Ateinantį penktadienį sostinėje vykstantis tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ pristatys vieną iš šešių lietuviškų premjerų - jauno danų ir olandų kilmės režisieriaus Allano van O.T. Anderseno filmą „Hot dog“ („Dešrainis“).
Trisdešimtmečiam Danijoje gimusiam, vėliau Olandijoje gyvenusiam A.O.T. Andersenui lietuviški dešrainiai patinka labiau, nei danų ar olandų moterys. „Visas skirtumas - prieskoniai“, - šmaikštavo jis. Filmo „Hot dog“ kūrėjas pirmą kartą į Lietuvą atvyko 1999-aisiais, paskui lankėsi dar kelissyk, tapo meilės imigrantu ir gyvena mūsų šalyje iki šių dienų.
Pagrindinius vaidmenis kino kompanijoje „Tremora“ sukurtoje komedijoje atlieka aktoriai Marius Jampolskis ir Toma Vaškevičiūtė bei reperis Gabrielius Liaudanskas-Svaras. LŽ pakalbino „Hot Dog“ režisierių.
Meilės turistas
- Kodėl jūs šiandien tarp mūsų?
- Filmo idėja yra viena iš priežasčių, kodėl esu čia, Lietuvoje. Juosta „Hot dog“, kaip ir visos kitos mano kurtos, yra apie likimą. Pirmą kartą į Lietuvą atvykau, regis, 1999 metais. Vėliau likimas dar kartą grąžino mane į šią šalį, o meilė nebepaleido atgal. Tapau meilės turistu (juokiasi).
Viskas prasidėjo, kai Olandijoje laimėjau scenarijaus konkursą ir atsivėrė galimybė dalyvauti tarptautiniame kino menininkų kūrybos seminare. Puiku, sakiau sau, važiuoju į Lietuvą, niekada joje nebuvau! Bet mane apvogė. Buvo siaubinga. Pasigedęs kreditinės kortelės sužinojau, kad Latvijoje su ja mėginta išgryninti pinigų. Tad grįžau namo, sakydamas: niekada daugiau nevažiuosiu į tą Dievo apleistą kraštą. Tačiau viešnagės metu įsimylėjau. Štai taip tampama meilės imigrantu.
2006-aisiais sulaukiau skambučio iš minėto kūrybinio seminaro rengėjų. Jie kvietė vadovauti ir vesti dialogų rašymo kursą. Sutikau. Lietuvoje buvau įtrauktas į prodiuserinės televizijos kompanijos veiklą. Nors visuomet siekiau kitko: norėjau pasakoti istorijas. Matyt taip Viešpaties buvo sumanyta: siuntė mane į šią misiją, kad pabaigčiau tai, ką buvau pradėjęs. Būtent apie tai ir yra filmas „Hot dog“ - apie likimo ratą. Mano filmai labai primena pasakas, jose - mažytė visata.
- Filmo „Hot dog“ scenarijus - universalus ar rašytas lietuviškai auditorijai ir aktoriams?
- Universalus. Istorija atsitinka neįvardytoje vietovėje. Kaip ir daugumos mano pasakojimų. Vyrukas, vardu Adomas, pavėluoja į savo gimtadienio vakarienę su drauge Ieva...
- O aktoriai. Kaip juos pasirinkote?
- Minėtame seminare susipažinau su operatoriumi Jaroslavu Gavrinu. Jis pasisiūlė suburti mums reikalingą komandą. Ilgai svarstėme, kas įkūnys scenarijaus veikėjus. Kandidatų netrūko, bet galiausiai pasirinkome M.Jampolskį. Su Mariumi iškart susigrojome. Mes puikiai leidžiame laiką kartu. Pradėjome svarstyti, kas imsis svarbaus Dievo vaidmens. Sakiau, kad jis turėtų būti charizmatiška asmenybė. Ieškojau, ieškojau ir apsistojau ties Svaru. Paskaidrinome mėlynas akis ir - puikus Dievas! Svaras vaidina visą trejybę senio, padavėjo ir dešrų pardavėjo asmenyse. Kai Svarą pamačiau pirmą kartą, pamaniau, kad jis mane suvalgys gyvą (juokiasi). Tačiau jis nuostabus. O su T.Vaškevičiūte susipažinau prieš porą metų. Ji dalyvavo meistriškumo kursuose, kuriuos vedžiau kartu su olandų režisieriumi.
