Rinkimuose į Seimą Dzūkijoje konservatorius K. Čilinskas įveikė Darbo partijos kandidatą V. Uspaskichą. Tačiau ši pergalė nelinksma - už V. Uspaskichą vis dėlto balsavo net 42,7 proc. rinkėjų. Įvertinus tai, kad šis kandidatas pusantrų metų negyveno Lietuvoje, kad rinkimų kampanijos metu jam buvo taikomas namų areštas, ir tai, kad daugelis žiniasklaidos priemonių pastaruoju metu paskelbė daug šiam kandidatui nepalankios medžiagos, tokie rezultatai negali nestebinti.
„Komsomolskaja pravda“ supras
Kažin, ar kas galėtų nurodyti vieną priežastį, kodėl piliečiai balsavo už V. Uspaskichą. Iš kokios pėdos jis pagirdė rinkėjus, paversdamas juos avinėliais? Matyt, motyvų būta įvairių. Tačiau vis dėlto reikšminga, kad piliečiai nekreipia dėmesio net į tokį faktą, kaip šio politiko nelojalumas valstybei ir nepaliekantis abejonių demonstravimas, kad Lietuvą be didesnių skrupulų jis gali iškeisti į kitą šalį. Sunku čia pateisinti tylinčius avinėlius, net ir nusivylusius ekonomine bei politine šalies padėtimi.
Praėjus daugiau nei 17 metų po nepriklausomybės paskelbimo rusiškasis faktorius Lietuvos politikoje vis dar svarbus. Sunku tuo patikėti, tačiau jo reikšmė tik auga.
Žiniasklaida mirga pranešimais apie grėsmingą Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Tik kažin, ar teisinga svarbiausią akcentą čia dėti apmaudaujant dėl keliais centais galbūt išaugsiančios elektros ar kitų išteklių kainos. Brangiau galim užmokėti - ir jau mokam - už slaptus energetikos ir politikos suokalbius. Principų pamynimas, parsidavėliškumas gali turėti itin skaudžias pasekmes. Visos Seimo frakcijos "išvažiuojamasis posėdis" Maskvoje yra nejaukus, apgailėtinas naujausių politikos tendencijų simbolis. Dabar jau sunku kalbėti apie vertybes, kurios galėtų vienyti net ir skirtingas politines jėgas, apie mūsų politinio organizmo tapatybę. Prarandami paskutiniai gėdos, atsakomybės, savigarbos krislai.
Vienas dalykas - V. Uspaskichas ir jo smulkios bei stambios klastos, jo asmenybė, susiliejusi su savo pačios parodija, jo gausios pėdos, iš kurių daug kas vis mėgsta sriūbtelėti kokį gurkšnį. Tačiau dešimtadalis Seimo Maskvoje, sėdintis po „Komsomolskaja pravda“ iškaba - tai jau naujas kokybinis nuopolio žingsnis. Beje, šis laikraštis dabartinei Rusijai būdingu stiliumi patiekia bulvaro ir šovinizmo kokteilį, kurį liaudžiai užtaiso Kremlius per savo tarpininką "Gazpromą". Štai naujausias šio laikraščio žurnalisto straipsnis apie Lenkiją su generolo, vieno iš 1991 m. pučo dalyvių, komentarais apie Lenkijos karininkų likimą - viskas kurpiama juodžiausios tarybinės propagandos stiliumi. Iš tokių žurnalistų dalis mūsų politinio elito laukia paramos, paguodos, supratimo. Ar tai būtų buvę įmanoma, sakykim, prieš dešimtį metų?
Būdinga, kad ir minėta energetika, ir net sąskaitos su praeitimi gali būti naudojamos kaip šių tendencijų maskuotės, o tai supainioja daugelį piliečių. Darbo partija šiuo metu kovoja su dujų tiekėjų tarpininkais, o Tvarka ir teisingumas demonstruoja didžiulį nepakantumą kagėbistams ir rezervistams. Tačiau liberalai demokratai nemano, kad Darbo partijos nariai prasižengė etikai nuvykę į Maskvą ir ten surengę spaudos konferenciją: jie palaiko Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkę Romualdą Kšanienę, iš kurios komisijos jau išbėgiojo beveik visi kitų partijų nariai.
Prokurorai kremta ideologizuotus mokslus
Prieš keletą metų kalbėjome, kad didžiausia Lietuvos politinės sistemos bėda yra populizmas, ir atrodė, kad jau negali būti blogiau. Šiandien kalbame apie tiesioginę ir vis didėjančią užsienio, Rytų kaimynės, įtaką mūsų politikai. Tai esmingai skiria Lietuvos padėtį nuo kitos mūsų kaimynės, Lenkijos, ir daugelio kitų naujųjų ES narių padėties.
Be abejo, klydome, įsivaizduodami, kad narystė ES ir NATO pati savaime suteiks mums imunitetą nuo galimos tokių įvykių raidos. Atsitiko priešingai - gal dėl to, kad tapus nariais atsirado nusiraminimo, sumažėjo jautrumas. Dar blogiau, kad VSD ir kitos tarnybos pasirodė neveiklios, ir net įvykus pokyčiams vadovybėje nematyti, kad čia atsirastų konstruktyvių iniciatyvų. Prieštaraudamos, rodos, tokiems gajiems biurokratijos instinktams institucijos kratosi naujų funkcijų, o tai suteikia nedaug vilčių. Kartais atrodo, kad jau dabar esame visiškai bejėgiai - pavyzdžiui, jau ne vienerius metus leidžiama nelegaliai veikti bent dešimčiai Rusijos aukštųjų mokyklų, kurios suteikia ideologizuotą išsilavinimą mūsų prokurorams, policininkams, antstoliams. Prokurorai nelegaliose mokyklose? Lietuvoje tai kasdienybė.
Politikai, mąstantys apie valstybės ateitį, šiuo metu turi būti aktyvesni ir principingesni. Esminis vaidmuo turėtų tekti visuomenės jautrumui. Kaip rodo rinkimų Dzūkijoje rezultatai, visuomenėje esama akivaizdaus pasimetimo. Žiniasklaida, apskritai paėmus, šioje srityje savo vaidmenį atlieka, tik esama pavojaus, kad ir ji "užkims", jei reikalai toliau klostysis taip, kaip dabar. Ieškoti šioj srity bendraminčių ES ir nuolat kelti šią problemą yra Lietuvos pareiga. O čia yra tam tikrų laimėjimų - pavyzdžiui, tai, kad svarbiame dokumente, būsimojoje Lisabonos sutartyje (kol kas - Reformų sutartis), kalbama apie naująją ES politikos elementą, energetinį solidarumą, pripažįstama Lietuvos nuopelnu.
Lieka tik pridurti, kad šiame straipsnyje kalbama ne apie Rusiją kaip tokią, o būtent apie V. Putino Rusiją. Esminis dalykas čia ne rusų kalba ir rusų kultūra ir ne patys rusai, o tai, kad būtent šiais, 2007 m., stebėtojai daugmaž vieningai pripažino, jog Rusija galutinai nuslydo iš demokratijos kelio ir šiuo metu jos jau negalima laikyti demokratine valstybe. Formuojasi šalis, genetiškai artima SSRS - įkurta V. Lenino ir J. Stalino, - kurioje B. Jelcino era tebuvo epizodas. Senieji ideologiniai štampai įgyja naujos galios kiekvieną dieną - tiesa, nukrito proletarinio internacionalizmo širma, kuri ir SSRS laikais nesėkmingai dangstė didžiavalstybines Rusijos idėjas.
