Genetikų išvada negailestinga – ruduojančius Kuršių nerijos spygliuočius puola vėžys. Blogiausiu atveju, teks kirsti ištisus miško kvartalus. Dar vienas gamtosaugininkų galvos skausmas – sparčiai plintančios akacijos, ištumančios ne tik vietines medžių rūšis, bet ir užgožiančios žolinę augmeniją, praneša LTV laida „Vasaros spalvos“.
Šiandien Kuršių nerija gerokai skiriasi nuo to, kaip atrodė prieš 100 metų. Vietinę augmeniją užgožė svetimšaliai augalai. Kad nuo užpustymo būtų apsaugoti vietiniai kaimai, kopos sutvirtintos tik atvežtomis kalnapušėmis.
6–7 dešimtmetyje šalia Smiltynės–Nidos kelio pradėtas sodinti kitas Nerijai nebūdingas augalas – akacijos. Dabar gamtosaugininkams jos kelia nemažai problemų.
„Kaip smėlį sulaikantis augalas pasiteisino, bet, deja, ji pasirodė beesanti labai agresyvi. Ji išstumia kitas, vietines medžių rūšis ir pakeičia net žolinę augmeniją. Kadangi tai ankštinis augalas, jo šaknys gamina azotą, ir labai suveži varpinės žolės, kurios nebeleidžia normaliai augti kitom žolėm“, – pasakojo Kuršių nerijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas Viktoras Kolokšanskis.
Sparčiai plintanti akacija jau įsitvirtino ir Alksnynės gaisravietėje.
„Kovoti su jomis labai sudėtinga, kadangi nacionaliniame parke negalime naudoti jokių cheminių priemonių. Tad yra tik mechaninės priemonės. Bet tai kaip slibinas devyngalvis – vieną galvą nukerti, išauga dar devynios. Tokia kova ir su akacijomis“, – kalbėjo Kuršių nerijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotoja Lina Dikšaitė.
Tačiau kur kas didesnį galvos skausmą nerijos gamtosaugininkams kelia kita problema. Ne vienas, važiuojantis Nidos keliu, pastebėjo ruduojančius pušų spyglius.
„Ne tik pušys, bet ir kadagiai parudavę. Matyt, nuo mašinų išmetamųjų dujų“, – spėliojo kalbintas vyras.
„Karščio didelio nebuvo, negalėjo nuo jo išdegti. Nežinau, gal koks maras užpuolė“, – samprotavo kitas pašnekovas.
Vasaros pradžioje pastebėję džiūstančias pušaites, gamtosaugininkai pagalbon pasikvietė Valstybinės miškų tarnybos specialistus. Jie nustatė, kad nerijos pušis puola spygliuočių ūglių vėžys.
„Didžiausia bėda, kad jis pradeda savo blogą veiklą nuo ūglio. Iš pradžių liga sunaikina pumpurą, o tuomet nudžiūsta visa šakelė: metinė – 100 procentų, o kartais – ir dviejų metų. Dėl to medis silpsta, nes per spyglius jis maitinasi“, – kalbėjo V. Kolokšanskis.
Šios ligos sukėlėjas, pasak miškininkų, itin paplitęs Šiaurės Amerikoje, Azijoje, visada buvo ir Lietuvoje. Tačiau daugintis jis pradeda tik tam tikromis oro sąlygomis – kai karšta ir daug drėgmės. Būtent tokia buvo praėjusi vasara ir ši.
Nors literatūroje rašoma, kad tai jaunų medžių liga, ūglių vėžys puola net 80-metes pušis.
„Mastas tikrai didelis. Jei virš 70 proc. Kuršių nerijos teritorijos yra miškas ir didžioji jo dalis – pušynai – paprastoji ir kalninė pušis, tai mastas didelis ir grėsmė nemaža, į ateitį žiūrint. Nuo to kenčia ir paprastoji, ir kalninė pušis. Labai gaila juodosios pušies želdinių, kurių turime negausiai, tačiau jie mums labai vertingi“, – sakė L. Dikšaitė.
„Man labiausiai gaila Juodkrantės sengirės pušaičių, kurios užsisėję iš 200 metų senumo motininių pušų, jau buvo pakilę iki kartyno amžiaus, sulaukė iki 20 metų. Jos taip pat smarkiai serga“, – teigė V. Kolokšanskis.
Aplinkosaugininkai sako: dar kelios tokios karštos vasaros ir nuo ūglių vėžio žus ištisi nerijos pušynai.
Asta KAŽUKAUSKIENĖ
