Neringa negali būti tarsi indėnų rezervatas, tačiau darniam unikalaus gamtos kampelio vystymuisi, atsižvelgiant į gyventojų ir aplinkosaugininkų interesus, kliudo savotiška žaliojo terorizmo banga, kai besąlygiškai, dažnai kvailokai ar piktybiškai, stabdomos visos iniciatyvos, rašo „Vakarų ekspresas“.
Tokios nuomonės laikosi vienas iš rengiamo Neringos Bendrojo plano vadovų, Kuršių nerijos nacionalinio parko steigimo iniciatorius, Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros vedėjas profesorius Paulius Kavaliauskas.
Jis interviu "Vakarų ekspresui" atskleidė, kokie, jo manymu, išties procesai vyksta UNESCO saugomoje teritorijoje.
Direktyvų manija
Kodėl kyla konfliktai Kuršių nerijoje?
Kuršių nerija, kaip ir visas pajūris, yra ypač karšta interesų zona, nes tai - ir saugoma teritorija, ir kurortas, ir vietinių žmonių gyvenamoji vieta. Subalansuotas teritorijos vystymasis prilygsta lošimų teorijai - sistema išlošia tuomet, kai nė vienas negauna maksimumo. Tuomet išlošia kolektyvas.
Negalima maksimaliai leisti patenkinti nė vienos grupės norų. Būtinas kompromisas. Idėjiškai prioritetą turi aplinkosauginiai, paveldo reikalai, tačiau neturi nukentėti ir socialiniai-ekonominiai veiksniai, rekreacija.
Pastaruoju metu Kuršių nerijoje ryškėja tokia tendencija, kurią pavadinčiau ekologiniu terorizmu. Panašiai buvo ir Lenkijoje, siekiant nutiesti aplinkkelį per saugomas pelkes.
Aplinkos ministerija besąlygiškai vykdo visokias Europos Sąjungos direktyvas. Vykdoma neatsižvelgiant, ar tai nėra kvaila, ar neprieštarauja nacionaliniams interesams. Norime pirmieji viską pasirašyti, keliaklupsčiaujame prieš visokias direktyvas. Jų įgyvendinamas neretai būna neracionalus. Lietuva tampa paukščiams, žinduoliams, ropliams ir varliagyviams svarbi teritorija, o žmogui nebelieka vietos, tai - kažkokia manija. Priviso įvairiausių fobijų, daug kas politizuojama. Aiškinama, kad nieko negalima daryti, nė pėdos žengti, esą viskas totaliai šventa.
Keliami skandalai dėl kelių iškirstų medelių. Dabar reikės šimtus hektarų pagal tvarkymo planą iškirsti. Miškas vienoje vietoje buvo nesąmoningai užveistas, sunaikinta natūrali aplinka, nes ten buvo pieva su krūmynais. Bus atstatomas natūralus kraštovaizdis, naikinamas sovietmečio palikimas, kai buvo želdinama, kur tik įmanoma. Tad nepagrįstai užsodintas miškas buvo paskelbtas šventa vieta, jo neva negalima liesti. Dažnai normalūs procesai paverčiami skandalais.
Gamtos altoriai
Kaip įmanoma rasti aukso vidurį, subalansuotai plėtoti Kuršių nerijos nacionalinį parką?
Tokie dalykai nėra padaromi, jie turi įvykti savaime. Reikia tam tikro sąmoningumo lygio. Buvau vienas iš saugomų teritorijų kūrimo Lietuvoje pradininkų, taip pat ir kuriant Kuršių nerijos nacionalinį parką. Tačiau reikia suprasti, kad gyvenimas nestovi vietoje, keičiasi visuomenės vertybiniai kriterijai.
Daugelis teisės aktų, normų, buvo patvirtintos tos žaliosios bangos sąlygomis. Viskas vyko Atgimimo metais, ta žalioji banga buvo priimtina visuomenei. Dabar pasikeitė viskas - esame duobėje, dugne pagal sąmoningumo lygį.
