Politologai – tokie diplomuoti žmonės, kurie turėtų miestui ir pasauliui paaiškinti politinius procesus arba padėti politikams susitvarkyti su darbu. Jų per nepriklausomybės dvidešimtmetį paruošta tūkstančiai, o realybėje atrodo lyg būtų ne daugiau poros dešimčių.
Viešoji erdvė – jo didenybė reitingas
Radijo ir televizijos laidų vedėjas Aurimas Perednis portalui balsas.lt sakė nesistebintis, kad politinius įvykius viešojoje erdvėje iš esmės komentuoja tie patys žmonės ir pastebi, kad laidose akademinis kalbėjimas nelabai reikalingas.
„Akademinis kalbėjimas, tarptautiniai žodžiai – visa tai įdomu keliems procentams žmonių. Laidai, be to, kaip taisyklė reikia žinomų veidų. Galima šalia žinomo pasikviesti ir nežinomą, bet ne kas kartą. Kitas dalykas, kad žmonės laukia gyvo žodžio, paprasto paaiškinimo, kodėl premjeras Algirdas Butkevičius nesutaria su prezidente Dalia Grybauskaite, o ne teorinių aiškinimų apie dėsnius,“- pripažino jis.
A. Perednis teigia galįs ant pirštų suskaičiuoti tuos politinių procesų komentatorius, kurie jam yra įdomūs, ir mokantys rišliai pasisakyti, ir neturi autocenzūros galvoje. „Juk ne paslaptis, kad kartais prieš eterį žmogus šneka vienaip – atvirai ir įdomiai, o jau užsidėjus ausines ir įjungus mikrofonus, ima save cenzūruoti dėl kažkokių subordinacijos ar karjeros dalykų. <...> Įdomus pašnekovas apie politiką nebūtinai yra tas, kuris turi akademinį laipsnį. Reikia tokio, kuris žiūrėtų ne formaliai paviršutiniškai, o domėtųsi, kalbėtų gyvai ir kalbėti nebijotų,“ - sakė jis.
Prieš dešimtį metų politologijos magistro studijas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) baigęs A. Perednis teigia, kad ypač „prispaustais“ regi savo kursiokus, kurie dirba valdiškoje tarnyboje. „Kartais susitinki žmogų, kuris ministerijoje nusėdęs kokiu departamento darbuotoju ir matai, kad iniciatyva iš jo atimta, jis tarsi dingęs be žinios, nes jam komentuoti, kalbėti ir aiškinti nebeleidžia kažkokia hierarchinė tvarka. Tie, kas dirba privačiame sektoriuje yra laisvesni. Jie ir komentuoja drąsiau,“ - tikina A. Perednis.
Tiek nesumoka
Užsienyje gyvenanti Ieva Giedraitytė, politologijos studijas baigusi TSPMI 2004 metais teigia, kad politologams tiesiog Lietuvoje niekas nemoka už politologiją. „Tiesiog tai nėra pelninga. Juolab, kad politologų Lietuvoje ruošiama labai daug. Tokios šalies, kaip Lietuva, viešajai erdvei jų labai daug ir negali reikėti,“ - mano ji.
A. Perednis su tuo sutinka. „Kur nesutiksi baigusių politologiją? Jie dirba ir žurnalistikoje, ir šiaip privačiame versle, kuris už atitinkamą darbą sumoka daugiau, negu galima gauti už kažkokią nors akademinę politologinę analizę. <...> Aš nežinau, kodėl ši specialybė tiek populiari Lietuvoje. Akademinėje srityje situacija tikrai nesutvarkyta. <...> Bakalaurą baigiau Kauno Vytauto Didžiojo Universitete – ten viskas buvo liberaliau. Magistratūra buvo TSPMI – čia daugiau biurokratizmo ir direktorių įsakymais viskas sprendžiama, bet esmė viena – išeini po studijų toks anglakalbis (devyniasdešimt procentų knygų buvo angliškos) po studijų ir jei toks sėdėsi studijoje – niekam nebus įdomu,“ - aiškino jis.
Tradicijos ar laisvės trūkumas?
Su A. Perednio įžvalga, kad politikos komentavimas susijęs ne tik su akademiniais laurais, bet ir su gebėjimais kalbėti suprantamai, sutinka ir Lietuvos socialdemokratų partijos nario Algirdo Syso padėjėja Seime dirbanti politologė Morta Vidūnaitė.
