Maskvos miesto teismas vieną iš Kurgano gaujos vadeivų Dimitrijų Lesniakovą nuteisė kalėti 25 metus, o jo sėbrą Dmitrijų Zadkovą – 13 metų.
Ryšiai su teisėsauga
D. Lesniakovas ir jo bendrininkas D. Zadkovas nuteisti už tris žmogžudystes. Abiem banditams bausmes pagal prisiekusiųjų sprendimą paskyrė teisėja Liubovė Nikolajenko. Teismo įrodyta, kad jiedu nužudė nusikaltėlių šulą Aliką Minalianą, verslininką Valerijų Kazakovą ir valstybės tarnautoją Sergejų Butenką. Prisiekusiesiems pritrūko įrodymų, taigi dar keli prokurorų pateikti kaltinimai dėl žmogžudysčių, ginklų, sunkių sužalojimų ir keleto kitų nusikaltimų liko neįrodyti. Abu mafiozai bausmes atliks griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
Teismas įrodė, kad 10-ojo dešimtmečio pabaigoje D. Lesniakovas kartu su Dmitrijumi Zavjalovu ir Michailu Purtovu subūrė gaują, kurios veiklos zona buvo Maskvos srities Puškino rajonas. Šie banditai reketavo verslininkus, padėdavo užgrobti įmones, taip pat vykdydavo užsakomąsias žmogžudystes. Gaujai priklausė ir vienas kvalifikuočiausių Rusijoje samdomųjų žudikų – Aleksandras Solonikas. Banditams buvo pavykę papirkti kelis valdininkus ir teisėsaugininkus, tad jie ilgą laiką veikė nebaudžiami.
Nupjovė galvą
Naujos gaujos aktyvumas nepatiko Puškino rajone tuo metu jau veikiančiomis gaujoms, tad gan dažnai jos pjaudavosi. Pirmasis konfliktas dėl turgaus kilo su Pravdos grupuote (jos pavadinimas kilęs nuo geležinkelio stoties pavadinimo). Abi gaujos nesugebėjo susitarti, kuri ims duokles iš turgaus prekeivių, todėl dėl tokios teisės turėjo pakovoti. 2002 metais Pravdos gaujos nariai Maskvoje, Taikos prospekte, sušaudė M. Purtovą. Po to tarp gaujų įsiplieskė tikras karas, o per jį buvo nužudytas ne vienas gangsteris ir su jais susijęs verslininkas. Žuvo Pravdos vadeiva Nikolajus Žigalkinas, „įteisintasis vagis“ Alikas Minalianas, pamaskvėje gerai žinomas verslininkas ir rašytojas Valerijus Kazakovas.
V. Kazakovas buvo nužudytas labai įžūliai – vos išėjęs iš Puškino rajono prokuratūros. Banditas jį sušaudė automatiniu pistoletu, tad kūną suvarpė net 16 kulkų. Kraujais paplūdusiam V. Kazakovui pargriuvus žudikas, nė nebandė slėptis, o demonstratyviai priėjo ir nupjovė galvą. Tik tada sėdo į automobilį ir nuvažiavo.
Tai perpildė teisėsaugininkų kantrybę ir jie rimtai ėmėsi šios gaujos. Juoba kad tai įvyko 2008 metais, kai nusikaltėlių siautėjimas Maskvos gatvėse buvo pristabdytas. Vietiniai teisėsaugininkai, kurie buvo susiję su Kurgano grupuote, buvo nušalinti, o bylą tirti ėmėsi federalinės tarnybos. Jos išaiškino ne tik V. Kazakovo nužudymą, bet ir kitus gaujos nusikaltimus.