Dalyvauju rengiant Klaipėdos rajono bendrąjį planą, o tai, kas patvirtinta, - baisu, nes ruošiamasi statyti vos ne naujuosius Vasiukus. Matau, kad saugomų teritorijų ateities įsivaizdavimo modeliai, palyginti su 1990-1995 metais, tapo neberealūs, juos reikia keisti, ieškoti kompromisų.
Aplinkosaugoje turi būti aiškiai atskirta - kas yra vadinamieji gamtos altoriai, šventos vietos, kurių nevalia liesti, o kas ne.
Yra dalykų, kurie tos ekologinės sąmonės lygyje atrodė normalūs, tačiau paleidus tą gaivalą, privatizaciją, sukėlus pinigų siekimo geismą, visuomenėje daug kas tapo nebepriimtina. Savotiškai į klanus susibūrė ne tik politikai, verslininkai, bet ir mokslininkai. Mokslinė visuomenė taip pat neretai atstovauja savo klano interesams. Man nepatinka, kai savo interesus bandoma pateikti kaip visos visuomenės interesus.
Ar Kuršių nerija yra tas altorius?
Kuršių nerijoje yra daug altorių, bet visumoje jos negalima laikyti altoriumi. Tai juk teritorija, kurioje yra pusė mūsų šalies pajūrio, o jis - pagrindinis rekreacinis išteklius. To paneigti negalime. Išimti Neringą iš rekreacinio naudojimo būtų socialinis nusikaltimas.
Ta rekreacija buvo nuo XVII-XVIII amžių, miško parkai buvo sukurti dar XIX amžiuje. Kurortai Kuršių nerijoje labai seni, ypač - Juodkrantėje. Rekreacinė funkcija Kuršių nerijoje yra kultūrinis paveldas. Todėl į viską žvelgti stagnatoriškai Neringoje negalima. Teritorija vystosi, tad ir požiūris turi kisti. Žinoma, yra ir ekologiniai limitai.
Pavyzdžiui, pamaryje visi resursai yra jau išsemti. Lipti į kopagūbrius neleistina, jie - šventas dalykas, nes jie formuoja Kuršių nerijos identitetą. Tačiau yra pajūrio palvė - užkopės lyguma. Aš nekalbu apie draustinius, rezervatus, o vietas ties gyvenvietėmis. Nerija gali dar vystytis. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad, palyginti su sovietmečiu, Neringos naudojimo intensyvumas yra dvigubai mažesnis. Tai susiję ir su tuo, kad užsidarė labai daug poilsio namų, kurie tapo privačiomis nuosavybėmis. Tačiau padaugėjo automobilių.
Įvesta diktatūra
Kaip anksčiau vystėsi Kuršių nerija?
Istoriškai šios teritorijos įsisavinimas vyko ne nuo pamario, o nuo pajūrio. Net pirmoji Juodkrantė buvo įsikūrusi pajūryje, ji tik vėliau persikėlė į pamarį. Todėl sakyti, kad nieko negalima statyti, viskas neliečiama, yra istoriškai neteisinga.
Kaip vertinate aplinkosaugininkų dangstymąsi po viešojo intereso skydu?
Tai - savęs sureikšminimas. Neretai jokio viešojo intereso net nėra: jie gauna projektus, užsakymus, Europos Sąjungos pinigus. Jiems kuo daugiau saugomų teritorijų - tuo geriau, nes gauna užsakymus, darbus ir pinigus.
Baisiausia, kai aplinkosauginės institucijos nemato ir kitų interesų, neturi būti diktatūros, ypač - bukos. Neretai brukama mintis, kad kas nors bus sunaikinta, tačiau net nepagalvojama, kad tos gamtinės vertybės išliko net tada, kai visai jokio apsauginio režimo nebuvo. Tas gąsdinimas dažnai nepagrįstas.
