Pažvelkime dar kartelį į tas naujienas, kurias pateikė žiniasklaida prieš pat Jonines.
Vienas naujienų žiupsnis toks: kaimo prie Rubikių ežero gyventojai liko taip suspausti paežerės sklypų savininkų tvoromis, kad jiems patiems beliko siauras dumblinas ruoželis prieiti prie ežero. Dar – „Vilniaus energija“ siekia padidinti šilumos kainas net 53 procentais; dujos brangsta ir tas dujų brangimas tiesiog glosto širdį bendrovei, nes dosnus pelno procentas tokiu atveju jai užtikrina vis riebesnį pelną. Dar – paaiškėjo, kad Vilniaus atliekų tvarkytojai per metus prisirašo 30 000 tonų neegzistuojančių šiukšlių, kurių „gabenimas“ jiems apmokamas vilniečių pinigais.
Ir taip toliau. Ir nieko čia daug nepadarysi – yra privati nuosavybė, privatus verslas, yra nuosavybę ir privačią veiklą reikalaujantys gerbti įstatymai, yra sutartys, ir visa tai dabar, kai bažnyčia jau apsilpo, yra „šventa“. Tik, pasakytų vienas ir kitas, „teisybės nėra“. Paprasčiausiai iš gyventojų išplėšiama daugiau nei normaliomis sąlygomis tektų mokėti.
Kitas naujienų žiupsnis – vienos buvusios populiarios pop dainininkės koncertui paremti valdžia mostelėjo 700 000 litų. Be to, kai kurie senelių namai neturi lėšų nupirkti paprasčiausių invalido vežimėlių, kad sunkiai vaikščiojantys žmonės galėtų bent į kiemą išriedėti. Vilniaus valdžia sumokėjo 1300 litų už vieno suolo remontą. Ir taip toliau.
Irgi „teisybės nėra“. Valdininkai tiesiog iššvaisto dalį pinigų, nors jų net negali būti per daug. Pinigai gi ne jų.
Tokių nuolat atsikartojančių pavyzdžių kiekvienas galime pasirinkti vis kitokių ir vis apie tą patį. Jie liudija esant dėsningumą. Pirma: privati veikla kaipmat išvirsta į žalos darymą žmonėms, kai tik nusilpsta ir išvis išnyksta rinka, kurios sąlygomis ji turi veikti; tai yra, kai nebelieka konkurencijos tarp daugelio tą pačią produkciją teikiančių ir vienodomis sąlygomis veikiančių įmonių.
Ir antra: viešoji veikla, visuomeninių reikalų tvarkymas („tarnavimas žmonėms“) kaipmat išvirsta į nuostolius visuomenei, kai tik ji pasidaro „privačiu“ tų tvarkytojų reikalu, tampa „privatizuojama“ – tai yra, nustoja būti vieša, žmonių kontroliuojama ir žmonėms atskaitinga.
Įpratome gyventi pagal „klasikinį“ mūsų gyvenimo aiškinimą, kurio esmę nusako dvi maksimos: ūkinį gyvenimą reguliuoja „nematoma ranka“, užtikrinanti gamintojų konkurenciją ir vartotojų viršenybę, o viešąjį gyvenimą reguliuoja „matoma ranka“; būtent taip tvarko ir patogina mūsų socialinę būtį mūsų išrinkti ir kontroliuojami valstybės tarnautojai.
Ir jei tokį supratimą suabsoliutiname, tai nustojame matyti rinkoje veikiant visiškai „matomas“ rankas, o viešajame gyvenime – nebegirdime kažką bruzdant už kulisų.
Betgi nesame tiek akli – puikiai orientuojamės, kad jokios konkurencijos nėra tarp energetikų, dujininkų, elektros tiekėjų (jiems tik reikia pasirūpinti deramu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodikų paredagavimu), kad didieji prekybos tinklai ne tik „matoma“, bet tiesiog geležine ranka patvarko prekių tiekėjus (o prireikus – ir pirkėjus), kad bankai gali padidinti įkainius už operacijas ne tada, kai konkurencijos sąlygos leidžia, o tada, kai jiems to prireikia (pavyzdžiui, kai imamasi sutelkti, klientų sąskaita, daugiau sankaupų pernelyg lengvabūdiškai išdalintiems ir nebegrįžtantiems kreditams kompensuoti).
Na, o apie daugelio politinių sprendimų viešumą, skaidrumą ir jų autorių kontroliavimą bei jų atsiskaitymą visuomenei galima kalbėti tik kaip apie idealą, nesamą dalyką; geriausiu atveju vietoj jų turim tik viešą politinių deklaracijų turgų.
Privataus verslo įslinkimas į viešajai valdžiai rezervuotą sritį bei valstybės institucijų veiklos „šliaužiantis privatizavimas“ yra kur kas bendresnė problema nei paminėti mūsų kasdienybės faktai.
Globalizacijos sąlygomis, kai bet kurios šalies žmonių gerovė jau iš esmės priklauso nuo padėties pasaulio rinkose ir kapitalo srautų, verslo interesai tampa „šventi“. Jau nebeliko pasaulyje valstybių, kurios vis atkakliau nesiplėšytų dėl geresnių sąlygų nacionaliniam verslui, kurios ignoruotų šalies strateginius ekonominius interesus savo „aukštojoje“ politikoje (viena iš retų išimčių - Lietuva).
Ir jei taip, tai pavojų, kurį neša stichiška verslo ir viešosios politikos simbiozė (ir iš čia išplaukianti žmonių santykių „komodifikacija“, t.y. suprekinimas), galima panaikinti tik griežčiau skiriant verslo sritį – kur privalo būti kuo daugiau laisvos konkurencijos, ir viešojo gyvenimo reguliavimo sritį – kur privalo būti kuo daugiau skaidrumo.
Kiek nėra rinkos – tiek turi būti viešumo ir kontrolės. Tai, kad Vilniaus šilumos tiekimo monopolininkas, „Vilniaus energija“ atsisako teikti savo finansinės veiklos duomenis Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, yra valstybinio masto skandalas.
Mes vis dar linkę tikėti – nes taip buvome 50 metų mokyti ir net dresiruojami – iškabomis ir pavadinimais. Vieni – tikėti, kiti – tuo naudotis. Žinia, pavadinimų nepakaitaliosi taip greitai, kaip kinta dalykų turinys. Bet vis tiek žioplinėti tiek daug nederėtų.
Nėra abejonės – tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse artėja metas, kai „matomos rankos“ veikla rinkoje bei „nematomos rankos“ veiksmais politikoje bus susirūpinta rimčiau. Visuomenė pareikalaus iš valdžios, o ir pati pabandys kurti arba sustiprinti institucijas, kurios ne tik prižiūrėtų, bet ir palaikytų bei skatintų konkurenciją rinkoje ten, kur ji bent kiek įmanoma. O antras jos reikalavimas bus papildyti teisės aktus, pagal kuriuos valstybės tarnautojų atskaitomybė ir jų veiklos viešumas būtų bent dvigubai didesni nei dabar.
Kiekvienas žaidimas turi savo taisykles. Ir jei baudos aikštelėje futbolininkas įmušė įvartį ranka, tai nevadinkim tos rankos koja.