Tardymo metu paaiškėjo, kad verslininkas V. Kazakovas buvo tarpininkas tarp Maskvos srities korumpuotų prokurorų ir verslininkų. Jei pastariesiems iškildavo keblumų su teisėsauga, V. Kazakovas nueidavo į prokuratūrą ir už pinigus kaipmat viską sutvarkydavo. Ypač daug ginčų iškildavo dėl žemės sklypų ir statybų pamaskvėje, kuriose sukosi milijardai rublių. O sąžiningiems verslininkams dirbti buvo neįmanoma. Juos nuolat tikrindavo įvairios komisijos, neleisdavo dirbti ir net fabrikuodavo bylas – juk parsidavę prokurorai norėjo parodyti, kad jie dirba.
V. Kazakovas tuo metu pats vadovavo lošimo namams ir mokėjo duoklę korumpuotiems prokurorams. Šie irgi grobė pinigus ir jų norėjo vis daugiau. Galop tie prokurorai per V. Kazakovą davė Kurgano grupuotei nurodymą į turgaus steigėjus įrašyti ir savo žmones. Banditai nepakluso ir V. Kazakovą viešai nužudė.
Antras pasikėsinimas
A. Minalianas, pravarde Alikas Sočinskis, buvo nušautas 2009-ųjų vasarį, kai jam buvo 36 metai.
Į Maskvą A. Minalianas buvo atvažiavęs iš Sočio ir tenykštei milicijai buvo gerai žinomas. 2007 metų vasarą A. Minalianą sulaikė su visu ginklų arsenalu, vis dėlto teismas jam buvo labai jau gailestingas ir nuteisė tik metams lygtinai. Į jį buvo ir kėsintasi ir anksčiau, bet tąkart šūviai sužeidė tik jo vairuotoją.
A. Minalianas ir kiti banditai labai suaktyvėjo, kai Sočyje buvo nuspresta surengti olimpiadą ir tame regione prasidėjo didžiulės statybos – jose besisukantys milijardai ir pritraukė nusikaltėlius.
Žudikai išdavė sėbrus
Teisėsaugai ėmus rimtai persekioti Kurgano gaują, įkliuvo „etatinis“ jos žudikas Andrejus Veršininas, minėtojo žudiko A. Soloniko mokinys. Gelbėdamas savo kailį, A. Veršininas sutiko bendradarbiauti su teisėsauga ir pasirašė susitarimą. Jis papasakojo apie gaujos nusikaltimus, todėl už 20 žmonių nužudymą teismas jį nuteisė kalėti tik 16 metų. Pats teismo procesas buvo įslaptintas ir vyko supaprastintu būdu – nebuvo renkami jokie įrodymai, nebuvo apklausiami liudytojai. A. Veršininas tiesiog išvardijo, ką yra nužudęs, ir teisėjai paskyrė bausmę. Tai buvo daroma todėl, kad žudikas ir toliau bendradarbiauja su prokuratūra, duoda parodymus.
Pagal A. Veršinino parodymus buvo sulaikytas D. Lesniakovas ir dar keli banditai, o kai kuriems pavyko pasislėpti. Vis dar ieškomas dar vienas gaujos vadeivų – D. Zavialovas.
Buvo išsiaiškinta, kas 2003 metais nužudė Tarptautinės atominės saugumo agentūros vadovą Sergejų Butenką (68 m.). Šis mokslininkas buvo užpultas Lenino prospekte esančių savo namų laiptinėje. Banditas parvertė jį ant žemės ir į galvą iš statybinio pistoleto suvarė keletą vinių... S. Butenka buvo nužudytas visai atsitiktinai, per klaidą – D. Lesniakovas buvo davęs komandą nužudyti tame pačiame name gyvenantį vieną kelių tiesimo firmos vadovą, kuris nesutiko mokėti duoklės. Išsiaiškinta, kad S. Butenką nužudė Aleksejus Jevsejevas. Jis buvo sugautas ir dabar irgi bendradarbiauja su teisėsauga.
Nei D. Lesniakovas, nei D. Zadkovas teisme nepripažino savo kaltės, o A. Veršininą bei A. Jevsejevą, kurie duoda parodymus, išvadino melagiais.
