Ankstyvą 2008-ųjų pavasarį Tomos Šinkariuko knygos „Šokis“ anotatoriai – Gintaras Patackas ir Darius Pocevičius – bandė užsiimti literatūrinėmis pranašystėmis: „Leidykla „Kitos knygos“, išleidusi šią puritoniškos lietuvių kultūros paribių knygą, dar kartą rizikuoja suerzinti davatkiškąją visuomenės dalį, pagyvenusias dailiosios lyties atstoves ir patriotiškai nusiteikusius tautos dorovės cerberius. [...] Nepamatuotas smurtas, perversinis seksas ir brutali kalba – štai trys mirtinos nuodėmės, kuriomis aukštosios kultūros dvasininkija kaltins „Šokio“ autorių ir leidėjus.“
Jai vaikštant ant scenos Mokytojas laikė rankose savo akių obuolius lyg vaizdo kameras ir įdėmiai sekė mokinę. Klasėje pasigirdo aplodismentai. Mokytojas nutildė juos rankos judesiu. Tada delnu parodė sau į tarpkojį, taip pareikšdamas, kad yra susijaudinęs. Po pritarimo šūksnių visi vėl nutilo. Mokytojas paėmė akis į rankas ir apžvelgė klasę, tada nukreipė jas į grindis, atsiklaupė ir dantimis ištraukė peilį. Vėl atsistojęs Mokytojas paleido akis, atsilošė, atsisegė džinsus ir išsitraukė pimpalą. Tada tarp dantų sukąstą peilį perėmė į dešinę ranką. Akimirką Mokytojas sustingo, po to nupjovė sau pimpalą ir įsikišo į burną. Tuomet užvertė galvą ir tuščiom akiduobėm pažvelgė į lubas, o akių obuoliai kabojo jam ant skruostų. Ir linksmasis Mokytojas taip stovėjo užvertęs galvą ir tuščiom akiduobėm žiūrėjo į juodą kosminį dangų. („Biologijos pamoka“, p.311).
Pensininkas D. balkone įsirengia laboratoriją ir iš prezervatyvų, spermos, sieros deziksopizdato, alpių vyno bei kitų elementų gamina vaikus. Brolis staiga pajunta genetinį seksualinį potraukį seseriai ir pagal visas Vestermarko efekto teorijas atlieka iscesto aktą iš meilės. Senas bičiulis lanko mirštantį draugą ir išpildo paskutinį jo prašymą – duoda padulkinti į šikną, nes tikram draugui atsakyti negalima! Tokiomis ir dar amoralesnėmis istorijomis mirga beveik visa 325 puslapių knyga.
Aišku, yra ir daugybė klasikinio turinio pasakojimų, kurių veikėjai bando spręsti amžinąsiais gyvenimiškas ir metafizines problemas. Kas atsitiks, kai garsus sportininkas ims daryti karjerą pagal olimpinį principą „svarbu dalyvauti, o ne nugalėti“? Kokios pasekmės gali grėsti prie vežimėlio prikaustytam neįgaliajam, kuriam staiga prabudo libido? Kuo viskas baigsis, kai jauna graži mergaitė parašys Kalėdų seneliui laišką ir paprašys keistos dovanos – dėžėje įpakuotos savo tėvo galvos?..
Vis dėlto reikia pasakyti, kad šioje knygoje dominuoja antrojo tipo novelės ir dramos, kurias galima įvardinti avangardine klasika. Grynajai klasikai nusižengiantys „amoralūs“ tekstukai dažniausiai trumpi, jie nukelti į knygos pabaigą. Autoriaus garbei (arba negarbei – kaip pažiūrėsi) reikia konstatuoti, kad jis neužsižaidžia pikantiškomis scenomis ir jų piktybiškai neeksploatuoja. T. Šinkariukui reikalingas tik „amoralus“ įvykių fonas, kuris apnuogintų žmogiškąją prigimtį, priverstų novelių veikėjus elgtis nuoširdžiai, natūraliai ir žmogiškai. Todėl literatūrinių perversijų mėgėjai turėtų skaudžiai nusivilti – šioje knygoje jų paprasčiausiai nėra.
