Kur dingsta vyrai?

Kas­met Šiaulių kraš­te svei­ki­na­mi il­gaam­žiai. Šie­met net sep­ty­nio­li­ka šim­ta­me­čių šven­čia sa­vo gim­ta­die­nį. Iš jų – tik ke­tu­ri vy­rai. Kur dings­ta vy­rai? Žva­lus il­gaam­žis Ed­var­das Klik­na sa­ko, kad jį sau­go sai­kas, žmo­na ir lem­tis. Spe­cia­lis­tai ra­mi­na, kad že­mė vien mo­te­rų pla­ne­ta ne­taps.

Ne­no­ri tap­ti sve­ti­mas

Il­gaam­žių vy­rų, ku­rie tu­rė­tų fi­zi­nės ir dva­si­nės svei­ka­tos kal­bė­ti apie sa­vo gy­ve­ni­mą, leng­vai ne­ra­si. Šiau­lių so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro so­cia­li­nio dar­bo or­ga­ni­za­to­rė Ri­ta Ku­ka­nau­zie­nė sa­kė, kad tarp cent­ro klien­tų yra du vy­rai, per­ko­pę 90 me­tų. 102-ejų vy­ras sun­kiai su­si­rgo, o 93-ejų ne­se­niai pa­lai­do­jo žmo­ną, ku­rią pa­ts slau­gė.

„Šiau­lių kraš­tas“ už­su­ko į 86-erių šiau­lie­čio E. Klik­nos na­mus. Pa­si­ti­ko šyp­so­da­ma­sis, su džiaugs­mu kal­bė­jo ne apie li­gas, bet apie nuo­ty­kių ku­pi­ną gy­ve­ni­mą, ku­rį ke­ti­na su­ra­šy­ti į kny­gą.

Po­kal­bio klau­sė­si jo pen­ke­riais me­tais jau­nes­nė žmo­na Da­nu­tė, vis pri­min­da­ma jam trum­pin­ti is­to­ri­jas. Kar­tu jie 60 me­tų.

Iš­gir­dęs klau­si­mą, ar no­rė­tų gy­ven­ti šim­tą me­tų, jis su­si­mąs­tė: „Pa­si­jau­ti sve­ti­mas. Nu­va­žiuo­ji į sa­vo kraš­tą, o ten vi­si ne­pa­žįs­ta­mi. Mū­sų ma­žai li­kę.“

E. Klik­na pri­si­mi­nė kai­my­nys­tė­je gy­ve­nu­sius drau­gus. Pa­sa­ko­jo, kad de­šimt me­tų jau­nes­nis kai­my­nas mi­rė šį pa­va­sa­rį. Ki­tas, pen­ke­riais me­tais vy­res­nis, taip pat iš­ke­lia­vo, nors E. Klik­na bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad jis su­lauks šim­to me­tų: „Nei gė­rė, nei rū­kė.“

Zui­kio šuo­liais nuo mir­ties

E. Klik­na ne­ga­lė­jo at­sa­ky­ti apie sa­vo gi­mi­nės il­gaam­žiš­ku­mą. Iš ke­tu­rių vai­kų jis vy­riau­sias. Abu tė­vai naš­lai­čiai. Jo 48-erių tė­vą nu­šo­vę miš­ki­niai.

Pats E. Klik­na ne kar­tą iš­ven­gė mir­ties. Me­džio­jantį miš­ke jį už­klu­po miš­ki­niai. Nuo kul­kų jis pa­bė­gęs zui­kio šuo­liais.

Sy­kį šo­kiuo­se, jam gro­jant ban­do­ni­ja, užė­ję ru­sų ka­rei­viai ir iš au­to­ma­to nu­šo­vę du mu­zi­kan­tus ir du šo­kė­jus.

Gy­vy­bės vos ne­nu­si­ne­šė ir plau­kiant Des­nos upė­je – drau­gas spė­jęs iš­trauk­ti.

Prieš sep­ty­ne­rius me­tus, bai­giant kas­ti bul­ves, E. Klik­na pa­ju­tęs, kad pra­si­de­da in­sul­tas, ne­del­siant nu­vy­ko pas gy­dy­to­ją. Po sa­vai­tės vėl bu­vo svei­kas.

