Palikęs mūsų skalbimo mašiną, vonią ar klozetą, nuotekomis virtęs vanduo išsiruošia į ilgą kelionę. Šimtus kilometrų nusidriekusiais vamzdžiais jis teka po pastatais ir gatvėmis, kol galiausiai pasiekia prie miestų įsikūrusius nuotekų valymo įrenginius. Visų pirma, vanduo teka per grotas, kurios sustabdo įvairius, dažnai per klaidą į kanalizaciją patekusius daiktus: maisto likučius, sauskelnes, netgi auksinius žiedus. Tuomet vanduo patenka į specialias talpyklas, kuriose būna tol, kol nusėda jame susikaupę smėlis ir dumblas.
Nuotekoms šiek tiek praskaidrėjus, į darbą kimba bakterijos, suskaidančios ir maistui suvartojančios vandenyje esančias organines medžiagas. „Šios bakterijose gyvena rojuje - joms šilta, jos turi maisto ir kolegų“, - juokiasi Vilniaus Gedimino technikos universiteto vandentvarkos inžinerijos doc. dr. Mindaugas Rimeika.
Išties, specialistai bakterijoms stengiasi palaikyti kuo palankesnes sąlygas, kad jos sparčiai daugintųsi. Po to belieka surinkti paskutinius dumblo likučius ir paleisti vandenį į upes.
Be perstojo kiekvieną metų dieną veikiančios sistemos užtikrina, kad būtų atitikti aukščiausi vandens kokybės reikalavimai. Jei seniau prastai išvalytas vanduo teršdavo šalies upes ir Baltijos jūrą, tai dabar esame vieni iš nuotekų valymo lyderių Europos Sąjungoje. Tiesa, priešingai nei kai kuriose vandens stygių jaučiančiose valstybėse, Lietuvoje išvalyto vandens gerti negalima, nes jame tebėra buitinės chemijos likučių. Todėl labai svarbu, kad vertintume turimas gėlo vandens atsargas, o su nuotekomis elgtumėmės atsakingai.
Išsamiau žiūrėkite laidoje „Mokslo sriuba“.