T. Šinkariukas – dramaturgas ir prozininkas, tęsiantis XX amžiaus pradžios ir vidurio avangardistų tradicijas. Jo dramose galima lengvai įžvelgti šiuolaikinės dramaturgijos pionierių E. Ionesco ir S. Becketto pamokas, o trumposios prozos kūrinėliuose – E. A. Poe mokyklą. Iš E. Ionesco T. Šinkariukas pasiskolino keistai iškreiptą metafizinę kūrinio erdvę, iš S. Becketto – iki kraštutinumo užaštrintą absurdo logiką, o iš E. A. Poe – lakonišką siaubo ir įtampos kūrimo techniką. Liguistai keistos ir paranojišką baimę keliančios trivialios situacijos T. Šinkariuko tekstuose keičia viena kitą kosminiu greičiu. Pasitelkus pasąmonės srauto ir sapno techniką pasiekimas netikėtas kontrastas – iš pirmo žvilgsnio paprastas buitinis vaizdelis staiga virsta košmarišku apokalipsės vaizdiniu. Apokaliptinė buities metafizika, komiškas absurdas ir siurrealistinis siaubas – tokie būdingiausi T. Šinkariuko tekstinio pasaulio bruožai.
Iš lietuviškų autorių T. Šinkariukas dažniausiai lyginamas su H. Kunčiumi. Katarsiui ir šoko būsenai sukelti jie naudoja panašias ekstremalias, ribines situacijas, tačiau jų tekstai panašūs tik išoriškai. H, Kunčius – iki kaulų smegenų socialus rašytojas, kurio tekstai daugeliu atvejų netektų savo meninės įtaigos krūvio, jei būtų perkelti į kitą sociopolitinę erdvę. (Pavyzdžiui, zoofilinis apsakymas „Belovežas“ – pagrindinis antiherojus baltarusis girininkas girioje išprievartauja stirną – būtų visai kitaip suvokiamas nežinant, kad toje pačioje girioje buvo pasirašyta SSRS likvidavimo sutartis.) Šiuo požiūriu T. Šinkariukas – daug universalesnis ir metafiziškesnis. Šio autoriaus veikėjai, nors ir kalba lietuviškai, o keikiasi – rusiškai, veikia universalioje, kosmopolitinėje šio pasaulio ir anapusybės erdvėje, todėl gali būti lengvai perkelti į bet kokį sociokultūrinį kontekstą – nuo to tekstai nepraras suvokimo orientyrų.
Grįžtant prie klausimo, suformuluoto šios straipsnio antraštėje, reiktų trumpai apmąstyti literatūrinių paribių problemą par excellence. Ar literatūroje galime brėžti kokias nors linijas, išskiriančias literatūrinį „centrą“ ir nuo jo nutolusius „pakraščius“? Ar apskritai egzistuoja koks nors literatūrinis kanonas, kuris apibrėžtų „geros“, „talentingos“, „tinkamos“ literatūros ribas ir kartu paskelbtų anatemą visai „kitokiai“ literatūrai, nublokšdamas ją į literatūrinius paribius arba užribius?
Klausimas gana sudėtingas, tačiau per daug nesileidžiant į detales, į jį galima atsakyti vienu NE. Juk įsivaizduojamos linijos, skiriančios literatūrinį „centrą“ nuo „periferijos“ ir literatūrinį „meinstrymą“ nuo „užribio“, brėžiamos ne pačioje literatūroje, o skaitytojų sąmonėje. Literatūros istorija žino daugybę pavyzdžių, kai tas pats literatūrinis kūrinys, pasikeitus sociokultūrinėms sąlygoms, yra suvokiamas visiškai kitaip, įvairiais laikotarpiaias jis priskiriamas absoliučiai skirtingiems žanrams, kryptims bei srovėms. Todėl svarstyti iš vienadienės perspektyvos pozicijų ir tam tikrą kūrinį priskirti „meinstrymui“ arba „literatūriniam užribiui“ – nedėkingas ir bergždžias užsiėmimas. Tokiais darbais gali užsiimti tik „kulturtrėgeriai“, t.y. oficioziniai literatūros kritikai, turintys labiau ne literatūrinių, o politkultūrinių intencijų atsiriboti nuo vadinamojo „literatūrinio užribio“.