„Ant pirš­tų ga­liu su­skai­čiuo­ti, kur bu­vo pa­vo­jus gy­vy­bei. Tai kip­šu­ko dar­bas, o an­ge­liu­kas iš­gel­bė­jo ir iki šian­dien aš jam dė­ko­ju“ – šyp­so­jo­si il­gaam­žis.

Vis­ko po ke­tu­ris

„Da­bar ge­rai jau­čiuo­si. Va, ge­rą žmo­ną tu­riu,“ – į klau­si­mą apie svei­ka­tą at­sa­kė E. Klik­na.

Ką žmo­na pa­de­da ant sta­lo, tą ir val­go. Tie­sa, sai­kas jam vie­na di­džiau­sių ver­ty­bių. Obuo­liai esą bū­ti­ni svei­ka­tai, ta­čiau jų pa­dau­gi­nus ima ės­ti rė­muo.

Kai dar dir­bo te­le­vi­zo­rių ga­myk­lo­je pro­fsą­jun­gos pir­mi­nin­kas jam paaiš­ki­nęs – vis­ko ga­li­ma po ke­tu­ris. Pa­vyz­džiui, ke­tu­rios braš­kės, ke­tu­ri stik­liu­kai, jei­gu deg­ti­nės – du.

Per gy­ve­ni­mą jis sa­kė gė­ri­mais per­si­vai­ši­nęs tik du­syk: „Už­mi­gau taip, kad jau nieks ne­rū­pė­jo“. Vir­tu­vė­je ant len­ty­nos sto­vi jo ga­my­bos vy­no bu­te­liu­kas, ku­rio jis kar­tais pa­ska­nau­ja. Anot il­gaam­žio, vy­rai dėl be­sai­kio gė­ri­mo ir gy­ve­na trum­piau, o ge­ria, nes ne­dir­ba ran­kos.

E. Klik­na su žmo­na au­gi­na vais­ti­nes žo­le­les, eko­lo­giš­kas dar­žo­ves. Nuo dar­bo te­le­vi­zo­rių ga­myk­lo­je su­si­lpnė­ju­sias akis jis gy­dė ki­ni­nio cit­rin­vy­čio la­pų ar­ba­ta. Aki­nius jis tu­ri, ta­čiau skai­to be jų.

Ži­gu­liu­ką E. Klik­na nu­sto­jo vai­ruo­ti vos prieš tre­jus me­tus, kai bai­gė­si vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mo ga­lio­ji­mas. „Orien­ta­ci­ja ne­be ta,“ – aiš­ki­no jis.

Dro­žia šilt­na­my­je

Ša­lia na­mo, stik­li­nia­me šilt­na­my­je, E. Klik­na įsi­ren­gęs me­džio dro­ži­mo dirb­tu­vė­les. Čia įvai­rūs pjūk­liu­kai, pei­liu­kai, me­džio ga­ba­lai, iš­drož­ti šaukš­tai, dė­žu­tės. Pa­šo­nė­je ra­di­jas, vei­kian­tis mu­zi­ki­nės ra­di­jo sto­ties daž­niu.

Sė­dė­da­mas su me­džiu ir pei­liu­ku ran­ko­se jis ga­li il­gai dis­ku­tuo­ti apie po­li­ti­ką, is­to­ri­ją. Žmo­gus, pri­kau­pęs ne tik ži­nių, bet ir iš­min­ties. Ne­pyks­ta, ne­si­skun­džia. „Vis­ko už­ten­ka­me,“ – sa­ko jis.

Vy­rai jaut­res­ni

Šiau­lių il­ga­lai­kio gy­dy­mo ir ge­riat­ri­jos cent­ro vy­riau­sia­sis gy­dy­to­jas Jo­nas Mi­ka­laus­kas tei­gia, kad moks­liš­kai pa­grįs­tos teo­ri­jos, kas la­biau­siai le­mia, kad vy­rai gy­ve­na trum­piau nei mo­te­rys, nė­ra. Pa­vel­dė­ti ge­nai iš il­gaam­žių tė­vų ar pro­tė­vių – ne tai­syk­lė.