Tačiau įrodymų pakako. Prokurorai prašė teismo D. Lesniakovui paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Nors tokia bausmė nebuvo paskirta, jie nuosprendžio neskųs. „Manau, kad kai bus išnagrinėtos kitos banditų bylos, D. Lesniakovas dar bus nuteistas kalėti iki gyvos galvos“, – po teismo nuosprendžio sakė prokuratūros atstovas.
Pabėgo iš kalėjimo
Kurgano gaujos branduolį sudarė buvę sportininkai, kariškiai ir milicininkai. Kaip minėta, jai priklausė ir samdomas žudikas A. Solonikas, buvęs milicininkas. Be kita ko, jis mokėjo vienu metu šaudyti abiem rankomis. Gauja iš pat pirmų dienų priiminėjo užsakymus susidoroti su konkurentais, su priešais ar su šiaip nepatinkančais žmonėmis ir tuos užsakymus nuosekliai vykdė.
1994 metų spalio 6-ąją per susišaudymą turguje A. Solonikas nušovė penkis milicininkus ir apsaugininką. Jis pats irgi buvo sužeistas, sulaikytas ir uždartas į „Matroskaja tišiną“ – labiausiai Rusijoje saugomą kalėjimą. Vis dėlto A. Solonikas po gero pusmečio iš ten sugebėjo pabėgti. Tai buvo pirmas kalinys, pabėgęs iš šio kalėjimo.
Oficiali pabėgimo versija skelbia, kad gauja į kalėjimą įdarbino savo žmogų Sergejų Menšikovą. Jis A. Solonikui atnešė alpinistų įrangą ir pistoletą. Į lovą paguldžius manekeną, A. Solonikas ir prižiūrėtojas išėjo ant kalėjimo stogo, o nuo ten abu nusileido alpinistų virve.
A. Soloniko pėdsakai buvo aptikti tik po poros metų, kai Graikijos policija surado jo lavoną. A. Solonikas kartu su savo 22 metų drauge Svetlana Kotova buvo nužudytas Atėnuose 1997 metų gruodžio 31 dieną. Po kelių dienų jo kūnas buvo rastas sąvartyne. Ekspertai nustatė, kad jis pasmaugtas. Panašiai buvo susidorota ir su S. Kotova – beje, 1996 metais ji buvo pripažinta „Mis Rusija“.
A. Soloniko vietą gaujoje užėmė jo geriausias mokinys Andrejus Veršininas. Neilgai trukus jis „pasižymėjo“ – nužudė Baumano gaujos šulą Valerijų Kašajevą. Paskelbus A. Veršinino paiešką, jis sugebėjo visą dešimtmetį ne tik slapstytis, bet ir toliau žudyti. Gyveno pamaskvėje, prabangiame kotedže, ir turėjo padirbtus dokumentus Grigorjevo pavarde. Jis buvo sulaikytas tik 2009 metų rugsėjį.
Žinomiausias žudikas
A. Solonikas gimė 1960 metais Kurgane. Tarnaudamas armijoje sportavo – šaudė ir užsiiminėjo klasikinėmis imtynėmis. Grįžes iš kariuomenės, mokėsi M. Gorkio milicijos mokykloje, bet jos nebaigė.
1987 metų rudenį A. Solonikas buvo areštuotas už išžaginimą. Teismas jam paskyrė 8 metus laisvės atėmimo. Nuosprendžio skelbimo dieną jis išdaužė pasimatymų kambario langą (jame buvo su žmona) ir pabėgo. Po kelių mėnesių buvo areštuotas Tiumenėje, kosmetikos salone. Čia jis buvo atėjęs, kad jam panaikintų tatuiruotes ir apgamus.
1990 metais A. Solonikas vėl pabėgo. Šį kartą dingo ilgam – daugiau kaip 4 metams. Tuo metu jis ir tapo Kurgano gaujos nariu.
