Antradienį mirė rašytojas Kurtas Vonnegutas. “Balso.lt” skaitytojams siūlome jo versiją, kodėl švedai jam nesuteikė (ir jau nebeįteiks) Nobelio premijos.
Savo laiku verčiausi automobilių prekyba – buvau įmonės „Saab Cape Cod“ West Barnstable, Masačūsetso valstijoje, savininkas ir direktorius. Su tuo verslu ir savo įmone atsisveikinau prieš 33 metus. „Saab“ ir tada, ir šiandien yra švediška mašina, ir dabar man atrodo, kad prieš daugelį metų nenusisekusi mano kaip prekiautojo automobiliais karjera gali paaiškinti vieną faktą, kuris kitaip man būtų likęs visiška paslaptimi. O būtent: kodėl švedai man nedavė Nobelio literatūros premijos? Sena norvegų patarlė sako, kad švedo pimpis trumpas, bet atmintis ilga.
Tai štai: „Saab“ tais laikais gamino tik vieną modelį – į „Volkswagen“ panašų „vabaliuką“, dviejų durų sedaną, bet su varikliu priekyje. Jis turėjo savižudiškas duris, kurios atsidarydavo prieš judėjimą. Skirtingai nuo kitų automobilių, jo variklis buvo ne keturių, bet dviejų taktų, kaip motorinės valties ar žoliapjovės. Tad kiekvieną kartą pildamas į baką benziną turėdavai į jį supilti ir skardinę alyvos. Kažkodėl eilinė amerikietė to nenorėdavo daryti.
Pats svarbiausias komercinis argumentas buvo toks: „Saab“ nugalėdavo „Volkswagen“ lenktynėse nuo vieno šviesoforo prie kito. Tiesa, jei tu ar tavo brangioji pusė paskutinį kartą pildami degalus nepasivarginote įpilti į baką alyvos, automobilis galėjo pavirsti fakelu kartu su jumis. Tas „Saab“ turėjo priekinius varomuosius ratus, kurie teikė tam tikrą pranašumą slidžiame kelyje arba greituose posūkiuose. Buvo ir dar vienas komercinis argumentas. Vienas potencialus klientas man pasakė: „Jie gamina pačius geriausius laikrodžius, tad kodėl negalėtų gaminti geriausių mašinų?“ Jis aiškiai painiojo Švediją su Šveicarija, bet aš, žinoma, nepuoliau ginčytis.
Tuometiniam „Saab“ buvo labai toli iki elegantiško, galingo, keturių taktų, vos ne privalomo kiekvienam „jupiui“ automobilio, kokiu jis tapo dabar. Jis buvo, sakykim, naktinė poliucija, įkūnyta aviacijos gamyklos inžinierių, kurie lig tol niekad negamino automobilių, svajonė. Tik pagalvokit: jo prietaisų skydelyje buvo žiedas, skriemuliais nuvesta grandine sujungtas su variklio skyriumi. Patraukdavai už jo – ir radiatoriaus groteles užtraukdavo speciali užuolaidėlė. Mintis tokia: jei prireikdavo neilgam išlipti iš mašinos, variklis išlikdavo šiltas, ir vėl sėdus už vairo bematant užsivesdavo.
Bet jei užsibūdavote per ilgai, nepriklausomai nuo to, ar tos užuolaidėlės būdavo užtrauktos, ar ne, alyva atsiskirdavo nuo benzino ir nusėsdavo į bako dugną. Todėl užvedęs variklį paleisdavai dūmų uždangą kaip eskadrinis minininkas per jūrų mūšį. Kartą, palikęs savąjį „Saab“ savaitei Wood Hall miestelio automobilių stovėjimo aikštelėje, jo gyventojams dieną paverčiau naktimi. Sako, miestelio senbuviai lig šiol spėlioja, iš kur galėjo atsirasti tiek dūmų. Galų gale pradėjau koneveikti švedų inžinierius, ir taip praradau savąją Nobelio premiją.