Anot M. Vidūnaitės, riboto komentatorių skaičiaus pirmoji priežastis, tai - politikos komentavimo kultūros tradicijos trūkumas Lietuvoje apskritai. „Na kiek čia laiko ta politika realiai Lietuvoje komentuojama? Po Nepriklausomybės atgavimo kurį laiką buvo daugiausia žurnalistika, o komentavimo kaip tokio minimaliai. Bet ta kultūra bręsta, ir tai yra tiesiog puiku.
Antras dalykas - aukštasis mokslas Lietuvoje per daug tų politologų prigamina, čia perlenkta lazda. Ta politologo specialybė (t.y., mokyti jos) yra ir mistiška (kaip kokio orakulo), ir perdėm prestižine laikoma, nes sovietmečiu jos kaip tokios nebuvo, tai ji tokia sena „naujove“ išlieka ir iki šiol. Politologijos specialybė pasaulyje išlieka prestižinė, bet dažnai tai universalesnio universitetinio išsilavinimo garantas. Tai gal nereikėtų labai žiūrėti į tą santykį, kiek tų politologų pagaminama ir kiek tokių tampa politikos komentatoriais,“ - mano ji.
Anot pašnekovų, labai daug politologų patraukia į karjeros valstybės ar diplomatinę tarnybą, verslą, komunikaciją, viešuosius ryšius, tyrimų institutus, universitetus, žiniasklaidą. Iš jų rimtais komentatoriais tampa dažniausiai akademikai, moksliniai tyrėjai, dirbantys žiniasklaidoje. Būna, žmogus išbando save politikos komentatoriumi, o tada pasuka į praktinę politiką, ar kaip politikas, ar kaip partijoje ar su politikais dirbantysis.
Politikos komentatoriaus statusas, kaip pastebi visi kalbinti amato atstovai, reikalauja tam tikro kūrybinio polėkio, drąsos, laisvės, gal dar to trūksta Lietuvoje, lyginant su senesnėmis demokratijomis; pagaliau, jei nori būti pastoviu politikos komentatoriumi, tam reikia laiko, o pragyvenimo lygis dažnai neužtikrina pakankamai laiko būti tuo komentatoriumi, nes turi uždirbti pragyvenimui.
Galiausiai, politikos analitiko amatas, kaip pastebi M. Vidūnaitė, reikalauja ir tam tikros nepriklausomybės. „Objektyvumas čia absoliučiai sąlyginis ta prasme, kad vis tiek normalu ir sveikintina, kai užimamos nuoseklios ideologinės pozicijos - kairė ar dešinė, bet praktiškai reikia tam tikros institucinės nepriklausomybės - juk nebūsi politikos komentatoriumi, būdamas valstybės tarnautoju ar politiku. Tačiau manau, kad dirbdami Lietuvos universitetuose komentatoriai gali iš tiesų komentuoti laisvai, nebent egzistuotų nesveika akademinė konjunktūra tam tikrame universitete. Žinoma, būna, komentatoriai dirba angažuotose tyrimų institutuose ar žiniasklaidos priemonėse, ir tokiu atvejų, būna ir blogai, ir gerai, priklausomai nuo tos institucijos ir paties individo etikos. ir tai gali būti tam tikras apsimetinėjimas komentatoriumi,“- sakė ji portalui balsas.lt.
*** „Nuo 2001 metų Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete (anksčiau institutas) politikos mokslų studijų programą baigė 1320 absolventai. Magistro politikos mokslų kvalifikacijos laipsnį viso įgijo 314 absolventų,“- teigia Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Vyresnioji referentė Mykolė Lukošienė.
„2012 metais VU TSPMI baigė: 84 studentai dieninę politikos mokslų bakalauro programą, 28 – neakivaizdines bakalauro studijas ir 70 studentų magistro programas (iš jų visų 26 studentai baigė sausio mėn. ir jau gavo diplomus); iš viso 1992 – 2012 metais bakalaurą baigė 1480, o magistrantūrą 894 studentai,“- portalui balsas.lt pranešė VU TSPMI viešųjų ryšių padalinio darbuotoja Žymantė Trakelytė.
Klaipėdos universitete nuo 1992 metų paruošta apie 600 politikos mokslų bakalaurų, nuo 1996 metų su pertraukomis - apie 50 magistrų. Taip pranešė Edita Valinčienė, dirbanti atstove spaudai šios mokslo įstaigos padalinyje – griozdišku pavadinimu: Išorinės komunikacijos ir rinkodaros skyrius, Administracijos reikalų direkcija.
Mykolo Romerio universigteto kancleris Sauslius Spurga tikina, kad politologų ši akademinė institucija niekada neruošė.