Pirmąją užsakomąją žmogžudystę A. Solonikas įvykdė 1990 metų liepos 3 dieną – nušovė vienos banditų grupuotės vadeivą.
Areštuotas A. Solonikas prisipažino nušovęs „įteisintąjį vagį“ Viktorą Nikiforovą, Baumano gaujos vadeivas Valerijų Dlugačių, Vladislavą Vinerą, Otarį Kvantrašvilį ir daugelį kitų. Jam buvo inkriminuojama 30 žmogžudysčių.
Gaujų kovų pradžia
V. Dlugačius buvo nužudytas 1993 metų balandžio 10-ąją, apie pusę ketvirtos ryto, vos išėjęs iš diskotekos, kuri vyko sporto komplekse „Olimpijskij“. Nors šalia buvo asmens sargybinis, o už keleto metrų – sėbrai, snaiperiui tai buvo nė motais – jis šovė iš viršaus. V. Dlugačius žuvo vietoje, o atšokusi kulka dar sužeidė ir prie durų budintį milicininką.
Žuvus vienam iš šulų, Baumano gauja ėmė kovoti su Orechovo grupuote ir įvyko dar kelios žmogžudystes.
Abi grupuotės jau iki tol nuolat riejosi dėl įtakos sferų. Orechovo gauja patraukė į savo pusę Kurgano grupuotę ir pasamdė A. Soloniką, kad šis nudėtų V. Dlugačių, kuris garsėjo kaip neprognozuojamas skandalistas. Jis atiminėdavo automobilius, užpuldinėdavo kitų reketininkų „prižiūrimus“ prekybos taškus, kankindavo priešininkus.
Dabar jau žinoma, kad V. Dlugačių nušovė A. Solonikas, o tuoj po nušovimo buvo keliamos įvairiausios versijos. Patys Baumano gaujos nariai šniukštinėjo po miestą ir ieškojo kaltų. Buvo iškeltos bent trys versijos: arba nužudytas dėl savo bjauraus charakterio, arba tai Orechovo gaujos kerštas, arba – dėl pinigų, susijusių su naftos verslu.
Keršydama už V. Dlugačių, Baumano grupuotė pradėjo naikinti priešininkus. Pirmiausia žuvo vienas iš Maskvos nusikalstamo pasaulio šulų Viktoras Koganas, jo asmens sargybinis, taip pat į juos šaudęs Aleksejus Smočkovas. Šis susišaudymas vyko žaidimų salėje.
Dar vienos žudynės po kurio laiko įvyko vienos įmonės biure. Čia buvo sušaudytas Fiodoras Išinas ir Levo Jašino labdaros fondo prezidento Otario Kvantrišvilio vyresnysis brolis Amiranas.
Vadeivų žūtys
Amiranas Kvantrišvilis buvo palaidotas Vagankovo kapinėse, šalia žymiojo aktoriaus ir dainininko Vladimiro Vysockio kapo. Dalyvaudami laidotuvių ceremonijoje, O. Kvantrišvilio draugai, žymūs Maskvos artistai ir sportininkai – Josifas Kobzonas, Aleksandras Jakuševas, Aleksandras Tichonovas – nė minties neturėjo, kad po 8 mėnesių jie laidos patį Otarį.
O. Kvantrišvilis buvo palaidotas tose pačiose kapinėse šalia brolio kapo. Jo laidotuvėse dalyvavo dar daugiau įžymybių. Šalia Sovietių Sąjungos liaudies artistų ir sportininkų, prie karsto stovėjo ir visų Maskvos gaujų bosai, ir šiaip „įteisintieji vagys“.
Tada pasklido kalbos, kad gaujų narius žudanti kažkokia grupuotė „Baltoji strėlė“. Anot gandų, tai buvusi anuomet paties Sovietų Sąjungos vadovo Jurijaus Andropovo sukurta grupuotė, turinti be tardymo ir teismo naikinti gaujų vadeivas.