J. Mi­ka­laus­kas pa­brė­žia, kad pa­grin­di­nė mir­ties prie­žas­tis – šir­dies krau­ja­gys­lių li­gos. Vy­rai esą gy­ve­na su­dė­tin­gą gy­ve­ni­mą, daug dir­ba, pa­ti­ria trau­mas, rū­ko, var­to­ja al­ko­ho­lį, mai­ti­na­si ne­ra­cio­na­liai.

Gy­dy­to­jo nuo­mo­ne, vy­rai yra emo­ciš­kai la­biau pa­žei­džia­mi ne­gu mo­te­rys. „Pa­žiū­rė­ki­te, pa­sau­ly­je mu­zi­kan­tų, poe­tų dau­giau vy­rų. Jie jaut­rūs, la­biau rea­guo­ja į ap­lin­ką. Ne­no­riu įžeis­ti mo­te­rų, bet re­zul­ta­tas yra toks,“ – sa­kė J. Mi­ka­laus­kas.

Anot jo, mo­te­rys ir­gi jaut­rios, ta­čiau tu­ri ap­sau­gi­nius me­cha­niz­mus, nes gam­ta jas su­tvė­rė, kad rū­pin­tų­si vai­kais.

Gy­dy­to­jo ma­ny­mu, gy­ve­ni­mo truk­mė ims trum­pė­ti, nes stip­riai kei­čia­si mi­ty­ba, mais­te at­si­ran­da che­mi­nių prie­dų. Jis pa­ste­bi, kad glo­ba­lė­jan­čia­me, sku­ban­čia­me pa­sau­ly­je di­dė­ja psi­chi­niai krū­viai. Ypač sun­ku šian­die­nos jau­ni­mui: „Prieš 50 me­tų atei­tis bu­vo la­biau ga­ran­tuo­ta. Ži­no­jai, kad mi­li­jo­nie­riu­mi ne­tap­si, bet ba­du ir­gi ne­nu­mir­si“.

PSI­CHO­LO­GO KO­MEN­TA­RAS

Vy­rams rei­kia ir iš­si­kal­bė­ti, ir ves­ti

Šiau­lių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to psi­cho­lo­gas Arū­nas NOR­KUS:

– Ama­zo­nių že­me tik­rai ne­lik­si­me. Nors vai­sius evo­liu­ciš­kai yra už­prog­ra­muo­tas vys­ty­tis kaip mo­te­riš­kos ly­ties at­sto­vas, vy­riš­kos Y chro­mo­so­mos bu­vi­mas le­mia, kad ber­niu­kų vi­so­se ra­sė­se gims­ta maž­daug 5-6 pro­cen­tais dau­giau, ne­gu mer­gai­čių. Tai­gi bio­lo­gi­niu po­žiū­riu vy­rų ne­tu­rė­tų trūk­ti.

Psi­cho­lo­gai kol kas ne­ga­li pa­teik­ti vie­na­reikš­mio at­sa­ky­mo į klau­si­mą, ko­dėl vy­rai gy­ve­na il­giau nei mo­te­rys. Vie­na iš teo­ri­jų tei­gia, jog trum­pes­nis vy­rų gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pis yra už­prog­ra­muo­tas ge­ne­tiš­kai. Sa­vo tei­gi­nius šios kryp­ties teo­re­ti­kai grin­džia tuo, kad įvai­rių rū­šių, kla­sių ir ti­pų gy­vū­nų pa­ti­nų gy­ve­ni­mo truk­mė yra ma­žes­nė, ne­gu pa­te­lių. Ma­no­ma, jog he­te­ro­ga­me­ti­nės (XY) bū­ty­bės pa­si­žy­mi pa­že­min­tu bio­lo­gi­niu at­spa­ru­mu, ly­gi­nant su ho­mo­ga­me­ti­nė­mis (XX) bū­ty­bė­mis.

Prie­šin­gai ma­nan­tys teo­re­ti­kai tei­gia, kad ma­žes­nę vy­rų gy­ve­ni­mo truk­mę le­mia iš­skir­ti­nai so­cia­li­nės ir psi­cho­lo­gi­nės prie­žas­tys: trau­ma­tiz­mas, svei­ka­tai ne­pa­lan­kus el­ge­sys (al­ko­ho­lio, ta­ba­ko var­to­ji­mas, neat­sar­gus vai­ra­vi­mas, emo­ci­nės įtam­pos iš­gy­ve­ni­mas, dar­bo­ho­liz­mas, sui­ci­di­nis el­ge­sys), ner­vi­nės per­kro­vos. Vi­si šie veiks­niai le­mia di­des­nį vy­rų mir­tin­gu­mą.

