Daugelio pamirštas konfliktas Ramiąjame vandenyne ne kartą buvo panaudotas Rusijos valdovų ir Japonijos vyriausybės savireklamai. Visgi, panašu, kad artimiausiais metais galime sulaukti susitarimo, kuris išspręstų šį konfliktą, o Putino administracija galėtų išeiti iš derybų salės iškėlusi pergalės ženklą. Taigi, kodėl iš pažiūros nereikšmingos Kurilų salos sukėlė tiek konfliktų ir kas nutiko pastaraisiais metais?
Istorinis kontekstas
Pradėkime nuo pradžių - Pietų Kurilai arba Šiaurinės Teritorijos, tai salų grandinė tesiasi nuo Japonijai priklausančios Hokaido salos iki Kamčiatkos pusiasalio. Šių salų priklausomybė yra sudėtingas klausimas nuo pat Jaltos konferencijos, kurios metu Sąjunginingai perleido Kurilus Sovietų Sąjungos kontrolę. Šio teritorinio konflikto sprendimą apsunkina nemažai faktorių. Vienas jų – ganėtinai vėlai – 1635-aisiais atsiradę salų žemėlapiai, kas iš esmės neleidžia nubrėžti aiškios ankstyvosios salų priklausomybės. Taigi, šio klausimo sprendėjai privalo remtis jau vėlesniais susitarimais, nubrėžiančiais Habomais, Šikotan, Kunaširi and Etorofusalų priklausomybę.
Eilė situaciją keičiančių susitarimų buvo pasirašyta nuo 1855-ųjų, kai aiški Rusijos-Japonijos linija buvo nubrėžta tarp Etorufu ir Uruppu salų. Šios sutarties atveju dalis Kurilų salų į šiaurę nuo Uruppu priklausė Rusijos Imperijai. Visgi, būtent šioje sutartyje, o tiksliau, jos vertimuose yra lemiamų neatitikimų, įgalinančių kardinaliai skirtingas Kurilų salyno interpretacijas. Situacija keitėsi keletą kartų iki 1905-ųjų, kai Japonijai pavyko perimti pilną Kurilų salyno ir pietinės Sakhalino pusiasalio kontrolę. Visgi, tai netruko amžinai ir jau 1941-aisiais metais, nepaisant SSRS ir Japonijos nepuolimo pakto, Sovietų Sąjunga užėmė Sakhalino pusiasalį ir didžiąją dalį Kurilų Archipelago. Japonija, kaip Antrojo Pasaulinio karo pralaimėtoja patvirtino salų atsisakymą 1945-ųjų San Francisko sutartimi.
Visgi šis patvirtinimas neįvardino kas tiksliai sudaro Kurilų salas, ir dėl šios priežasties Japonija teigia, kad keturios Pietų Kurilų salos yra laikytinos laikinai Rusijos okupuota išskirtimai Japonijos teritorija. Labai įdomu, kad Japonijos poziciją sutvirtina SSRS elgesys San Francisko konferencijos metu, kuomet Sovietų atstovai nepasirašė sutarties. Taip ir pajudėjo lėtaeigis teritorinio konflikto traukinys. Atrodytų, kad paprasčiausia būtų kreiptis į tarptautinį arbitražą, bet dėl ryškaus šio konflikto politizavimo iš abiejų pusių, ši galimybė yra nelabai tikėtina.
Krizės pagilėjai ir sprendimo paieškos
Nepaisant išskirtinės salų istorijos ir diskutuotino jų statuso, pačios salos nėra išskirtinai ekonomiškai svarbios. Visgi, atsižvelgiant į simbolinę šių teritorijų reikšmę ir Sovietų Sąjungos nenumaldomą norą parodyti galią Japonijos atžvilgiu, Brežnevas ėmėsi aktyvios Kurilų militarizacijos, nulėmusios situacijos paaštrėjimą vėlesniaisiais Sovietų Sąjungos dešimtmečiais. Pirmosios viltys dėl šios situacijos išsprendimo kilo 1990-aisiais, kuomet dėmesys nuo Kurilų nukrypo į kitas braškančios imperijos teritorijas.
Nepaisant susitikimų ir pagerėjusių Rusijos Federacijos ir Japonijos valdžių santykių, Kurilų klausimas nebuvo išspręstas nei Jelcino, nei pirmųjų Putino kadencijų laikotarpiu. Priešingai, norėdamas įtvirtinti savo įvaizdį Prezidentas Medvedevas suaktyvino retoriką Kurilų klausimu bei 2010-aisiais apsilankė kariniuose objektuose šiose salose. Neliko nepastebėti ir Rusijos pasiųsti Varyag ir Pyotr Veliky tipo laivai, turėję sustiprinti kietąją Rusijos liniją Ramiąjame vandenyne. Šie veiksmai neabejotinai tapo dar vienu veiksniu, nulėmusiu JAV persiorientavimą Ramiojo vandenyno link, visgi, jokių esminių pasekmių Rusijos-Japonijos santykiams neturėjo.
Su Putino grįžimu į sostą, Rusija ir Japonija, skirtingai nuo daugumos priešlaikinių vertinimų, ėmė judėti galimo sprendimo link. Suaktyvėję Putino ir premjero Šinzo Abė susitikimai bei pasirašytas energetinio bendradarbiavimo susitarimas simbolizuoja šylančius santykius tarp dviejų vis dar formaliai karo nebaigusių valstybių. Verta atkreipti dėmesį, kad Rusija nuolatos pabrėžia Japonijai galimo bendradarbiavimo naudą. Iš patirties žinodami naudojamus metodus ir Rusijos puikiai įvaldytą “morkos ir lazdos” principą, galima nuspėti kokiais akmenimis grįstas kelias į susitarimą.
Formalus žingsnis iš Japonijos vyriausybės pusės žengtas - Habomais, Šikotan, Kunaširi and Etorofu salos nuo šiol nebelaikomos “nelegaliai okupuotomis”, bet teritorijomis,“okupuotomis be oficialaus pritarimo”, kas iš esmės traktuotina kaip žymiai švelnesnė formuluotė, neagresyvus okupacijos atmetimas, vartotas iki šių dienų. 2014-aisiais numatomanemažai įvairaus lygio Japonijos ir Rusijos susitikimų ir derybų, kurios galėtų priartinti galutinę energetinės diplomatijos pergalę šiame konflikte. Nesinorėtų tikėti, kad Japonija neįžvelgia galimos grėsmės užsineriant rusišką energetikos kilpą, belieka tikėtis, kad nacionaliniai interesai nebus užgožti energetinės rusiškos ruletės žavesio. Vienaip ar kitaip, Kurilų teritorinio klausimo išsprendimas būtų teigiamas žingsnis viso regiono saugumo stiprinime – visa kita tik kainos klausimas
