Lieutvoje menas virsta etikėtėmis ir prekių ženklais. Žmonės gerbia ir gausiais aplodismentais palydi į sceną užlipantį alkoholio padauginusį atlikėją, vertina keiskmais ir nešvankybėmis praturtintą humorą, lenkia galvas prieš nenatūralius ir būtinai apnuogintus grožio „etalonus". Taip žmonija praranda meno supratimą ir tampa propagandos aukomis.
Jeigu propagandinio meno paveiktam asmeniui paminėtume garsųjį L.Da Vinčio portretą, puošiantį Luvro salės sieną –Moną Lizą, jis nežinotu nei vieno iš prieš tai mano paminėtų žodžių, o vardą Liza veikiausiai sutapatintų su animacinio serialo „Simpsonai" bendravarde veikėja. Net jeigu tokiam žmogui parodytume garsųjį šedevrą, jame propagandinio meno auka neįževlgtų absoliučiai nieko ypatingo ir pasaulinį pripažinimą gavusį amžių darbą įvardintų nuobodžia teplione.
Užtat propagandinio meno paveiktas žmogus, kad ir pažadintas vidury nakties, nei kartą nesuklysdamas it žiurnius į sieną pažers dainos apie mergaites ir baltas kelnaites žodžius, o dainingesnis dar ir užkniauks „kačiuk mur mur".
Ar šiandien norint kurti meną reikalingas talentas? Manau atsakymas akivaizdus. Tai puikiai iliustruoja Neries krantinės „puošmena" Vilniuje. Grakščiai nulieto plieno kompozicija padengta rūdimis ir dekoruota švelniais šiuolaikinio, beje, taip pat labai meniško, jaunimo vartojamais žodžiais, traukte traukia praeivių žvilgsnius. Kitas pavyzdys – plačiausiai paplitęs muzikos žanras – ką matau, tą dainuoju – pritraukia vis daugiau ištikimų klausytojų. Stulbinančiai fonogramos įrašo kokybei ir neapsakomai prasmingiems dainų tekstams abejingų nelieka.
Taigi, išvada paprasta – talentas Lietuvoje yra ne kurti meną, o savo kurinius pateikti kaip tikrus meno šedevrus.
Giedrė Svirbutaitė