Maž­daug iki 25 me­tų vy­rų ir mo­te­rų skai­čius yra ly­gus, o po 25 me­tų vy­rų mir­tin­gu­mo koe­fi­cien­tas pra­de­da kil­ti ir yra 2,5 kar­to di­des­nis, ne­gu mo­te­rų.

Po­žiū­rį, kad vy­ras per gy­ve­ni­mą tu­ri pa­sta­ty­ti na­mą, užau­gin­ti sū­nų, pa­so­din­ti me­dį le­mia mas­ku­li­nis­ti­niai vi­suo­me­nės ste­reo­ti­pai, pri­ski­rian­tys vy­rui tam tik­ras nor­mi­nes sa­vy­bes, tarp ku­rių pa­pras­tai bū­na he­te­ro­sek­sua­lu­mas, eko­no­mi­nė ne­prik­lau­so­my­bė, ge­bė­ji­mas iš­lai­ky­ti šei­mą, fi­zi­nė ga­lia, ra­cio­na­lu­mas, žei­džian­čių emo­ci­jų slo­pi­ni­mas ir, svar­biau­sia, ne­da­ry­mas nie­ko, kas mo­te­riš­ka.

Psi­cho­lo­gi­niu po­žiū­riu vy­riš­ku­mas yra kur kas pla­tes­nė są­vo­ka ir bū­ti vy­ru to­li gra­žu ne­reiš­kia ati­tik­ti so­cia­li­nį vaiz­di­nį. Svar­bu, kaip ir ko­kiu vy­ru tu sa­ve su­vo­ki.

Šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je bū­ti vy­ru dar reiš­kia bū­ti ir ge­ru tė­vu, be­si­rū­pi­nan­čiu sa­vo vai­kų auk­lė­ji­mu, bū­ti sa­vo mo­ters glo­bė­ju ir drau­gu, bū­ti at­ra­ma sa­vo se­niems tė­vams, bū­ti su­ge­ban­čiu, sėk­min­gu ir pa­ti­ki­mu pi­lie­čiu, va­do­vu ir drau­gu.

Da­lis vy­rų ga­na sėk­min­gai iš­lie­ja emo­ci­jas, ana­li­zuo­da­mi sa­ve ir iš­si­pa­sa­ko­da­mi sa­vo iš­gy­ve­ni­mus my­li­mai mo­te­riai, drau­gui ar psi­cho­lo­gui. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, to­kiam žings­niui rei­kia daug drą­sos, bet juk tai ir yra vy­riš­ku­mo bruo­žas.

Bū­ti emo­ciš­kai at­vi­ram nė­ra leng­va, ypač jei iš ma­žens ber­niu­kas bu­vo auk­lė­ja­mas re­mian­tis se­ne­lių ir pro­se­ne­lių po­žiū­riu į tai, kaip rei­kia auk­lė­ti bū­si­mą vy­rą. To pa­sek­mė – daž­nas vy­ras ne tik ne­drįs­ta pa­ro­dy­ti sa­vo iš­gy­ve­ni­mų, kai ku­riems sun­ku at­pa­žin­ti ir at­skir­ti sa­vo emo­ci­jas, jie ne­mo­ka apie jas kal­bė­ti, pa­klaus­ti, ką jau­čia, kal­ba apie min­tis ar­ba apie fi­zi­nę sa­vi­jau­tą, kū­no po­jū­čius.

Užg­niauž­tos emo­ci­jos nie­kur ne­dings­ta, kaip ne­dings­ta ir jų ener­gi­ja. Ky­la emo­ci­nė įtam­pa, ku­ri grau­žia or­ga­niz­mą iš vi­daus ir ker­ta per silp­niau­sią vie­tą. Pa­ti­ki­mai nu­sta­ty­ta, kad di­de­lė da­lis skran­džio opų, nu­ga­ros skaus­mų, žvy­ne­li­nės, eg­ze­mos, dia­be­to, krau­ja­gys­lių su­si­rgi­mų yra dėl psi­cho­lo­gi­nių prie­žas­čių.

