Žvilgtelėjus į R. Flanagano, laikomo vienu geriausių Tasmanijos rašytoju, biografiją, susidaro įspūdis, jog šis žmogus (be to, istorikas ir kino režisierius) ne kaži ką ir veikia: rašo romanus ir skina premijas. Na, dar yra vedęs ir augina tris vaikus. Neblogai.
Nepaisant to, šis Kaliopės išbučiuotasis rašytojas savo trečiojo romano veikėją Guldą nusprendė gerokai pakankinti, apgyvendindamas jį pačiame Žemės užpakalyje – XIX a. pradžios Tasmanijoje, ir dar kalėjime. (Nesunku įsivaizduoti, kad tais laikais pati Tasmanija, kaip ir Australija, buvo panaši į kalėjimą.) Apgyvendino ir liepė piešti žuvis.
Iš pradžių Viljamas Buelou Guldas, „kalinamas žudikas, tapytojas ir dar nežinia kas“ mėgina tam priešintis, bet vėliau egzotiškas Tasmanijos pakrančių žuvis ima vertinti kaip žmones, ir atvirkščiai – žmonėse įžvelgia žuvis. Galiausiai pats pasijunta žuvimi. Tad galima būtų klaidingai spėti, jog tai romanas apie išprotėjusį kalinį.
Iš tiesų, tai J. L. Borgeso plunksnos vertas galvosūkis, kuriame iki galo taip ir neaišku, kas yra kas, kuriame pasakojimas praranda bet kokį nuoseklumą, kuriame vaizduotė ir vaizdas akyse susilieja į viena, kuriame iškeliama ir gvildenama daugybė problemų, tokių kaip tiesa, istorija, būtis ar komplikuotas menininko vaidmuo visuomenėje. Pastarasis nusakomas paprastai, bet ypač taikliai: „Jei jie man būtų sakę: „Pabučiuok man užpakalį, Bili Guldai“, aš būčiau atsakęs: „Kiek kartų? Ir ar norite, kad dalyvautų mano liežuvis?“ Be komentarų.
Ši knyga – tai labirintas intelektualiems pamišėliams, bent retsykiais apie ką nors susimąstantiems. Kas yra pašaukimas kurti? Tai – „nuosprendis, o ne įgimta teisė“. O kalba? „Kalba žmogui buvo duota, kad paslėptų jo mintis.“ Istorija? Tai rašytinis melas. O nusikaltimas? Kodėl dviejų žmonių nužudymas, kurį prikergė Guldui, „yra laikomas nusikaltimu, o visos tautos išžudymas yra geriausiu atveju ginčytinas klausimas, o blogiausiu atveju – moksliškai įrodyta būtinybė“, – klausiama romane. Nesunku suprasti, jo čia kalbama apie Tasmanijos čiabuvius, kurių, salą pradėjus valdyti britams, per devyniasdešimt metų neliko nė vieno. Ir dėl to, žinoma, niekas nekaltas.
Romane, be panašių apmąstymų, dar galima sutikti visokių žuvų – maniaką kalėjimo komendatą, visišką idiotą kalėjimo daktarą, konservuojantį čiabuvių galvas, raštininką Jorgenseną, paskelbusį karą tikrovei ir savaip perrašiusį kalėjimo gyvenimą, daugybę paslaptingų gyvūnų bei augalų pavadinimų (pvz., šukutė, mėnulio paukščiai, guava, grifonas, karvažuvė, – iš viso suskaičiavau apie 75); skaitant galima net nusikalsti, t.y. pamatyti „pasaulį tokį, koks jis yra“ ar bent tokį, koks jis atrodo Guldo akimis, pagaliau, nuspręsti, kuris jūros gyvūnas esate jūs. Tačiau jeigu norite išlikti skaistūs, šiukštu nelieskite šios knygos!
Flanagan, Richard. GULDO ŽUVŲ KNYGA: dvylikos žuvų romanas. Iš anglų kalbos vertė Edvarda Srėbaliūnaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2007.