Todėl manau, kad T. Šinkariuko knygos anotatoriai, teigę, jog ji yra „puritoniškos lietuvių kultūros paribių knyga“, per daug lengvai pasidavė kultūrtrėgerių primestai literatūros skirstymo schemai, išskiriančiai pirmarūšę literatūrą (literatūrą, kuri įtvirtina aukštosios kultūros, t.y. kulturtrėgerių vertybes) ir antrarūšę literatūrą (grafomaniją, kuri neįtvirtina nieko, t.y. neitvirtina „aukštųjų“ vertybių).
Pasakysiu dar daugiau. Naivuoliai anotatoriai! Tikri onanatoriai! Jie manė, kad Lietuvoje dar gali kilti triukšmelis dėl literatūrinio kūrinio! Lietuvoje, kurios gyventojų ausys gulte užgultos daug garsesniais triukšmais – niekad nesibaigsiančiais politiniais skandalais, dirbtinai kuriamomis „aukštuomenės“ sensacijomis geltonojoje spaudoje, nykia kasdienybe tapusiu nepaliaujamu smurto ir sekso potvyniu visoje be išimties žiniasklaidoje. Ne, apkurtintai tautai kažkokia marginalesnė knygiūkštė yra kaip šuniui devyniolikta koja. Kas trečias lietuvis per metus neperskaito nė vienos knygos, o tie 10 proc. Lietuvos gyventojų, kuriuos galima pavadinti skaitytojais (jie per metus perskaito netgi dešimt knygų!), greičiausiai skaito tik literatūrinius bestselerius ir topus...
Žymi lietuvių literatūros dalis šiandien yra dirbtinai marginalizuota ir nusviesta į tariamą literatūrinį užribį. O tame užribyje ji pasidaro įdomi tik keliems literatūrinio andergraundo fanatikams, kol galų galiausiai sėkmingai užmirštama. Nežinau, ką dėl to labiausiai kaltinti – kultūrtrėgeriuis ar pačius skaitytojus. Kadangi keletą negerų žodžių oficiozinių literatūros vertintojų adresu jau pasakiau, tad suteiksiu žodį šios knygos autoriui, kuris tūžmingai drebia savo tiesą į veidą „meinstryminiam“ skaitytojui:
Litovcus aš laikau untermenschen. [...] Žydai – universaliai geniali tauta. Vokiečiai bent turėjo daug filosofijos ir muzikos. Litovcai neturi nieko. Jų galvose prišikta. Smegenų nėra. Tik holokaustas gali jiems padėti. Jie pasmerkti.
Jų garbei aš šiandien valgau vakarienę. Litovcai niekada nesijuokia iš savęs, nekenčia, baisiai mėgsta ir rėkauja. Ne. Jie rėkauja tik girti. Šiaip jie tyli. Niūriai tyli ir kreivai žiūri su bukaprotiška neapykanta. Aš irgi tylėčiau, jeigu mano galvoje būtų šūdų krūva. Bet, pasirodo, tame šūde fermentuojasi baisi neapykanta. Ar jie jaučia (nes mąstyti jie nesugeba), kas jie tokie? Ir taip, ir ne.
Jeigu kokia didesnė galybė leistų ir paskatintų arba tiesiog lieptų, nes vergai labiausiai mėgsta stipriojo komandas, – čia prasidėtų siaubingos pjautynės. Visi išsiskerstų. Iš pradžių išskerstų visokius silpnus, paliegusius, po to neaiškius, pakrypusius, neidentifikuojamus, kitokios odos spalvos, kitokios akių spalvos, kitokios smegenų spalvos. Paskui išsiskerstų patys. Nes litovcai – atsargūs, bet ir tūžmingi galvijai. Kas yra žmogaus gyvybė – jiems nesuprantama. Jie neturi klausos ir skonio, šoka ir dainuoja. Mano subinė irgi dainuoja, bet aš nesiruošiu ja gėrėtis ir neįžvelgiu jos talentų. („Deleted by moderator“, p. 312).
P.S. Kažin, ar už šiuos žodžius autorius sulauks šiandien madingos reakcijos – kaltinimų tautinės neapykantos kurstymu?
