Vieniems saulėlydis, kitiems saulėtekis - būtent taip galima pavadinti situaciją, kurioje dabar yra atsidūrę pagrindinių mokyklų ir gimnazijų mokytojai. Nors ne visi mokytojai yra linkę skųstis arba džiaugtis savo dabartine padėtimi, visgi pagrindinėse mokyklose pagrindinė problema yra ne tik mažėjantis darbo krūvis. Drastiškai mažėja mokinių, norinčių mokytis papildomai. Tai lemia dvi pagrindinės priežastys: mokinių mažėjimas ir tėvų finansinė padėtis.
Tapatybės neatskleistos
Kaip ir buvo galima tikėtis, nė viena kalbinta mokytoja nepanoro skelbti savo pavardės, beje, ir mokyklos, kurioje dirba. „Ši tema - tabu, ypač žiniasklaidai ir mokesčių inspekcijai“, - juokavo pedagogės. Tačiau pakalbinome abi barikadų puses: ir pagrindinių mokyklų, ir gimnazijų mokytojus. Papildomas darbas namuose - nelegalus, todėl pagrindinė priežastis - išvengti viešumo, nors, pasak 30 metų stažą turinčios anglų kalbos mokytojos, „norisi rėkti apie tai garsiai, tačiau puikiai suvokiame, jog tai neprotinga“.
Pagrindinės priežastys
„Anksčiau kiekvieną dieną turėdavau po 4-6 mokinius, dabar teturiu vieną, pagrindinė priežastis - mokinių mažėjimas ir prasta tėvų finansinė padėtis. Apie dabartinę galimybę užsidirbti papildomai beveik nebėra kalbos. Gerai gyvenančių tėvų vaikams dažniausiai nereikia korepetitorių, prasčiau gyvenantieji neįstengia mokėti už papildomas pamokas“, - pasakojo 15 metų vidurinėje mokykloje dirbusi ir vis dar nepriprantanti prie naujo pagrindinės mokyklos statuso mokytoja. Pedagogės teigimu, dažniausiai papildomai mokytis norėdavo aukštesnių klasių mokiniai, besiruošiantys brandos egzaminams, mokykloje nelikus vyresniųjų mokinių (pagrindinėje mokykloje mokosi iki 10 klasės) papildomos pamokos tapo tarsi svajone – retam dešimtokui tėvai ieško korepetitoriaus.
„Mokykloje darbo krūvis sumažėjo, papildomų pamokų taip pat beveik nebeliko, toms mokytojoms, kurios neišėjo dirbti į gimnazijas, belieka graužti pirštus – natūrali atranka“, – ironizavo pagrindinėje mokykloje dirbanti mokytoja.
Gimnazijose nesiskundžia
Visiškai kitokią nuomonę išsakė gimnazijose dirbantys mokytojai. Jie ne tik nelinkę skųstis, bet taip pat stebisi kolegų iš kitų mokyklų neveiksnumu.
„Jeigu esi geras mokytojas, visiškai nesvarbu, kur tu dirbi – ar pagrindinėje, ar gimnazijoje. Žinoma, sutinku, jog ilgalaikis darbas su žemesnių klasių mokiniais palaipsniui mažina pedagogo motyvaciją ir gebėjimą dirbti su abiturientais“, – teigė prieš dvejus metus iš pagrindinės mokyklos į gimnaziją perėjusi mokytoja.
Pedagogai, kurie taip pat migravo – iš pagrindinių mokyklų persikėlė dirbti į gimnazijas, pripažįsta, kad darbo krūvis yra maksimalus, o reikalavimai – didesni. „Jau buvau pamiršusi, ką reiškia ruoštis pamokoms, perėjusi į gimnaziją tarsi iš naujo turėjau išmokti dirbti. Darbo sąlygos yra geresnės, tačiau iš mokytojų reikalaujama labai daug, nors to paties pasakyti apie mokinius negaliu“, – kalbėjo pedagogė.
Pasidomėjus, ar pedagogės vis dar moko mokinius ir po pamokų, individualiai ruošia egzaminams, tik dar kartą įsitikinusios, jog jų vardai tikrai nebus minimi, mokytojos pasakojo, kad krūvis mokykloje gana didelis, o noras pailsėti yra svarbesnis. „Kadangi darbo ir taip turiu labai daug, papildomai padedu tik artimųjų ir draugų vaikams“, – sakė mokytoja. Tačiau toje pačioje mokykloje dirbanti jos kolegė pritarė, kad papildomo darbo dabar turi daugiau negu prieš dvejus metus, kai dirbo vidurinėje mokykloje. „Pastebėjau tokią tendenciją, jog skambina ir prašo mokyti vis daugiau vaikų, kai jiems rekomenduoju savo koleges iš pagrindinių mokyklų (o jos tikrai geros specialistės), tėvai atsisako, argumentuodami, jog pagrindinės mokyklos mokytojas negali dirbti su abiturientu. Liūdna, tačiau tai natūraliai besiformuojantis procesas ir jo mes suvaldyti negalime“, – nuomone dalijosi pedagogė.
Indrė Mikelionytė