Tačiau jokios „Baltosios strėlės“ nebuvo – tiesiog banditai patys naikino vieni kitus. Tais 1994-aisiais Rusijos sostinėje buvo įvykdyta per pusė tūkstančio užsakomųjų žmogžudysčių. Aišku, didžiausią rezonansą sukėlė O. Kvantrišvilio ir Orechovo grupuotės lyderio Sergejaus Timofejevo nužudymas.
S. Timofejevas buvo suvienijęs Orechovo gaują ir ši buvo viena iš stipriausių Maskvoje. Jo „Mersedes'as“ buvo susprogdintas 1994-ųjų rugsėjo 13-ąją, tuoj po susitikimo su Kurgano gaujos atstovais. Lavoną taip sudarkė, kad tik po dviejų dienų buvo pranešta, jog žuvo Orechovo gaujos vadeiva. Tuo metu S. Timofejevas buvo ir verslininkas, prekiavo deimantais, auksus, nekilnojamuoju turtu, nafta. Jo įmonės buvo įregistruotos Kipre.
A. Solonikas prisipažino, kad tai jis nušovė L. Jašino sportininkų socialinės apsaugos fondo pirmininką, nuspelniusį trenerį O. Kvantrišvilį. Jis buvo nušautas, kai kartu su drugais išėjo iš Krasnaja Presnios rajone esančių pirčių. Dvi kulkos pataikė jam į galvą, viena – į krūtinę. Draugai dar jį skubiai nuvežė į Botkino ligoninę, bet medikai jau nieko padėti negalėjo.
Tuo metu manyta, kad nusikaltėlių šulų mirtys reiškia, jog Maskvoje vyksta įtakos sferų persidalijimas. Tiesa, O. Kvantrišvilis visuomenei buvo daugiau žinomas kaip verslininkas, sportininkų globėjas, tačiau tie, kurie žinojo apie Maskvos mafijos gyvenimą, jį laikė žmogumi, kuris legalizuodavo banditų kapitalą.
Pakartotas scenarijus
Visi A. Soloniko nušauti žmonės buvo ne paprasti banditai, o nusikalstamų grupuočių vadai. Štai 1992 metais jis nušovė „įteisintąjį vagį“ Viktorą Nikiforovą ir už tai gavo daugiau kaip pusę milijono rublių. Maskvoje šnekėta, kad V. Nikiforovas esąs žymiausio nusikaltėlių boso Viačeslavo Ivankovo-Japončiko sūnus.
Kuo pats vertėsi, nuo to ir žuvo – taip galima pasakyti apie A. Soloniko mirtį. Atėnuose suradus jo lavoną, buvo išaiškinti ir žudikai. Pasirodo, Orechovo gaujos vadeiva Sergejus Butorinas buvo sunerimęs, kad Graikijoje apsigyvenęs A. Solonikas gali būti sugautas ir ką nors prasitarti, todėl nusprendė juo atsikratyti. Į Atėnus iš Maskvos nuvyko visa „brigada“: Aleksandras Šarapovas, Aleksandras Pustovalovas ir Andrejus Gusevas. Jie pasikvietė A. Soloniką į svečius, pavaišino ir pasmaugė. Vėliau A. Pustovalovas nužudė ir jo draugę.
Teisėsaugos kirčių neišvengė ir pati Orechovo grupuotė. Pirmieji jos nariai buvo areštuoti po to, kai buvo nužudytas prokuratūros tardytojas Jurijus Kerezis. Sulaikius daugiau kaip 20 šios gaujos banditų, jie buvo apkaltinti įvykdę 28 žmogžudystes ir nubausti įvairiomis bausmėmis. Kai kurie Orechovo gaujos nariai spėjo pabėgti į užsienį, bet ramybės neturi – Ispanijos, Graikijos ir kitų Europos šalių teisėsaugininkai ne vieną jų jau yra sugrąžinę į tėvynę.
Ž. VIZGIRDA