Pa­vyz­džiui, jei ber­niu­kui ne­lei­si­te verk­ti ta­da, kai jam liūd­na, jis ga­li verk­ti ty­liai, be aša­rų ir kūk­čio­ji­mo, vi­du­je. Pa­sek­mė – nė iš šio, nė iš to at­si­ra­du­si ast­ma ar aler­gi­ja. Tas pa­ts ir su suau­gu­siais vy­rais.

Ga­li­ma vie­na­reikš­miš­kai ir la­bai už­tik­rin­tai pa­sa­ky­ti, kad ve­dę vy­rai gy­ve­na il­giau už ne­ve­du­sius ar iš­si­tuo­ku­sius. Ty­ri­mais nu­sta­ty­ta, kad po žmo­nos mir­ties vy­rų mir­tin­gu­mas išau­ga 48 pro­cen­tais, ta­čiau vy­rui vėl ve­dus, jo il­go gy­ve­ni­mo ti­ki­my­bė vėl išau­ga.

SKAI­ČIAI IR FAK­TAI

Šių me­tų pra­džio­je Lie­tu­vo­je gy­ve­no 543,3 tūks­tan­čio 65 me­tų ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nių, ar­ba 18,1 pro­cen­to vi­sų ša­lies gy­ven­to­jų.

Ypač pa­dau­gė­jo 80 me­tų ir vy­res­nio am­žiaus as­me­nų. Me­tų pra­džio­je šio am­žiaus gy­ven­to­jų bu­vo 137,9 tūks­tan­čio, ar­ba 57,9 tūks­tan­čio (72,4 pro­c.) dau­giau nei 2001 me­tais, jie su­da­rė 25,4 pro­cen­to vi­sų pa­gy­ve­nu­sių (65 me­tų ir vy­res­nio am­žiaus) žmo­nių.

Pa­ly­gin­ti su vi­sais gy­ven­to­jais, dau­giau­sia 65 me­tų ir vy­res­nio am­žiaus as­me­nų gy­ve­no Ig­na­li­nos (25,8 pro­c.), Anykš­čių (25,2 pro­c.) ir Laz­di­jų (24,0 pro­c.) ra­jo­nų, ma­žiau­siai – Vi­sa­gi­no (11,7 pro­c.), Ne­rin­gos (13,4 pro­c.), Vil­niaus (13,4 pro­c.) ir Klai­pė­dos (14,7 pro­c.) ra­jo­nų sa­vi­val­dy­bė­se.

Me­tų pra­džio­je ša­ly­je 100 vai­kų te­ko vi­du­ti­niš­kai 97 pa­gy­ve­nę žmo­nės (2001 m. pra­džio­je – 57). Kas ant­ro­je sa­vi­val­dy­bė­je 65 me­tų ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nių skai­čius vir­ši­jo vai­kų iki 18 me­tų skai­čių.

65 me­tų ir vy­res­nio am­žiaus mo­te­rų bu­vo 360 tūks­tan­čių, vy­rų – 183,3 tūkst., t. y. šio am­žiaus mo­te­rų bu­vo 2 kar­tus dau­giau nei

Vy­rai daž­niau mirš­ta jau­nes­ni ne­gu mo­te­rys. 2011 me­tais 45-64 me­tų am­žiaus mi­ru­sių vy­rų bu­vo 30 pro­cen­tų, mi­ru­sių mo­te­rų – 13 pro­cen­tų, 65 me­tų am­žiaus ir vy­res­nių mi­ru­sių vy­rų – 60 pro­cen­tų, mo­te­rų – 84 pro­cen­tai.

Di­džiau­si mir­tin­gu­mo pa­gal san­tuo­ki­nę pa­dė­tį skir­tu­mai bu­vo tarp san­tuo­ko­je gy­ve­nu­sių vy­rų ir mo­te­rų bei naš­lių. 2011 me­tais dau­giau kaip pu­sė mi­ru­sių vy­rų bu­vo ve­dę – jų mi­rė 2,5 kar­to dau­giau ne­gu iš­te­kė­ju­sių mo­te­rų, o naš­lių mo­te­rų mi­rė 3,2 kar­to dau­giau ne­gu naš­lių vy­rų.

Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to, EL­TA inf.

Gintarė VALUCKYTĖ