Bim-bam matematika
- Gimėte Danijoje, po dvidešimties metų apsistojote Olandijoje. Kodėl?
- Nes būdamas danas lygia dalimi esu ir olandas. Pilnas mano vardas - Allanas van Opstalas Thorsenas Andersenas. Van Opstalas - olandiška pavardė. Danijoje gimusiam vaikui duodamos abiejų tėvų pavardės, kad užaugęs ir subrendęs galėtų rinktis labiau jam patinkančią. Taigi Thorsenas yra mano daniškos kilties, klano vardas.
Augau Danijoje, mokiausi eksperimentinėje mokykloje, kurioje buvo išmėginamos naujos mokymo praktikos. Tai vienintelė tokia ugdymo įstaiga Danijoje. Joje nesinaudojome vadovėliais, turėjau tik užrašų sąsiuvinį. Keliaudavome po Europą ir demonstruodavome, kaip esame mokomi. Būta visokių keistų dalykų. Taip ir tampama... (pasuka pirštą prie smilkinio).
- Kada atsirado potraukis meninei kūrybai?
- Dar prieš mokyklą. Turiu jaunesnį brolį, kuris, lyginant su manimi - neprakalbinamas tylenis. O aš - pašnekėti mėgstantis vaikinas. Grįždavau iš vaikų darželio kupinas istorijų, kurias tuoj pat išpasakodavau. Iš šio pomėgio atsirado ir dabartiniai mano darbai. Mokykloje buvo teatras, jam rašiau pjeses. Tiesą sakant, visas mokymas buvo grindžiamas teatru, muzika ir kitais menais. Mokykla didžiausią dėmesį skyrė jaunuolių asmenybės lavinimui, o menas, kaip suprantu, čia labiausiai parankus: daugiausiai apie save sužinai stovėdamas scenoje ir atrodydamas kvailai (juokiasi).
- O tikslieji mokslai?
- Mokėmės ir jų, tačiau taip pat savitai. Pavyzdžiui, mano matematikos egzamino uždavinys buvo parengti užduotis-projektus kitais metais jį laikysiantiems mokiniams. Vaikystėje per televiziją rodydavo laidą, panašią į jūsų „Tele Bim-Bam“. Viskas vykdavo tokiame namelyje miško glūdimoje. Turėjau sukurti uždavinį apie tai, kaip tas namelis buvo pastatytas: kokio aukščio sienos, koks lentų ilgis, kiek kubinių metrų medienos prireiks ir panašiai.
- Ar tik jūsų mokykla nėra Kristijanijoje (laisva bohemiška gyvensena garsėjančiame Danijos sostinės rajone)?
- Ji išties labai panaši į hipių mokyklą (juokiasi). Buvome nuolat gundomi draudžiamais dalykais. Štai kaip mus mokė: vieną dieną mokytoja liepia sukurti salos modelį, kitą - ten pastatyti uostą. Galiausiai turėjome saloje sukurti visą turizmo sistemą, lyg tame kompiuteriniame žaidime „Civilizacija“.
Baigęs mokyklą studijavau Olandijos meno akademijoje.
Kino pranašumai
- Kokie buvo pirmieji jūsų žingsniai kinematografijoje?
- Sukūriau vieną trumpo metražo filmą, kuris, tikiuosi, nebus rodomas (juokiasi). Man labai patiko rašyti pjeses. Kūriau ir vaidinau ilgus monologus, kurie tęsdavosi net iki 45 minučių. Tačiau teatre esi ribojamas laiko ir erdvės. O kine pasakojimui atsiveria visos durys. Jei teatre sakai „štai, mes dykumoje“, sukuri dykumos garsus, tai kine ją tiesiog rodai. Toks vaikiškas džiugesys, mėginant į visumą sutalpinti teatrą, erdvę ir pasakojimą, išvesti visus iš proto (juokiasi).
- Ar galvoji apie ilgesnės trukmės filmą?
- Labai norėčiau. Esu sukūręs scenarijų pilno metražo juostai. Jį pristačiau 250 „alkanų“ Vokietijos prodiuserių. Suskamba varpelis ir per septynias minutes turi išpasakoti jiems visą kūrybinį sumanymą. Kol kas tik deramės.
Mindaugas Klusas
