima daug plačiau suvokti savo būseną, be to, mąstymas simboliais žmogui padeda suprasti savo visapusiškumą. Apibendrindamas neįprastą duomenų rinkimo, diagnozavimo formą J. Kvedarauskas neslepia – tokia veikla gali būti labai skausminga.
„Atrodytų, rašymas – nekaltas dalykas. O iš tiesų savo būsenos diagnostika gana pavojinga. Kaip ir kiekvienas gydymas, rašymo terapija turi šalutinį poveikį. Tada, jei esi neseniai patyręs traumą ir žaizdos dar skauda, geriau nerašyti, nes rašymas – tiesiausias kelias į savo išgyvenimus. Jei ryžaisi kapstytis, turi būti tikras, kad galėsi vėl užkasti“, – pataria gydytojas.
Siūlo daug formų
Pasiryžusiesiems rašymo terapijai J. Kvedarauskas siūlo surinkus duomenis, nusistačius diagnozę imtis įvairių gydymo būdų, tai yra ieškoti sau tinkamiausio žanro. Anot jo, psichologinių problemų atsiranda, depresija apninka tada, kai susikaupia per daug negatyvių jausmų, liūdesio, nerimo.
Surašius juos ant popieriaus palengvėja. Suteikus išgyvenimams kokio nors literatūros kūrinio formą, suprantama, kad iš neigiamų jausmų galima sukurti ką nors gero, gal net vertingo.
Savo pacientams J. Kvedarauskas dažniausiai siūlo apsiriboti trumpais kūriniais. Tačiau galima imtis ir romanų, pavyzdžiui, prisiminus visus savo gyvenimo vardus, sukurti jiems po veikėją, visiems jiems rasti vietos kokioje nors istorijoje.
Didelę gydomąją galią, pasak specialisto, turi laiškai. Juos galima rašyti daug kam – pradedant savimi, baigiant Dievu. J. Kvedarauskas sako pastebėjęs, kad žmonės mėgsta rašyti savo ligai. Atrodo, liga – neigiamas „personažas“, tačiau rašantieji randa, už ką jai padėkoti – kad nuo ko nors sustabdė, ko nors išmokė. Laiškų nebūtina išsiųsti adresatams, jų prasmė – pats rašymas, kūryba.
Psichologas teigia, kad eilėraštis – geras būdas chaotiškiems, beformiams išgyvenimams, sunkiems jausmams sudėti: „Sukeli viską į eilėraštį, ir supranti, kad tame nebeskęsti, tai nebevaldo.“
Gerėja net fizinė savijauta
Labai geru žanru J. Kvedarauskas vadina instrukcijas. Jas rašyti ypač tinka, kai patiriama santykių su kitais žmonėmis problemų, sunkiai sekasi bendrauti. Reikia pabandyti surašyti, kokio bendravimo norisi, koks tinkamiausias, kaip save „vartoti“ – sukurti aiškias, suprantamas, įgyvendinamas taisykles. Tokios užduotys duoda ypač gerų rezultatų.
Siūloma rašyti ir skundus, padėkas, papeikimus, ypač tada, kai patiriama neigiamų emocijų, įvairių išgyvenimų, o pasikalbėti su kaltininku nėra galimybės. Rašant skundus, pasak psichologo, išreiškiama tamsioji vidinio pasaulio pusė, tai neretai padeda apsisaugoti nuo ligų. O padėkų rašymas ne tik moko dėkingumo, bet ir padeda pastebėti: jei jau gebame dalytis dėkingumu, gerais jausmais, vadinasi, savyje turime nemažai gero.
J. Kvedarauskas rekomenduoja rašyti dienoraštį – amerikiečių mokslininkų tyrimai atskleidė, kad metodiškai, kasdien tuo pačiu metu fiksuojant įvykius ir jausenas vos per dvi savaites pagerėja emocinė, psichologinė, fizinė savijauta.
Kartais naudinga atlikti įvykių, išgyvenimų rekonstrukciją, bet patyrimus perrašyti, perkurti – pabandyti pažvelgti į traumavusį įvykį kitaip, pavyzdžiui, tragediją paversti komedija, pamėginti suprasti, kad net į tai, kas labai sunku, galima pažvelgti kitaip, su humoru.
Gydytojas atskleidė pastebėjęs, kad net didžiulių psichologinių sutrikimų paveikti žmonės rašo labai gražias pasakas. Jų kūrimas gali padėti iš pasąmonės iškelti išeitis iš aklavietės, suprasti, kad ir realioje aplinkoje, kaip pasakoje, gali rastis pagalbininkų, burtininkų, fėjų.