Yra toks sakralus sakinys: "Kuršių nerija bus sunaikinta". Pasiekėme tokį lygį, kad net draudžiama mąstyti apie pokyčius. Visi gerai žinome istoriją apie idėją pastatyti tiltą į Neringą. Ta idėja buvo atmesta, nes tiltas ekonomiškai nepagrįstas, jei tiestume į Smiltynę. Tačiau negalima drausti apie tai kalbėti. Jei kas iškels šį klausimą, bus apšauktas tautos priešu.
Tuo tarpu tokiame unikaliame kultūros paveldo objekte kaip Venecija per Didįjį kanalą bus statomas tiltas. Ir dar modernistinis gotikinėje aplinkoje. Reikia ieškoti, svarstyti. Pavyzdžiui, gal tiltas galėtų būti tarp Pervalkos ir Kintų? Tad neteisingi tie stereotipai aiškinantys, kad Neringoje negalima nieko daryti. Aplinkosauginis ekstremizmas yra negerai.
Kitas dalykas - Aplinkos ministerija taip sutvarkė, kad ruošiant koncepcijas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos nuomonė yra kone kaip Konstitucinio Teismo. Net nediskutuojama, nesvarstoma ir neskundžiama. Jei kas prieštarauja NATURA 2000 direktyvai, - viskas. Automatiškai nebegirdimi jokie kiti argumentai. Yra daug nesąmonių pridaryta teisiniuose aktuose. Rengiant planavimo dokumentus tiesiog atsiduri aklavietėje. Dažnai teisiniai aktai logiškai prieštarauja patys sau. Tie, kurie kūrė tuos aktus, niekada net nebuvo dirbę teritorijų planavimo srityje.
Kiek svarbūs Neringai planavimo dokumentai, ar jie geri?
Čia ir yra dviveidiškos politikos požymis. Tame garsiajame 1994 metais patvirtintame Kuršių nerijos generaliniame plane, kuriuo tarsi Biblija dabar naudojamasi teismuose, buvo numatyta daug bjaurių dalykų.
Pavyzdžiui, buvusioje baltų šventovėje, visapusiškai vertingoje Griekynės raguvoje, buvo numatyta statyti vandens valymo įrenginius, Avikalnio rage buvo numatyta statyti vandenvietė. Ant gamtos paminklo.
Kai pradėjome rengti dokumentus Kuršių nerijos nacionalinio parko steigimui ir pamatėme, kad parengtas Griekynės daubos valymo įrenginių techninis projektas, informavome Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą. Sakėme, bus daromas baisus nusikaltimas. Nesulaukėme jokios reakcijos. Tai - daug didesnis nusikaltimas nei neleistinai įrengti name mansardą.
Keičiant generalinį planą iš pradžių buvo numatyti centralizuoti komunaliniai įrenginiai Preiloje ir Pervalkoje, vėliau juos atskyrė. Preiloje - prišliejo prie gyvenvietės, o Pervalkoje įrengė viduryje natūralaus rago, kur išlikęs unikalus gamtinis kompleksas. Į tai Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba taip pat nereagavo. Prašėme sustabdyti statybas, tačiau jokios reakcijos nebuvo. Kitais atvejais ta reakcija - liguista, dėl kiekvienos pėdos keliamas triukšmas.
Gal yra kažkoks interesų ratas, kuriam vadovauja nematomi pilkieji kardinolai?
Lietuva - Marijos žemė, o joje visokių stebuklų pasitaiko. Pažymėčiau, kad labai daug to blogio praleidžiama ir pro regioninius aplinkos apsaugos, kultūros paveldo departamentus. Tai - kažkokie lizdai. Visi nusikaltimai būna suderinti ten. Derinama bet kas. Centrinės žinybos tų departamentų nekontroliuoja.
Iš vienos pusės kariauja visokie verslininkų, statybininkų klanai, o iš kitos pusės - aplinkosaugininkų klanai. Ar žalias, ar raudonas terorizmas, jie yra vienodai blogi.
Denisas Nikitenka
